Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Alanta – Tarasenkos ir Blindos keliais

Alanta – Tarasenkos ir Blindos keliais

Alanta – Tarasenkos ir Blindos keliais

Kristina SAKAITĖ

Alantos miestelis Molėtų rajone daugumai žinomas dėl šalia stūksančio didžiulio dvaro komplekso. Restauruoti rūmai su parku – kultūrinių susibūrimų ir renginių vieta.

Tačiau miestelis, esantis reikšmingų istorinių kelių sankirtoje, turtingas ir kitomis kultūros paveldo vertybėmis. 1993 m. Alanta paskelbta urbanistikos paminklu.

Į praeities tyrinėjimus ir užburtų lobių paieškas leidęsi praėjusio amžiaus ir šių dienų kraštotyrininkai, muziejininkai, archeologai dosniai dalijasi savo atradimais.

Apie miestelio istorinę praeitį ir dabartį pasakojo Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė.

Alantos miestelio gyvenimas šimtmečius sukosi aplink pagrindinę aikštę. Kuo unikalus miestelio architektūrinis paveldas? Kaip keitėsi senųjų pastatų paskirtis ir reikšmė? Kokia jų būklė dabar?

Alantos miestelis tikrai ypatingas. Alanta – tarmiškai Alunta, lenkiškai Owanta, jidiš Avánte, Alúnte – visi pavadinimai savi, girdėti. Miestelio pavadinimas, kaip rašoma Lietuvos vietovardžių žodyne, kilęs iš upės pavadinimo Alantà.

Kas bent sykį gyvenime yra pabuvojęs Alantoje, nepamirš jos niekada. Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštai spindi ir kviečia jau iš tolių toliausių. Ši bažnyčia aukščiausia rajone, net 51 m aukščio. Žinoma, su Anykščių bažnyčia čia nesilyginsime, bet galima pasididžiuoti, kad Alantos bokštai aukštesni už Etnokosmologijos muziejaus bokštus, už Mindūnų apžvalgos bokštą.

Balta lyg gulbė Alantos bažnyčia stovi aukščiausioje miestelio vietoje. Šis Alantos bažnyčios pastatas prieš keletą metų atšventė savo šimtmetį, tačiau tai nėra pirmoji miestelio bažnyčia. Istoriniai šaltiniai teigia, kad bažnyčia Alantoje buvusi nuo 1534 m. Miestelio augimas susijęs su Lietuvos didikais Astikais ir Radvilomis. Alantos bažnyčios statybą knygoje „Nuo Kėgžlio ligi Aluntos“ yra aprašęs kraštietis Vladislovas Telksnys.

Miestelis urbanistiškai formavosi aplink turgaus aikštę. Visi svarbiausi pastatai stovi priešais bažnyčią, sudarydami iškilmingą trikampę (gal kiek trapecinę) aikštę. Įdomu tai, kad dvi pagrindinės Alantos miestelio gatvės – S. Dariaus ir S. Girėno ir Ukmergės – tarytum du spinduliai, išeinantys iš bažnyčios, apglėbia ne tik centrinę aikštę priešais bažnyčią, bet ir visą Alantos miestelį, sujungdami aukštutinę miestelio dalį su žemutine. Moksliškai tai vadinama radialine plano struktūra.

Anot kraštiečio istoriko Alantos miestelio istorijos žinovo Gintauto Šeikio, Alantos miestelio unikalumas tame, kad jo centras daugiau kaip 400 m. išlaikė nepakitusią gatvių ir aikštės struktūrą. Ir kaip gi kitaip, jei visus tuos šimtmečius čia vyko turgūs. O turgus – tai aikštė, kur prekiaujama. XIX a. pr. carinė valdžia uždraudė Alantoje vykdyti turgus, todėl 1848 m. Alantos dvaro savininkas Vladislovas Pac-Pomarnackis kreipėsi į Kauno gubernijos valdybą, kuri vėl leido vykdyti turgus pirmadieniais ir prekymečiais.

Aplink turgaus aikštę visada formuodavosi miestelių struktūra. XIX a. viduryje Alantos dvarininkas Vl. Pac-Pomarnackis pastatė miestelyje keletą pastatų ir išnuomojo žydams, tačiau miestelis, neturėdamas magdeburginių teisių ir priklausantis dvarininkui, negalėjo labiau plėstis ir vystytis.

Alantos sinagoga unikali tuo, kad medinių sinagogų visame pasaulyje tebėra tik keliolika. Nuostabu, kad toks pastatas stovi ir buvusiame Alantos štetle. Štetlu vadinamas miestelis, kuriame yra buvę ir žydų, ir krikščionių maldos namai.

Ši sinagoga, statyta XIX a. II pusėje, priklauso Lietuvos žydų bendruomenei ir šiuo metu yra restauruojama. Po Antrojo pasaulinio karo buvo naudojama kaip grūdų sandėlis. Alantos sinagoga ne iškart patraukia praeivio dėmesį, nes ji yra įsimaišiusi į gyvenamų namų teritoriją. Taip yra dėl to, kad sinagogos negalėjo konkuruoti su krikščionių šventovėmis, turėjo būti nutolusios nuo jų tam tikru atstumu, savo aukščiu neišsiskirti iš aplinkos.

Sinagogos buvo skirstomos pagal sezoną (vasarinės ir žieminės). Alantos sinagoga buvusi žieminė, nes joje buvusi krosnis.

Istorikas G. Šeikis pasakojo, kad iš seniausių pastatų išliko XVIII a. pab.–XIX a. pr. smuklė (tarm. karčiama), nepakitę žydų maldos namai, kai kurie XIX a. pab. pastatai, nors jie buvo šiek tiek pertvarkyti. Tai – buvusi žydų mokykla, priešais ,,Mykolo seklyčią“ stovintis vaistininko Z. Rapoporto namas, ilgas pastatas prie smuklės, kur prieš karą gyveno žydo Veico (ar Veiso) šeima, posūkyje link mokyklos – Rubinšteino namas, klebonijos pastatas, keletas namų Turgaus aikštėje, išlikusi dalis pastato, kuriame gyvenęs žymusis Petras Tarasenka. 1914 m. pastatytas pradžios mokyklos pastatas, mūrinis raudonų plytų mokyklos pastatas ir priešais jį tokio paties stiliaus mūrinis Laičių dvaro ponų Kazielų namas.

G. Šeikis džiaugiasi, kad Alantoje yra XIX a. pab.–XX a. pr. pastatų, ir ragina fiksuoti jų detales, istoriją, saugoti, didžiuotis jais. Didelė netektis miestelio paveldui, anot istoriko, buvo 1904 ir 1924 m. gaisrai, sunaikinę daug miestelio medinių namų. Kai kurie mediniai namai miestelio centre sudegė sovietiniais metais. Tai – tikrai unikalus medinis pastatas, kuriame sovietiniais laikais buvo ,,Mičiurino“ kolūkio kontora, buvęs medinis pastatas „Žydo Ruvelio restoranas“ A. Kraujelio gatvėje.

Atskira skaudi tema istorikams – dėl Utenos ir Molėtų biurokratų klaidų nugriautas ,,Daktaro namas“ (varpininko daktaro Jono Gaidamavičiaus-Gaidžio namas). Kaip teigia G. Šeikis, iki šiol nesugebėta sutvarkyti chaotiškai atrodančios aikštės prie Alantos gimnazijos ir deramai įamžinti varpininko namo vietos. Esą reikėję tai padaryti praeitais metais, minint ,,Varpo“ laikraščio pasirodymo 130-ąsias metines. Šiemet sukanka 160 metų nuo J. Gaidamavičiaus-Gaidžio gimimo Kaniūkų kaime šalia Alantos. Patyręs profesionalus architektas Albertas Lamauskas yra parengęs šios aikštės sutvarkymo projektą ir kartu su kitais alantiškiais siūlo neatlygintinai juo pasinaudoti, tačiau iki šiol jo pagalbos niekam neprireikė.

,,Mykolo seklyčia“ – pastatas su šia iškaba stovi pačioje Alantos miestelio kelių sankryžoje. Jeigu čia užeitume – visada būtume svetingai sutikti, netgi ir pats Mykolas čia nuolat būna. Jis džiaugiasi visais svečiais ir gražia alantiškių tarme mielai papasakoja miestelio istorijas.

Akivaizdu – šeimininkams Alantos istorija tikrai svarbi: čia gali apžiūrėti tikrą senų Alantos vaizdų ekspoziciją ir susipažinti su šio su meile rekonstruoto pastato praeitimi.

„XIX a. antrojoje pusėje Alantos dvaro ir miestelio savininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis pastatė miestelyje keletą medinių namų ir juos išnuomojo žydams, tarp jų šį namą, kuriame šiuo metu įsikūrusi ,,Mykolo seklyčia“.

Tarpukaryje čia gyveno dvi susigiminiavusios žydų šeimos. Tame name jie buvo įkūrę smulkaus urmo ir odų krautuvėles. 1941 m. šią ir visą keturiasdešimtį Alantoje gyvenusių žydų šeimų ištiko tragiškas likimas – jie buvo sušaudyti Rašės miške netoli Utenos.

1941–1944 m. šį pastatą vokiečiai pavertė grūdų sandėliu. Iš karto po II pasaulinio karo jame buvo apgyvendinti Alantoje įsikūrusio KGB padalinio karininkai, vėliau jame su šeimomis gyveno Alantos apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkai. Septintajame dešimtmetyje pastate buvo įsikūrusi Alantos apylinkės vykdomojo komiteto kontora, vėliau – vaistinė.

1998 m. pastatą įsigijo Mykolas Veršelis ir 2004 m. įkūrė ,,Mykolo seklyčią“.

Apie šaltinius, piliakalnius, mitologinius akmenis sukurtos legendos, padavimai, persipynę su tikrais įvykiais, tapo miestelio istorijos dalimi. Ką pasakoja alantiškiai?

Ant bažnyčios kalno yra buvęs šventasis pagonių alkas. Šalia bažnyčios esančiose kapinėse dar galima rasti sovietinį kultūros paveldo ženklinimą, bylojantį apie šį faktą. Seni Alantos gyventojai yra pasakoję (pateikėjas A. Semionovas), kad šiauriau nuo bažnyčios besidriekiančioje Peklos pelkėje kažkur yra paslėptas pagonių aukuras – dubenuotas akmuo. Šioje pelkėje yra buvusi ir kūlgrinda, kurios buvimo vietą senieji alantiškiai yra pažymėję. Mes tvirtiname, kad švelnus tradicinis lietuviškas keiksmažodis „Eik tu peklon“, kurį dažnai savo programose naudodavo garsus aktorius Rolandas Kazlas, yra kilęs būtent iš Alantos. Mūsų spėjimą patvirtina ne tik čia besidriekianti graži Peklos pieva-pelkė, bet ir tas faktas, kad būtent Alantoje nuo amžių gyveno ir tebegyvena žmonės pavarde Kazlai, netgi Kazlų kaimas yra šalia Alantos.

Senieji alantiškiai buvo įsitikinę, kad į Alantą žmogų priviliojo šaltiniai. Latvių kalbos žodis „avots“ reiškia ,,šaltinis“. Ir iš tiesų vietovė labai šaltiniuota. Visai arti bažnyčios yra taip vadinamas Klebono šaltinis. Priešais Alantos dvarą irgi yra šaltinis. Seni žmonės pasakojo, kad šio dvaro vietą būtent šaltinis ir nulėmęs. Maža to, kad visą dvaro kompleksą juosia almanti, o gal alanti Alantos upė, prieš centrinį dvaro rūmą esą vanduo didele srove tryškęs iš žemės, buvę padaryti pratekami ąžuoliniai loviai, iš kurių buvo girdomi arkliai.

Žymus Lietuvos geologas dr. Jonas Satkūnas, kurio šaknys yra Žibėčių kaime netoli Alantos, yra nuodugniai ištyrinėjęs Alantos šaltinius ir labai „skaniai“ apibūdinęs šio gražaus kalvoto krašto geologinę sandarą. Esą žemė čia kaip tortas: sluoksnis pralaidus vandeniui, sluoksnis molingas.

Viena ryškiausių šio karšto asmenybių – archeologas, muziejininkas, paveldosaugininkas Petras Tarasenka, rašęs apie užburtus lobius Alantos krašte. Kuo svarbūs tie atradimai?

Petras Tarasenka gimė netoli Alantos, mokėsi Alantos pradžios mokykloje, vėliau joje dirbo mokytoju. Gyvenimo pabaigoje, 1956 m., jis išleido gražiausią ir alantiškiams brangiausią savo knygą „Užburti lobiai“. Ši knyga visa iš alantietiškos P. Tarasenkos vaikystės ir jaunystės, su tikromis istorijomis ir sakmėmis, tikrais objektais ir stebuklingais nutikimais. Knyga apie Alantą prieš šimtą metų, apie du berniukus, ieškančius čia užburtų lobių.

P. Tarasenka aprašė senąją Alantos dvarvietę, esančią ant kalno už dabartinės Alantos technologijų ir verslo mokyklos, šalia taip vadinamo Kompelio (ponų maudynių vietos), Alantos bažnyčią ir turgaus aikštę, Peklos liūną ir netoli Alantos esantį patį žymiausią Lietuvoje akmenį – Valiulio akmenį.

G. Šeikis, patyrinėjęs P. Tarasenkos gyvenimą ir raštus, teigia: P. Tarasenkos aprašyti lobiai – tai visų pirma Alantos miestelio ir apylinkių istoriniai, architektūriniai ir archeologiniai paminklai. Ir Alantos žmonės, iš kurių jis sėmėsi liaudies išminties perlų. Ne kartą jis yra pabrėžęs, kad žmogus – tai užburtas lobis.

Alantoje tebestovi pastatai, kuriuose gyveno ir dirbo P. Tarasenka. Tai senasis klebonijos pastatas, kuriame laikinai buvo įrengta pradžios mokykla, kurioje vėliau jis ir mokytojavo, raudono mūro mokyklos pastatas, namas netoli bažnyčios, kuriame jis gyveno su tėvais.

P. Tarasenkos dėka Alanta visiems laikams liks užburtų lobių kraštu.

Šių dienų herojai keičiasi. Ką veikė Tadas Blinda ant Verpeto kalno?

2011 m. ant Verpeto kalno prasidėjo dabar jau tradicija tapę Lietuvos geologinio paveldo dienų renginiai. Šio renginio iniciatorius ir siela buvo kraštietis geologas J. Satkūnas. Nepaprastas jausmas buvo užvažiuoti ant netoli Alantos stūksančio Verpeto kalno ir kartu su žymiausiais Lietuvos geologais dairytis žemyn ir į tolius. Iš tiesų stebuklas yra paklausyti, kaip mokslininkai geologai aiškina apie Verpeto kalną. Vaikai tada turėjo visokių klausimų: ar akmenys ant to kalno kažkada buvo gyvi? Kaip ir iš kur jie čia atsirado? Ar ypač tylų vakarą galima išgirsti, kaip Blinda tebejoja į kalną? Koks teisingas kalno pavadinimas: Blindos, apie kurį čia buvo filmuojamas filmas, ar Verpeto?

„Mano mylimas Verpeto kalnas, ant kurio kviečiu savo svečius pažinti Alantos apylinkių grožį, – pasakojo žymus geologas dr. J. Satkūnas, – susiformavo ledo blokui nykstant, jo protirpos pildėsi arba ramiai grimztančiomis, horizontaliai besisluoksniuojančiomis smulkaus smėlio dalelėmis, arba dalinai pratekančio vandens nešamomis rupesnėmis sąnašomis. Ledo protirpas užpildantys dariniai, ledui ištirpus, virto kepališkos formos smėlio kalvomis, kalvelėmis – keimais.“ Užburia tie aistringi ir geranoriški geologų pasakojimai. Atminty lieka viena: įžymiausia Alantos apylinkių kalva yra Verpeto kalnas.

Tada į kalną sunkiai riedėjo geologų visureigiai. Štai šių dienų svieto lygintojai! Dalinasi žiniomis – svarbiausiu turtu apie mūsų kraštą.

Alantos miestelio centras 1921 m. Vaizdas į Laičių pusę. Fotografuota iš bažnyčios bokšto. 1. Gaisrininkų namelis 2. Šulinys 3. Žydo Dotkaus namas 4. Žydo Koncipovičiaus namas 5. Žydų stiklininko Mejerio ir prekybininko Gilinskio dviejų aukštų namas 6. Karpelių namas su vilnų karšykla 7. Žydų Kaco ir Soloveičiko namas, dabar „Mykolo seklyčia“ 8. Ziliko Rapoporto namas 9. Žydo Berčiko namas 10. Umbraso namas 11. Naviko namas 12. Toli kairėje Kaco namas 13. Toli dešinėje pašto viršininko Maciulevičiaus namas 14. Gybėno namas, kuriame buvo įsikūręs Alantos pradžios mokyklos Žydų skyrius 15. Kazėno namas, tarpukaryje išnuomotas Jodėnų šeimai, kurie šiame pastate įkūrė barankų kepyklą 16. Žydo Šmuelio Vaico namas /Gintauto Šeikio nuotrauka

Alantos miestelio centras 1921 m. Vaizdas į Skiemonių pusę. Fotografuota iš bažnyčios bokšto. 1. Smuklė 2. Žydo Jankelio Rubinšteino parduotuvė 3. Laičių dvarininko Vladislavo Kozioll-Pochlevski namas 4. Valsčiaus pastatas 5. Pradžios mokyklos pastatas 6. Trijų žydų namas: Mendelio Gordono, Kalmano Kaco, Šverkos 7. ,,Daktaro namas“ (Jono Gaidamavičiaus-Gaidžio namas). Šį namą Pac-Pamarnackis pastatė Alantos gydytojams 8. Policijos nuovada ir paštas 9. Ruvelienės restoranas 10. Žydų Ruvelių namai 11. Žydo Kvoro namas 12. Drazdauskų namas, kurį prieš Pirmąjį pasaulinį karą nuomojo P. Tarasenkos tėvai / Gintauto Šeikio nuotrauka

Alantos smuklė /Molėtų krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Alanta / Gintauto Šeikio nuotrauka
Alantos mokykla / Antano Kazielos asmeninio archyvo nuotrauka
Alantos sinagoga / Pauliaus Kozlovo nuotrauka
Alantos bažnyčia / Pauliaus Kozlovo nuotrauka

Mykolas Veršelis prie savo seklyčios su anūke Dorita

Verpeto kalnas / Jono Jonyno nuotrauka
Alantos dvaras / J. Danausko nuotrauka
Alanta / Vaido Ažubalio nuotrauka

1974 Iš viso matė 5 Šiandien peržiūrėjo

Comments 2 komentarai

  1. Rimantas parašė:

    Su malonumu perskaičiau. Labai vaizdžiai aprašyta Alanta, tiek istorija, į kurią yra labiausiai įsigilinęs kraštietis istorikas Gintautas Šeikis, tiek dabartis ir gamta. Vaizdingos iliustracijos, ypač bažnyčia, mokykla, senoji karčiama, patraukia akį.

  2. jane parašė:

    perskaicius teksta,perziurejus nuotraukas,liko ir liks silti prisiminimai,aciu autoriui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.