Home » Protakos » Apie užkratus tradicijoje

Apie užkratus tradicijoje

Apie užkratus tradicijoje

Dalia SAVICKAITĖ

Pasaulis virpa laukdamas naujienų. Akivaizdu, kad individo poreikius visomis sąlygomis tenkinanti neoliberalų nuostata silpnėja… kad priverstinai uždarytos Šengeno erdvės sienos įrodo, jog valstybines nuostatas naikinanti ES politika savęs nebepateisina… XVIII a. gyvenęs demografas Tomas Matusas epidemijų protrūkius siejo tik su neribotai didėjančiu žmonių skaičiumi, nes teritorija nebepajėgdavo išmaitinti didelės populiacijos… Ir dabar kenčia tankiausiai apgyvendintos šalys. O gal pokyčiai neolite – kuomet žmogus prisijaukino gyvūnus – padarė didžiausią „malonę“ ligų atsiradimui, nes atsirado sąlygos keistis ligomis… Baisiausia, kai nelaimių užklupti žmonės nustoja galvoti, nebelaidoja mirusiųjų, plėšikauja, sparčiai keičia gyvenamąsias vietas ir taip itin aktyviai daugina infekciją.

VDU Teologijos fakulteto dėstytojas egzorcistas Arnoldas Valkauskas sako, kad Dievas nebaudžia žmonių, bet moko juos paprastumo, dvasingumo. Ką jam daryti, kai pasauliui rūpi tik pelnas, lyčių dalykai?.. Ar ne todėl nebeturime senosios antikos kultūros? Net geriausias tėvas kartais baudžia vaikus… A. Valkauskas sako, kad mumyse tarpstanti puikybė iki šiolei neleidžia suvokti realios pandemijos grėsmės. Jau Apreiškimo knygoje parašyta, kad pasaulį nuodėmė paliečia per žmogų… Garsusis egzorcistas mini, kad šėtonas mumyse veikia tiek, kiek jam leidžiame. Keista, kad per laisvės 30-metį, kol pasaulyje plito nevaldoma „linksmybė“, melstis ateidavo nedaugelis. Žmonės turi mokėti melstis patys. Masinė emigracija, karinės tarnybos vengimas, mokestinis sukčiavimas ir kita tik didina gyvenimo nešvarumų krūvą. Nešvara – dvasios ir kūno infekcijos židinys.

Istoriniuose šaltiniuose randame daug informacijos apie vykusias epidemijas. Maždaug kartą per šimtmetį jos siaubdavo mūsų šalį, retindavo gyventojų tankumą, o gal taip gindavosi nuo perdėtos žmogaus įtakos? Labiausiai kentėjo Mažoji Lietuva, nes ten buvo visokiausias „informacijas“ priglaudžiantis uostas… Nuo XV iki XVIII a. vyko 22 maro epidemijos. 1710–1711 m. maras nusinešė daugiausiai gyvybių – Lietuva neteko trečdalio gyventojų. Tai paveikė ir kultūros, ir ekonomikos, ir politikos kaitą, ir tautinius, ir net individų santykius. Iš rytinių LDK žemių į mūsų apskritį keliavo naujakuriai, atsirado nauji vietovardžiai, net bažnytinėse metrikose paskutiniais maro metais ne visada randami įrašai. Naujai atsiradusios pavardės dvarų inventoriuose reikšdavo atėjūnus… Tuomet vykusio Šiaurės karo badas, labai šalta žiema šiai negandai paruošė idealias sąlygas, negelbėjo nei Vilniaus vienuolių išmaldos… Maras „keliaudavo“ su kūno parazitais, pelėmis. Jau tuomet žmonės suprato, kad liga „gyvena“ nešvarynėse, nors tokio žodžio – higiena – nebuvo… Dokumentuose maras vadinamas Dievo rykšte… staigi mirtis formuoja kitus supratimus, bet kiekviena pradžia turi savo pabaigą. Apskrityje yra daug vietovių, vadinamų maro kapais. Kapai būdavo pilami aukšti – kad matytųsi, ant jų statydavo tris raudonai nudažytus kryžius. Dar visai neseniai garbusis J. R. Klimas netoli savo tėviškės – Laukstenių – Kazitiškio prieigose (Ignalinos r.) neleido sunaikinti tokių kapelių netolimame miške. Jos vėl pašventintos, pastatytas kryžius, pakoreguoti miškotvarkos planai.

Išmintingasis J. Basanavičiaus premijos laureatas mitologas Dainius Razauskas, dažnai pasisakantis mūsų esminių gyvenimo virsmų klausimais, sako, kad liaudies tautosaka, kaip ir slaptieji Vilniaus rūsiai, pilni maro ir choleros aukų ir personažų… Epidemijos, pandemijos – jokia naujiena daug išgyvenusiems lietuviams. Katastrofa jis laiko tik iš senųjų raštų atkeliaujantį, visoms tautoms būdingą tvaną, kuris, beje, taip pat gali būti suprantamas kaip vidinis atsimainymas. Jo manymu, net gedulas (kaip, pavyzdžiui, Sausio 13-ąją) gali virsti nušvitimu, jei žmoguje laimi gėris. Mitologo manymu, pasaulis yra suma to, kas vyksta žmogaus viduje, nes taip jis pasirenka gyventi. Kiti mus valdo tiek, kiek mes patys savęs nevaldome… panašiai egzorcistas sakė apie šėtoną. D. Razauskas sako, kad kai Lietuvoje keitėsi santvarka, visi skandavo, kad dabar jau gyvens kitaip… Turiu pasakyti, kad žmogui būdingos, ne itin geros savybės vėl klesti. Mąstytojas antrina, kad ir po šios pandemijos praėjus keleriems metams gyvensime senuoju, bendražmogiškuoju ritmu… galia. Todėl ir svarbu tampa – pasirinkti. Pasirinkta laisvė daro laisvus ir mus, todėl susitelkimas laimi. D. Razauskas sako, kad mes žygyje, nes tai yra gyvenimas. Žygyje visi tampa lygūs, o bendra našta formuoja bendrystę. Vienintelė sėkminga žmogaus išlikimo sąlyga – kultūra. Kitaip jis gyvulys. Visos ilgalaikės lietuvių pergalės, pasak jo, kilo iš kultūros, o visi skaudžiausi pralaimėjimai – iš jos nesupratimo. Gaila, kad jai atsirasti reikia pandemijos… Kai aš sau pagalvoju – o ką daugiau be kultūros mes turime savo šventėse, diplomatinėse tradicijose, bažnyčių puošyboje, muzikoje, dailėje ir net techninėje kūryboje, kurios visos remiasi laike varijuojančia tradicija. Ką mes pažeidėme pusiausvyroje? Ar netapome tik materialiai laimingi su brangiais skandinaviškais interjerais?..

Liaudis apie higieną

Liaudies medicina taip pat kaip dainos, kalba, audimas bei kita yra tautos kultūros dalis, kuri vystosi lyg gyvas organizmas – reaguoja į konkrečias aplinkos kitimo sąlygas, vartotoją. Dažniausiai ją fiksuoja žmonių atmintis, o ji turi keistą savybę – atmeta tai, kas pasidaro nebeaktualu. Tai, kas turėjo išliekamąją vertę, surasime ir šiandienos moksle. Kaip tik dėl šios žmogiškosios atminties savybės tautos kultūroje prasišviečia lyg keli sluoksniai. Paskutinysis dažniausiai iškyla iš gilios senovės. Liaudies medicina itin svarbi tautinės kultūros dalis, nes kaip tik jos teikiamų žinių pagalba galime atsekti pačias seniausias pasaulėžiūras, gamtos dėsnių pažinimo gilumą.

Lietuva įvairi savo landšaftu ir dirvomis. Čia didelė augalų įvairovė. Augalai – dažniausiai vartojama vaistinė žaliava liaudies medicinoje. Liaudies medicinos egzistavimą sąlygoja klimatinės ir buitinės sąlygos, o priemones – natūralūs gamtos produktai. Vietovėse, kur gausu iškasenų, medicina naudoja mineralus ar ryškius akmenis, vandeningose vietovėse – žuvis ir visokią vandenų augaliją.

Liaudies medicina naudoja ir psichoterapines priemones: užkalbėjimus, apžavėjimus. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo beprasmiai. Visa aplinka paruošiama taip, kad ligonis paklūsta gydančiam. Ligoniui įteigiama ne tik tai, kad jis turi galimybę pasveikti, bet ir būtinybė dėl to aktyviai kovoti. Tai jau savotiškas autotreningas. Patys užkalbėjimų tekstai taip pat turi paslėptos informacijos ir tik itin retais atvejais tai iššifruojama. Liaudies magija, medicina „padailinama“ bažnytiniais priedais: žegnojimusi, poteriais, žodeliu „amen“ ir panašiai. Visa lietuvių liaudies medicina, o Ignalinos rajono ypač, daug dėmesio skyrė žodiniams pamokymams. Žodinė liaudies medicinos dalis vertinama labiau nei materialioji. Jos žinovu laikomas tik tas, kuris moka suderinti gydymą su žodinėmis formulėmis. Žodinių formuluočių išryškinimą ypač apsunkina tai, kad žodžiai šifruojami sukeičiant skiemenis, t. y. į žodžius, neturinčius prasmės. Šie žodžiai neturi jokio ryšio su jų biologine prasme. Iš pirmo žvilgsnio visa tai galima priskirti magijai ar buvusių senųjų maldų, garbinusių gamtos reiškinius, nuotrupoms. Vėliau visa tai įgavo krikščionišką apvalkalą.

Visą žodinį palikimą galima suskirstyti į keletą grupių. Nusakymai (aprašymai, apsakymai) – tekstai, nusakantys žaliavos kokybę, gamybos būdus. Ažuginos ir prisakymai liaudies medicinos specialistams nurodo, kaip jie turi elgtis vienu ar kitu atveju. Tai ir reikalavimai, kurių reikia laikytis renkant žoles. Atitinkamai būdavo formuluojami ir higienos reikalavimai pačiam rinkėjui: turi būti nusiprausęs, švariai pasirėdęs, be to turi prideramai elgtis ir niekada nelaukti apdovanojimo už surinktą žaliavą. Liaudies medicina formavosi tais laikais, kai mikrobiologija dar nebuvo žinoma, apie genetiką taip pat žinojo labai mažai. Gyventojų stebėjimai sudarė žinių bagažą, kuris formuodavo griežtus draudimus, ypač kuriant šeimą. Draudžiama tuoktis psichinių ligonių vaikams, sergantiems džiova, psioriaze, diabetu, mažakraujyste. Tuo metu tokio pobūdžio draudimai, be abejo, buvo vienintelis būdas stabdyti sunkių negalavimų plitimą.

Tiek žadėjimai, tiek užbūrimai atrodo lyg magiški veiksmai, bet tai juridinės formuluotės, reglamentuojančios žmogaus santykį su gamta. Tose formuluotėse žmogus pateikiamas ne kaip valdovas ir ne kaip stichijų vergas, bet kaip asmuo, kuriam privaloma palaikyti gerus kaimyninius santykius ne tik su sau lygiais, bet ir su visa tiek gyva, tiek negyva aplinka. Visa gamta liaudies medicinos požiūriu buvo gyva. Visi gyvenantys gamtoje – žvėrys, paukščiai, akmenys ir t. t., taip pat ir žmogus – atsakingi už save. Tenka atsakyti ne tik už savo poelgius, bet ir už giminaičių, ir net savo gyvulių elgesį.

Fizioterapijai, nors dažnai pereinančiai į emocioterapiją, priskiriami ir atskiri kvėpavimo treningai. Dainos, žaidimai su besikeičiančiu ritmu skirti astminių ligų gydymui ir profilaktikai. Gal tai profilaktika dar viruso nepažeistiems plaučiams, kol įvairūs aparatai perkami?

Materialiajai liaudies medicinos pusei reiktų priskirti labai įvairius asmens higienos dalykus: pvz., plaukus šukuoti rekomendavo du kartus per parą – anksti ryte ir prieš miegą – trimis šepečiais: labai retu, tankesniu ir labai tankiu. Jie turėtų būti padaryti iš klevo ir gerai nupoliruoti. Ryte plaukus reikia pinti kietai, vakare – laisvai. Juos būtina plauti kartą per savaitę. Plaukai sruogomis merkiami į šiltą šarmą arba beržo lapų nuovirą, po to greit ištraukiami, stipriai įtempiami ir paleidžiami. Tai kartojama tris kartus. Taip prižiūrint plaukus neatsiras nei vabalų, nei kaltūnų. Šiame krašte kaltūno ligos pasitaikydavo itin retai, o jei būdavo, tai, dažniausiai, pas atitinkamus įžadus davusius žmones. Buvo reikalaujama pirtyje praustis nors kartą per savaitę, o darbymečiu po kiekvieno sunkesnio darbo. Aukštą higienos lygį rodo ir tai, kad sergančiam niežais nebuvo leidžiama miegoti toje pat lovoje su kitu žmogumi; sergančiam akių uždegimu neleisdavo naudotis tuo pačiu rankšluosčiu; besiskundžiantys pilvo skausmais nevalgydavo iš bendro dubens. Orą valydavo smilkydami kadagio šakeles (ir dabar yra tokių smilkalų). Turtingieji degino gintarą.

Nuo maro laikų sergančiųjų namai būdavo atitveriami, prie jų statomi balti ir juodi kryžiai, draudžiama užeiti. Atskyrimo taisykles užtikrindavo net į nepaklusniuosius šaudydavę kariai. Itin žiaurus metodas: kuomet kas namuose susirgdavo maru, sveikuosius iškeldavo, o namą sudegindavo. Mirusiuosius laidodavo kuo greičiau ir savitai, storai barstydavo kalkėmis, kapavietes vizualiai išskirdavo, kaimus apardavo dviejų jaučių jungu, skubėjo per dieną suverpti ir išausti lininį rankšluostį, jį pakabindavo ant kaimo vartų ir melsdavosi, kad nepasirodytų baltai pasipuošusi maro mergelė… kartais apsisaugojimui aukodavo gyvą žmogų jį užkasdami… Karčemose iš nepažįstamų pinigų neimdavo, o iš savų paimtus – nuplaudavo. Ligų laikais nevykdavo turgūs, bet LDK buvo labai didelė… reikia žinoti, kad turtingieji daugeliu atveju nuo ligų gynėsi kitokiais būdais.

Materialioji, psichoterapinė, higieninė liaudies medicinos dalis yra dideli rezervai ateičiai tiek sveikos buities atstatymo sferoje, tiek tame, kad gydomųjų medžiagų asortimento praplėtimas sumažina vienos kažkurios medžiagos naudojimą, t. y. atskiros rūšies naikinimą. Žodinė liaudies medicinos dalis akivaizdžiai parodo tautos dvasinį gyvenimą, protėvių žinias ir net šiandien gali pamokyti mus protingai bendrauti su gamta. Pasakos ir kita panaši medžiaga įdomi ir dabar, kadangi supažindina su senolių pasauliu. Šiandienos astronomai tvirtina, kad šioje srityje senolių pažinimas buvo gana išsamus.

Nedidelė aptariama teritorija, bet liaudies medicinos palikimas šioje žemėje moko mus protingai vartoti gamtos išteklius, padeda teisingai suvokti protėvių kultūrą ir padeda formuoti teisingą, dvasingą, kultūra grįstą ekologinį mąstymą. Gal taip elgdamiesi, atkurdami dvasinę kultūrą nugalėsime ir virusą?

133 Iš viso matė 4 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.