Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Jei pro Burbiškį kada teks keliauti…

Jei pro Burbiškį kada teks keliauti…

Jei pro Burbiškį kada teks keliauti…

Vytautas BAGDONAS

Vis daugiau ekskursijų ir pavienių turistų maršrutų pastaruoju metu nusidriekia į Anykščių rajono Anykščių seniūnijos Burbiškio kaimą, į čia esantį dvarą. Naujieji dvaro savininkai sutuoktiniai Orinta Eivaitė-Hoang ir Kim Hoang stengiasi, kad kiekvienas, atvykęs į Burbiškį, iš čia išsivežtų kuo gražesnius įspūdžius.

Savo grožiu, unikalumu, didingumu išsiskiriantis neoklasicizmo epochos architektūros paminklas – Burbiškio dvaras – gyvuoja jau daugiau kaip 160 metų. Sovietmečiu, o ir Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, jo likimas buvo pakibęs ant plauko. Tiktai 2015 metais Burbiškio dvaras atgimė. Iš Krokuvos (Lenkija) retkarčiais į Burbiškį atvažiuojantis paskutinis garsios Venclovavičių giminės palikuonis 35 metų architektas istorinių pastatų restauravimu užsiimančios firmos savininkas Jacek Weslawowicz visuomet džiaugiasi protėvių atminimo išsaugojimu, dvaro atgimimu…

Šimtmečiai Burbiškio istorijoje

Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs tokiu pat pavadinimu kaimas minimi jau XVII amžiuje, dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Tuomet dvarą valdė Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis. XVIII a. pradžioje dvaras pateko į Vilniaus universiteto globą. O garsių ir garbingų didikų Venclovavičių pavardė Burbiškio dvaro istorijoje atsirado 1769 metais, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius pas žymų lenkų architektą Povilą Gižickį užsakė suprojektuoti nedidelį dvarelį savo sūnui Jonui. Taip XVIII a. pabaigoje Burbiškio dvare prasideda Venclovavičių valdymo epocha, trukusi beveik pusantro šimtmečio ir palikusi ryškiausią pėdsaką dvaro istorijoje.

Dvaro kūrimo Burbiškyje projekto įgyvendinimas užtruko penkiolika metų. Skubėti nebuvo jokio reikalo, nes Venclovavičiai turėjo net 12 dvarų. Burbiškio dvaras, pastatytas 1853 metais, buvo dažniausiai prižiūrimas čia palikto ekonomo, o savininkai pasirodydavo tiktai retkarčiais. Tuo metu buvo labai madinga viskas, kas prancūziška, pradedant architektūra ir baigiant drabužiais. Tad nieko keisto, kad dvaro pastatus (rūmus, tarnų gyvenamąjį namą – oficiną ir kt.) projektavo ir statybą prižiūrėjo iš Prancūzijos pakviestas architektas, kurio tapatybės kol kas dar niekam nepavyko nustatyti… Aplink rūmus buvo įveistas penkių hektarų angliško tipo parkas su dailiomis retų medžių alėjomis, vėliau atsirado ir sodas, kuriame augo per 600 vaismedžių. Buvo įkurtas ir gobelenų audimo fabrikėlis, teikęs dvarui nemažai pajamų…

Valdė šešios Venclovavičių kartos

Burbiškio dvarą valdė net šešios grafų Venclovavičių kartos, kol paskutinioji savininkė Liudvika Jadvyga Onoško-Venclovavičienė 1932-aisiais dvaro nepardavė iš JAV grįžusiam ir pinigėlio „užkalusiam“ darbščiam ūkininkui Petrui Kriaučiūnui.

Anykštėnas rašytojas, lietuvių literatūros klasikas Antanas Vienuolis-Žukauskas savo apysakoje „Vėžys“ plačiai aprašė Burbiškio Venclovavičių giminės istoriją. Tiesa, apysakoje minimi didikai Put Putarleckiai, bet jie tik suliteratūrinti herojai, tikrųjų Burbiškio dvaro savininkų Venclovavičių prototipai.

Dabar Burbiškio dvaro parke galima pamatyti anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko sukurtą medžio skulptūrą – atverstą knygą su išrašyta A. Vienuolio-Žukausko apysakos „Vėžys“ ištrauka…

Bažnyčia mokyklai trukdė…

Iš paskutiniosios paveldėtojos Liudvikos Jadvygos Onoško-Venclovavičienės dvarą 1932 metais nusipirkęs gimtinėn sugrįžęs JAV gyvenęs ir ten praturtėjęs ūkininkas Petras Kriaučiūnas jau po vienerių metų, 1933-iaisiais, dvarą pardavė taip pat iš JAV grįžusiam kunigui Pranciškui Zabielai, kuris ir buvo paskutiniuoju Burbiškio dvarininku iki prasidėjusios nacionalizacijos. Kaip ir derėjo, naujasis dvaro savininkas kun. P. Zabiela rūmuose įrengė bažnyčią. Tam tikslui panaudota erdvi buvusi pokylių salė. Patalpoje paaukštintos lubos, atlikti kai kurie rekonstrukcijos darbai. Virš centrinių rūmų skliauto iškeltas medinis bokštelis su varpu ir kryžiumi. 1933 metais įkurta nauja Burbiškio bažnyčia buvo pašventinta Švč. Jėzaus Širdies titulu. Prie bažnyčios įrengta ir klebonija. 1947 metais tuose pačiuose, tačiau jau nacionalizuotuose rūmuose, įkuriama mokykla. Kurį laiką kaimynystėje veikė ir sovietinė mokykla, ir katalikų bažnyčia. Tačiau sovietiniams aktyvistams bažnyčia vis labiau pradėjo trukdyti, esą, varpų gaudesys, vargonų muzika ir šventos giesmės neigiamai veikia moksleivių auklėjimą. Todėl 1954 metų žiemą bažnyčia buvo uždaryta, o jos vietoje įrengta mokyklos sporto salė. Tiesa, burbiškiečiai labai norėjo savo bažnytėlę išsaugoti, tačiau į jų prašymus, reikalavimus niekas nekreipė jokio dėmesio. Neleido bažnyčios nei buvusio dvaro rūmuose palikti, nei naujos pastatyti. Todėl atkaklūs Burbiškio tikintieji pasiekė net Maskvą, ten išsikovojo leidimą pasistatyti naują bažnyčią. Rekonstravus didžiulį klojimą kaimo prieigose buvo įrengta bažnyčia, kuri ir dabar Burbiškyje tebeveikia…

Mokykla Burbiškio dvaro rūmuose veikė iki 2006-ųjų metų, kol buvo uždaryta smarkiai sumažėjus vaikų skaičiui. Sovietmečiu buvo naudojami ir kiti dvaro pastatai. Oficinoje veikė tuometinio „Pergalės“ kolūkio kontora, kultūros namai, buvo įkurtos verslo dirbtuvės. Kiti pastatai panaudoti sandėliams, bulvių saugykloms, grūdų džiovykloms ir pan.

Atgimimas užtruko

Kolūkmečio erai pasibaigus, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, nacionalizuotas turtas grąžintas paskutiniesiems savininkams. Tokiu būdu Burbiškio dvaro valdytoja tapo Panevėžio vyskupijos kurija. Bažnyčiai grąžintame pastate dar kurį laiką veikė Burbiškio pagrindinė mokykla, tad kurija nesiėmė jokių veiksmų. Kai mokykla buvo panaikinta, nuspręsta dvarą parduoti. Iš vyskupijos 2006 metais dvaro rūmus įsigijo UAB „IPSO FACTO“, tačiau naujieji savininkai nevykdė jokios veiklos. Dvaro likimu susirūpinusi Anykščių rajono savivaldybė kartu su UAB „IPSO FACTO“ parengė bendrą projektą ir įkūrė Viešąją įstaigą „Burbiškis“. Po to Burbiškio dvaras turėjo dar keletą savininkų. Galop, atsiradus rūpestingiems šeimininkams, gavus finansavimą iš Europos Sąjungos Burbiškio dvaro rūmų ansamblio restauravimo ir pritaikymo turizmo paslaugų teikimo projektui, prasidėjo restauravimo darbai.

Restauruojant dvarą buvo stengtasi išlaikyti kiek įmanoma daugiau autentiškumo – čia dirbo aukščiausios klasės restauratorių komanda, buvo supirkti antikvariniai XIX amžiaus baldai, atkurtos dekoro detalės ir pan. Dvaras sovietmečiu buvo gerokai nuniokotas, kambariuose įnirtingai stengtasi uždažyti, nugrandyti, suniokoti viską, kas tik priminė „buržujų“ laikus. Todėl restauratoriams teko gerokai paprakaituoti, kol buvo „atkapstytos“ autentiškos detalės, daug kas išsiaiškinta. Paaiškėjo, kad dvaro rūmų vidus XIX amžiuje buvo įrengtas netaupant nei lėšų, nei laiko. Pavyzdžiui, sienos buvo išklijuotos prancūziškais tapetais, o juk tuo metu, kai dvaras buvo statomas, tapetų spausdinimo mašinos ką tik buvo išrastos. Kiekviena rūmų patalpa buvo papuošta teminiais piešiniais, priderintais prie kambario paskirties. Būtent sienų apmušalų skiautelės, restauratorių rastos už durų staktų ir grindjuosčių, tapo rūmų interjero dekoro pagrindu, pagrindiniu atspirties tašku. Todėl kai kurie tapetai buvo atkurti, vėl juos pagaminant toje pat užsienio firmoje.

Kas ten – rūmų kambariuose?

Pirmajame dvaro aukšte buvo išsidėsčiusios reprezentacinės, todėl žymiai puošnesnės nei antrojo aukšto, gyvenamosios patalpos. Kairysis fligelis buvo vyriškoji dvaro dalis, ten įrengta biblioteka, darbo kabinetas, dešinysis fligelis – moteriškasis, jame – pokylių salė, svetainė. Fligelių antruosiuose aukštuose buvo ponų miegamieji, poilsio kambariai. Todėl ir dabar daug kas įrengta, atkurta taip, kaip ir senovėje. Yra ir sovietmečio reliktų. Antai, viename kambaryje išsaugotas klasės vaizdas su senais mokykliniais suolais. Ant sienos galima matyti Lenino portretą, kitus sovietmečio mokykloms būtinus atributus. Vyresniajai kartai toks vaizdas dar neišdilęs iš atminties, tuo tarpu jaunimas gerokai nustemba, dabartinei kartai tai savotiška egzotika. Įspūdinga pokylių salė, kuri buvo skirta atsipalaidavimui, linksmybėms ir šventėms. Tai čia kadaise buvo įrengta Burbiškio bažnyčia. Eldorado salė – tai svečių kambarys. Įspūdingiausia šio kambario detalė – panoraminis tapetas, toks pat, kokį lankytojai mato dabar, buvo išklijuotas ir XIX amžiuje. Specialistų teigimu, šio tapeto negalima vertinti tik kaip paprasto atspaudo ant popieriaus. Tai virtuoziškai nutapyta panorama, kurioje panaudota net 210 atspalvių ir kuri labiau primena sienų tapybą nei tapetą. Piešinys vaizduoja keturis didžiausius žemynus: Europą, Aziją, Afriką, Šiaurės ir Pietų Amerikas. Cigarų kambaryje kartu yra ir biblioteka, čia, patogiai atsisėdus į minkštus to laikmečio baldus, galima pasinerti į apmąstymus, pavartyti knygas. Dvaro valgomasis, kitaip dar pavadintas „kiniečių sale“, papuoštas kiniškais motyvais, čia eksponuojami porceliano dirbiniai, anksčiau vertinti kaip turto ir gero skonio ženklas. Pono darbo kambarys – tai ir kanceliarija, kur buvo tvarkomi administraciniai ir buhalteriniai dvaro reikalai, vykdavo darbiniai susitikimai. Įdomu pasižvalgyti po miegamuosius, kitus dvaro ponų kambarius. Vienas iš kambarių buvo skirtas maldai…

Po visus kambarius galima pasivaikščioti, pasižvalgyti, ilgiau ar trumpiau juos apžiūrėti. Daug kas mėgsta ant senovinių baldų pasėdėti, nusifotografuoti. Vaidybinių filmų kūrėjai išsinuomoja dvarą kai kurioms scenoms nufilmuoti.

Istorijos ratas Burbiškyje sukasi, čia sėkmingai susitinka praeitis su dabartimi ir ateitimi.

Neseniai restauruoti, atgimę dvaro rūmai Burbiškyje buvo pastatyti 1853 metais, tapo traukos centru / Vytauto Bagdono nuotraukos

Restauruojant dvaro rūmus, buvo atkurtas ir sovietinės mokyklos klasės vaizdas
Pokylių salė

Cigarų kambarys su biblioteka
Eldorado salėje, arba svečių kambaryje, atkurtas panoraminis tapetas, toks pat, koks puošė rūmus ir XIX amžiuje
Dvaro valgomasis, įrengtas kinietiškais motyvais, buvo vadinamas „kiniečių sale“
Maldai ir susikaupimui skirtas kambarys
Dvaro parke yra medžio skulptūra, kurioje pavaizduota knyga su ištraukomis iš Antano Vienuolio-Žukausko apysakos „Vėžys“, pasakojančios apie Burbiškio dvaro savininkų giminės istoriją

396 Iš viso matė 6 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.