Home » Protakos » Paveldėjusi kūrybinius močiutės genus

Paveldėjusi kūrybinius močiutės genus

Paveldėjusi  kūrybinius močiutės genus

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Mes visi esame labai skirtingi: vieni laisvalaikiu mėgsta skaityti, kiti – sportuoti, dar kiti – leidžiasi į keliones, tuo tarpu Ilona Laučiuvienė, gyvenanti Dusetose, teigia, kad pats nuostabiausias laisvalaikis – kepti tortus ir gaminti maistą.

„Ruošti maistą visai nesunku. Tai – didžiausias malonumas“, – sako Ilona ir pasakoja, kad jos močiutė buvo nuostabiausia šeimininkė. Iki šiol išlikę patys šviesiausi prisiminimai. Kasmet prieš Velykas ir Kalėdas su sese eidavo pas ją – padėti paruošti vaišių stalą, ant kurio visada puikuodavosi mielinės spurgos, sviestiniai sausainiai, bandelės, pyragai, grybukai. „Iki šiol išlikęs mielas įspūdis: saulės nutviekstoje virtuvėje didžiausias dubuo, kuriame jau pakildinta tešla ir mūsų belaukianti močiutė su melsva prijuoste ir balta skarute, kurios mazgas surištas pakaušyje. Ji leisdavo mums pasijusti labai svarbiomis, nes mes pačios lipdydavome bandeles, net lenktyniaudavome, kuri pagamins ilgiausią sausainį… Močiutė tik švelniai pataisydavo, dar švelniau tarstelėdama: „Taip turėtų būti“. Tos teigiamos emocijos gyvos iki šiol – jos kasmet pasitinka prieš šventes, nors jau antras dešimtmetis, kai močiutė iškeliavusi į Amžinybę. Šitas įspūdis ypač paaštrėja pavasarį, kai lauke saulė šviečia, kai medžiuose švilpauja varnėnai. Tokia nostalgija – atrodo, jauti tą mielą kepinių kvapą, plačiai atveriantį vėl vaikystės duris. Juk močiutė, net ir persirgusi insultu, jau nebekalbanti, nevaldanti rankos, tuomet sugebėjo užminkyti tešlą – visa tai parodo, kokios svarbios buvo šventės ir bendrystė žmogui“, – pasakoja Ilona, mėgstanti pati kurti, tobulinti įvairių patiekalų receptus, todėl nuskambėję žodžiai: „Labai skanu“ – visada mieli.

Ji prisipažįsta, kad labiausiai mėgstanti kepti tortus. Paragauna saldėsį, ir dažniausiai jau žinanti, kaip galėtų tokį iškepti. „Man mintys pačios ateina, tad viską darau iš intuicijos. Čia tikriausiai močiutės genų palikimas (iš tėčio pusės visos tetos labai skaniai gamina). Visada vertinu tuos senovinius receptus, kurie su laikmečiu tik tobulėjo“, – guviai beria Ilona, o degančios akys parodo, kad tai jai išties labai svarbu.

„Maisto gaminimas – man visada šventė. Gaila, kad valgytojų nedaug yra, nes man labai svarbus bendrystės ryšys“, – kalba Ilona, todėl pagaminusi naują patiekalą – būtinai ką nors pasikviečia, pavaišina. Dar prisimena, kaip būdama dešimties metų, pirmąkart gamino guliašą. Nors tąsyk krapų skonis patiekale buvo ypatingai ryškus, tačiau noras sukinėtis virtuvėje nesumažėjo. O štai tortų kepimas atsirado būnant Anglijoje, kai rusaitė pasidalijo savo kepamo torto receptu. Ilona tokį iškepė draugei; vėliau – torto panoro ir kita… Prisimena, kai tortas, iškeptas draugės jubiliejui, tiesiog… išnyko, nes jį sukirto vyras…

Visus tortus, pasak Ilonos, labai rūpi skoningai papuošti. Puošimas – tiesiog atgaiva. Visada skubanti kepti, nes žinanti, kad lauks maloniausias žingsnis – puošimas. Jai nepatinka, kai tortai būna dekoruojami gyvomis gėlėmis – viskas turi būti valgoma. Viską, kuo puošia tortus, lipdo pati. Ir, anot jos, gal kartais net geriau nei gyvų gėlių grožis. Vėliau Ilona prisipažins, kad labai mėgsta sodininkystę, todėl visų idėjų semiasi tiesiog iš gėlių darželio… Natūralu, kad saldumynai pražysta įvairiomis gėlėmis. Kaip sako pati Ilona, „gamta tiesiog ant tortų“.

Kai atsirado pomėgis, tada atsirado ir poreikis – baigė ne tik studijas Utenos kolegijoje: (Ilona įgijo Maisto technologo specialybę (specializacija – duona, pyrago gaminiai), bet ir Desertų akademijoje Red Velvet lankė kursus. „Žinoma, kursuose įgauni ir žinių, ir patirties, bet tikrai negali naudoti visko – pasiimu tik tai, kas man reikalingiausia. Štai savo torto receptūrą patobulinau gautomis žiniomis. Ir taip – naujas gaminys jau sukurtas. Juk taip paprasta, kai mėgsti, myli“, – Ilona dar kartą patvirtina, kad jos pomėgis šeimininkauti – lyg grąža, atiduodama močiutei… Ir nors šeimoje augo dviese su seserimi, tačiau sesės pomėgis kitas – rankdarbiai – paveldėjo iš kitos močiutės.

„Velykos ir Kalėdos – visada laukiamos šventės. Tačiau iki šiol pats švenčiausias – Kūčių vakaras: šeimynos susitelkimas, laukimas. Bet… to vidinio šventiškumo nebėra. Dažnai šnekėdamos su sese, gyvenančia užsienyje, prisimenam tai. Tik dabar suprantu, kiek daug mums davė močiutė“, – pasakoja Ilona, kuri visada vadovaujasi taisykle: „Jei sunku, jei neišeina – būtinai reikia pabandyti“, ir prisimena, kad norint mokytis Dusetų K. Būgos gimnazijos sustiprintoje dailės klasėje, reikėjo dalyvauti piešinių atrankoje. Ji piešė arklį, tempiantį vežimą…

„Kaip baisu būtų nieko neveikti. Širdis sustotų“, – prisipažįsta Ilona, mananti, kad labai sunku tiems žmonėms, kurie neturi jokių svajonių. „Svajonė – tai tikslo, kad ir paties menkiausio, siekimas, įjungiantis mūsų organizme visus faktorius, kurie stumia į priekį, judina mus, neleidžia sustingti, nuleisti rankų. Ypač pavasaris „uždega“ svajones. Prisiminkime, kaip sako močiutės: „Kaip norėčiau dar pagyventi, kad galėčiau pamatyti, kaip užaugo anūkai, sukūrė šeimas“… Kai tu turi svajonę – saugaisi, sieki, stengiesi. Tas noras ir veda šviesaus tikslo link“, – kalbėjo Ilona.

Ilonos Laučiuvienės asmeninio albumo nuotraukos

988 Iš viso matė 6 Šiandien peržiūrėjo

Comments 3 komentarai

  1. Gerbėja Alma parašė:

    Tortai niostabūs, tirpsta burnoje 😉

  2. Aldona parašė:

    Tikrai Ilonos patiekalai ir tortai labai greitai sutirpsta burnoje! Šauni maisto gamintoja!

  3. Gintaras parašė:

    Ačiū Ilona už unikalius ir ypatingo skonio tortus,pyragus ir visus patiekalus,kuriuos gamini su meile ir išmone.Džiugink ir stebink arimuosius ir visą pasaulį!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.