Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Garbingas Utenos krašto garbės piliečio jubiliejus

Garbingas Utenos krašto garbės piliečio jubiliejus

Garbingas Utenos krašto garbės piliečio jubiliejus

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Lietuvos nusipelnęs garbės vardo inžinierius, daugailiškis, UAB „Vilava“ generalinis direktorius, Daugailių mokyklos bičiulių pirmininkas, Utenos krašto garbės pilietis, žinomas mecenatas Antanas Vilūnas mini gražų 90 metų jubiliejų.

Iš Antano Vilūno biografijos

Antanas Vilūnas gimė 1930 m. gegužės 17 d. Utenos apskrities Daugailių miestelyje Mikalinos Raupėnaitės-Vilūnienės ir Petro Vilūno šeimoje.

Vilūnų šeimoje augo 7 vaikai – Adelė (Vosylienė), Bronė (Mališauskienė, Elena (Keblienė), Marytė (Striškienė), Antanas, Albina (Sriubienė) ir Rimantas Petras.

Mokslo keliu

Antano Vilūno vaikystė ir jaunystė prabėgo Daugailiuose. Čia 1944 metaisbaigęs pradžios mokyklos 6 skyrius talkino tėvams ūkyje, o 1948 m. suorganizavus kolūkį „Pergalė“ dirbo jame, padėdamas brigadininkui.

Antanui pateikus pareiškimą išleisti mokytis, kolūkio pirmininkas Juozas Kavoliukas sušaukė posėdį ir Antaną Vilūną, kad nereikėtų išleisti iš kolūkio, paskyrė sandėlininku. Tačiau Antanas, nepaisydamas nutarimo, 1948 m. išvažiavo į Anykščius mokytis traktorininko specialybės. Buvo užgautos pirmininko ambicijos – jis nepaklusnų jaunuolį apskundė Anykščių rajono partijos komitetui, reikalaudamas sugrąžinti jį į Daugailius. Gavęs atsakymą, kad jo nesugrąžins – baigęs traktoristo mokslus ir čia mums reikalingas, apsiramino.

Antanas Vilūnas, baigęs mokslus, 1949 m. dirbo traktorininku ūkiuose ir kolūkiuose (tuo metu Anykščiai dar ne visai buvo kolektyvizuoti). Vadovai pastebėjo jo sąžiningą kruopštų darbą – Antanas 1950 m. liepos 15 d. buvo paskirtas Anykščių traktorinės brigados brigadininku. Šias pareigas ėjo vieną sezoną, iki 1950 m. rudens, kol buvo pašauktas privalomai karinei tarnybai.

1950–1951 m. A. Vilūnas – 16-osios lietuviškosios divizijos Pulko mokyklos kursantas. Po metų karinės tarnybos buvo demobilizuotas. Nuo 1951 m. rugsėjo 15 d. pradėjo dirbti mechaniku traktorių stotyje. 1953 m. buvo išsiųstas gilinti žinių į Vilniaus mechanizacijos technikumą. Po poros metų baigė studijas. Tai buvo pirmoji specialioji dviejų metų technikų-mechanikų laida.

Stacionare įgijęs techniko-mechaniko specialybę buvo paskirtas į Panevėžio tarprajoninę žemės ūkio inspekciją vyresniuoju inspektoriumi – vyresniuoju inžinieriumi ir dirbo beveik trejus metus, t. y. kol buvo reorganizuota minėta inspekcija.

Antanas Vilūnas / Dr. Aldonos Vasiliauskienės asmeninio archyvo nuotraukos

Trokšdamas gilinti žinias, A. Vilūnas 1953 m. įstojo į Lietuvos žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakulteto neakivaizdinį skyrių (5-tą ir 6-tą kursą baigė per vienerius metus kartu su stacionaro studentais). A. Vilūno diplominis darbas „Automobilių padangų restauravimas uždedant naują protektorių“, apgintas 1961 m., buvo ne tik labai gerai įvertintas. Jo pagrindu Varlaukyje (dabar Jurbarko rajonas)buvo pastatyta gamykla, o A. Vilūnas paskirtas Valstybinės komisijos pirmininku gamyklai priimti. Žemės ūkio akademijoje A. Vilūnas įgijo Žemės ūkio procesų mechanizavimo inžinieriaus mechaniko specialybę. Ši aukštoji mokykla pasiūlė jam pedagoginį darbą Mechanizacijos fakultete, žadėdama mokslinę karjerą. Tačiau A. Vilūnas pasirinko gamybą.

Antanas Vilūnas darbo baruose

A. Vilūnas daugiau kaip tris dešimtmečius dirbo Lietuvos žemės ūkio statybos bei Lietuvos tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimo sistemose, užimdamas įvairias, vis atsakingesnes pareigas – nuo vyr. specialisto iki viršininko.

A. Vilūno darbo biografija atspindi sovietmečiu vykdytas reformas ministerijose bei įmonėse.

1957 m. spalio 27 d. Žemės ūkio ministerija A. Vilūną paskyrė Panevėžio žemės ūkio transporto įmonės vyriausiuoju inžinieriumi. Po metų, sujungus Žemės ūkio transporto įmones su Plentų ir transporto ministerijos įmonėmis, A. Vilūnas 1958 m. pabaigoje paskirtas Panevėžio autotransporto kontoros Nr. 3 vyr. inžinieriumi.

Įkūrus Respublikinį tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimą A. Vilūnas 1965 m. paskirtas vyriausiojo mechaniko skyriaus vyr. mechaniku, o po ketverių metų (1969) – to paties susivienijimo vyriausiojo mechaniko skyriaus viršininku. Dar po septynerių metų (1976) – mechanizacijos valdybos viršininku. A. Vilūno sąžiningas darbas kėlė jį – nepartinį – karjeros laiptais.

Pradėjus dirbti Susivienijime A. Vilūnui buvo pavesta atstatinėti užkonservuotas gamyklas. Pirmoji – Pakruojo karbamidinių betono blokelių technologinių įrengimų gamykla, blokelių gamybos žaliavai įsisavintas dolomito karjeras (gauti leidimai karjere vykdyti sprogdinimus).

Atstačius Pakruojo karbamidinių betono blokelių technologinių įrengimų gamyklą, A. Vilūnas buvo paskirtas į kitą Susivienijimo padalinį.

Nuo 1984 m. vasario 1 d. A. Vilūnas – Respublikinio tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimo vyr. inžinieriaus pavaduotojas – mechanizacijos valdybos viršininkas, po metų – tos pačios institucijos mechanizacijos valdybos viršininkas.

Likvidavus Tarpkolūkinį statybos organizacijų susivienijimą, įsteigta UAB „Vilava“ perėmė visas Tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimo teises ir pareigas. Nuo 1992 m. gegužės 3 d. A. Vilūnas pradėjo eiti Valstybinės komercinės – gamybinės įmonės „Vilava“ direktoriaus pareigas, o po pusmečio tapo UAB „Vilava“ generaliniu direktoriumi. Šias pareigas Antanas Vilūnas eina ir šiandieną.

Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas

Sovietmečiu nepriklausant komunistų partijai gauti Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardą, aukščiausią to laikmečio įvertinimą, buvo reta išimtis. Atsirado žmonių iš „partiečių“, kurie stebėjosi A. Vilūno gebėjimais, matė jo pastangas ir įvertino atliktų darbų rezultatus. O darbų atlikta daug, įdiegta daug naujovių, gaila, tuo metu nepagalvota svarbiausią išradimą užpatentuoti.

Straipsnyje galima paminėti tik keletą A. Vilūno darbų krypčių, turėjusių išliekamąją vertę, detalesniam veiklos aprašui reikėtų didžiulio skyriaus A. Vilūnui skirtoje monografijoje.

A. Vilūno iniciatyva Kaune, Mechanizacijos treste, buvo organizuota nuolat veikianti mažosios mechanizacijos priemonių paroda. Paroda tapo svarbiu akcentu, sprendžiant aprūpinimo mažosios mechanizacijos priemonėmis klausimą.

A. Vilūnas buvo vienas iš iniciatorių įvedant TSO pirmininkų pavaduotojų statusą mechanizacijos reikalams (tuo būdu statybose buvo sustiprinta mechanizacijos reikšmė).

Statybinėse organizacijose A. Vilūnas buvo atsakingas už aprūpinimą statyboms reikalinga technika, jos eksploatavimą ir remontą, saugų eismą, taip pat už rankų darbo mažinimą statybose. Todėl kūrė įvairius mechanizmus, mažinančius rankų darbą, pvz., tinkavimo ir grindų liejimo agregatus bei kitas priemones. Eksperimentiniame projektavimo susivienijime „Polimerai“ (gamykla veikė Zarasuose) polietileno plėvelės gamybai sukūrė naują sutvirtinimo armatūros siuvimo mechanizmą, naudojamą šiltnamių gamyboje reikalingoms plėvelėms ir kt.

Vadovaudamas svarbiam statybos barui pirmasis Lietuvoje ir buvusioje SSRS įdiegė vidaus ekonominę ūkiskaitą kaimo statybos mechanizacijos sferoje. Daugelyje Lietuvos kaimo vietovių buvo pastatyti Alytaus gyvenamųjų namų statybos kombinato namai.

Išvežant pirmą namą į rajoną, juostelę perkirpo kosmonautas Aleksejus Leonovas. Trimis mašinomis vežamas alytnamis demonstruotas keliuose rajonuose ir tapo paklausus: per metus pastatyta po 1500 namų.

A. Vilūnas buvo atsakingas už būsimų namų atgabenimą į statybvietes. Jo dėka Alytaus gyvenamųjų namų statybos buvo patobulintos. Jam kilo mintis – sujungti skydelius ir pagaminti ištisas sienas. Tokios sienos turėjo daug privalumų. Pirma – gamyklos sąlygomis įmanomas geras ištisos sienos užsandarinimas, ko negalima padaryti statybvietėse. Todėl namai iš karto tampa šiltesni. Antra – paspartėja darbas: ant iš anksto paruoštų pamatų visas namas sumontuojamas per 8 val. Trečia – mažinamas rankų darbas statybose.

Pagamintoms sienoms vežti A. Vilūnas sukūrė autotraukinį (deja, jis nebuvo užpatentuotas), tik daug vėliau tokį traukinį sukūrė švedai. Tas svarbus inžinieriaus pasiekimas aprašytas Kęstučio Bruzgelevičiaus knygoje „Pelnyti duoną“ (Vilnius, 2016, p. 275–277).

Už šią veiklą 1989 m. rugpjūčio 4 d. Antanui Vilūnui buvo suteiktas Lietuvos nusipelnusio inžinieriaus garbės vardas.

Visuomeninė, mecenatoriška veikla

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Antanas Vilūnas galėjo įgyvendinti savo troškimus – gimtajam kraštui, jo žmonėms kartu su savo širdies dalele aukoti ir taip reikalingų finansų…

Antanas Vilūnas žinomas ne tik daugailiškiams, Utenos krašto žmonėms, Lietuvoje, bet ir už jos ribų: Rusijos Federacijoje, Ukrainoje. Žvilgterėsime į keletą visuomeninės-mecenatoriškos veiklos krypčių.

Kaune Marijos radijo studijoje, po tiesioginės radijo laidos skirtos kelionei ir M. Reinio įamžinimui Vladimire. Iš kairės: Antanas Vilūnas, dr. Aldona Vasiliauskienė, prof. Alfonsas Motuzas (1955–2019) ir kun. doktorantas Nerijus Pipiras

Daugailių mokyklos bičiulių draugija

A. Vilūnas yra vienas Daugailių mokyklos bičiulių draugijos įkūrimo 2000 m. gruodžio 5 d. iniciatorių.

2001 m. balandžio 1 d. draugija vienijo 36 narius. Jai vadovauti išrinkta 11 asmenų taryba. A. Vilūnas nuo pat įkūrimo – draugijos pirmininkas, energingai vadovaujantis jau trečią dešimtmetį.

A. Vilūnas daug širdies šilumos, energijos, laiko ir finansų skiria šiai veiklai, ne tik aktyviai dalyvaudamas Daugailių pagrindinės mokyklos renginiuose, bet ir remdamas materialiai. Kiekvienų metų rugsėjo pirmąją, šv. Kalėdų proga bei mokslo metų pabaigos šventei į Daugailių pagrindinę mokyklą atvyksta A. Vilūno mašina, prikrauta mokymosi reikmenų, saldumynų, kitokių dovanėlių. Mecenatas dalyvauja ir kitose mokyklos šventėse.

Draugijos vardu pirmininkas A. Vilūnas remia Daugailių sportininkus, kurie atstovauja Utenos slidinėjimo sporto klubui ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

2010 m. minint mokyklos 110-ąjį ir Daugailių mokyklos bičiulių 10-ąjį jubiliejų, mokyklai buvo padovanoti modernūs vargonėliai, įsigyti Vokietijoje. A. Vilūnas ne tik surado Vokietijoje šiuos vargonėlius, nupirko, bet ir pats parvežė į Daugailius.

Be to, A. Vilūnas ir Daugailių mokyklos bičiulių draugija mokyklos dailės klasę aprūpina reikiamomis priemonėmis, kopijavimo aparatus užpildo kasetėmis.

Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, miestelis

Svarbi Antano Vilūno parama Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčiai, kuriai Draugijos vardu pirmininkas kasmet perveda nemažą piniginę sumą.

Be finansinės paramos, A. Vilūnas talkino bendraamžiui mons. Petrui Baltuškai, kuris rūpinosi šventoriaus medžių pjovimu bei kitais tvarkymo darbais.

Antano Vilūno dėka Daugailių miestelio centre restauruotas paminklas ,,Dievui ir Tėvynei“.

Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais pavasarininkams buvo pastatytas paminklas, kurį teko atkurti atgavus nepriklausomybę. Tačiau paminklą netrukus prisireikė remontuoti, jis apaugo sąmanomis. Šis statinys pavasarininkų garbei labai rūpėjo monsinjorui P. Baltuškai, tad jis, žinodamas A. Vilūno geranoriškumą, kreipėsi į mecenatą, prašydamas paminklą atnaujinti, nudažyti.

Jiedu kartu važinėjo po Tauragnų karjerus netoli Salako, rinko tinkamus akmenis takui ir krovė į mašiną. Dirbo, kol pririnko pakankamai akmenų. Antanas pakvietė ir atvežė į Daugailius akmenų skaldymo ir tako klojimo – betonavimo specialistą.

Daugailiškis A. Vilūnas ne tik aktyvus miestelio tradicinių renginių dalyvis. Jis ne tik materialiai rėmė, bet ir daug nuveikė išleidžiant knygą ,,Daugailių kraštas“ (UAB ,,Utenos Indra“. 2008. 688 p.). Tik jis vienas žino, kiek reikėjo pastangų ir finansų straipsnių autorius suvežti į pasitarimus Vilniuje ar Daugailiuose, kiek kartų teko bendrauti ir derinti laiką su kiekvieno straipsnio autoriumi.

Antanas Vilūnas parėmė ir monografijos ,,Monsinjoras Petras Baltuška“ išleidimą (UAB ,,Utenos Indra“. 2011. 659 p.), dalyvavo jos pristatymuose Daugailiuose, Utenoje, Vilniuje…

A. Vilūnas – darbštus, nuoširdus, labai mylintis savo gimtinę ir visada norintis prisidėti ne tik prie Daugailių, bet ir Utenos miesto bei rajono gerų darbų ir iniciatyvų. Aktyviai dalyvauja Utenos kraštiečių klubo ,,Indraja“ veikloje, remia jo renginius, finansuoja uteniškių kraštiečių choro ,,Indraja“ keliones į įvairias Utenos krašto šventes. Visuomet prisideda savo lėšomis rengiant Utenos miesto šventes.

Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimas

A. Vilūnas aktyviai įsijungęs į monsinjoro Petro Baltuškos vykdytą Daugailių krašto žymių žmonių ir ypač Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio vardo įamžinimą, šį darbą tęsia ir monsinjorui iškeliavus į Amžinybę. A. Vilūnas dalyvauja arkivyskupui M. Reiniui organizuotuose renginiuose: konferencijose, jubiliejinėse šventėse Daugailiuose, Utenoje, Vilniuje, Kaune, Skapiškyje ir kituose miestuose. Dalyvavo ir atidengiant paminklinę lentą Kaune.

Siekiant įamžinti arkivyskupo M. Reinio atminimą, A. Vilūnas nemažai lėšų skyrė kelionei į Vladimiro (prie Kliazmos) centralą (ypatingo griežtumo kalėjimą) archyvinių dokumentų paieškai. Dar 2010 m. jo mecenatoriškos paramos dėka Vladimire, kur arkivyskupas M. Reinys kalėjo ir mirė, ir nežinia kur kapinėse pakasti jo palaikai, galėjo apsilankyti Arkivyskupo atminimo įamžinimo ir pagerbimo komisijos nariai – Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė ir istorikė dr. Aldona Vasiliauskienė. Kartu keliavo ir pats Antanas Vilūnas.

Į Vladimirą tąkart nuvežti M. Reinio portretai iškilmingai įteikti ir priimti: vienas pakabintas Vladimiro lotynų apeigų Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčioje, kitas – padovanotas Vladimiro centralo muziejui.

Mecenatoriško dosnumo dėka A. Vilūno veikla, išsiplėtusi į Rusijos Federaciją, skatina kiekvieną kuo geriau darbuotis, garsinant arkivyskupo M. Reinio vardą.

Ryšiai su ukrainiečiais

A. Vilūnas labai dėmesingas ukrainiečiams. Tiek jų mokslininkai, tiek dvasininkai (ypač vienuoliai bazilijonai) A. Vilūno dėka ne sykį lankėsi Daugailiuose pas šviesios atminties monsinjorą Petrą Baltušką, pabuvojo Dievo tarno M. Reinio gimtajame Madagaskare, apsilankė Bazilionuose (Šiaulių r.), kur prasmingai įamžintas vienuolių bazilijonų vardas. Tad kita, geografiniu aspektu, A. Vilūno mecenatoriškos veiklos plotmė – Ukraina.

Be jokios abejonės, Utenos krašto tautodailininkų klubo „Svirnas“ ryšiai su Ukraina užsimezgė irgi A. Vilūno dėka. 2011 m. jis sudarė galimybę į Lvovo Religijų istorijos muziejų nuvežti 26 uteniškių tautodailininkų darbus (paroda truko beveik pusmetį). O iš Lucko į Lietuvą pirmąsyk buvo atvežta retų ikonų, tapytų ant stiklo, paroda. Jos atidarymo proga A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje pirmąsyk į Uteną atvyko Ypatingasis ir Įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Valerijus Žovtenka. Užsimezgę tarptautiniai ryšiai tapo svarbiu pagrindu tolesniam bendradarbiavimui.

Įvertinimas

A. Vilūnas – jautrios sielos asmenybė, gebanti įžvelgti šalia esančiųjų rūpesčius ir altruistiškai skubanti į pagalbą. Apie A. Vilūno mecenatorišką veiklą plačiai rašyta ne tik „Utenos apskrities žiniose“, bet ir „XXI amžiuje“, „Lietuvos aide“, „Vorutoje“ ir kitoje spaudoje.

Jau minėtas retas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardo (1989 m.) suteikimas A. Vilūnui sovietmečiu, padėkos, gautos už M. Reinio vardo garsinimą, mecenatorišką veiklą.

Antanas Vilūnas pripažintas tarp labiausiai Utenos kraštui nusipelniusių asmenų ir Utenos 750-mečio proga apdovanotas specialiu Atminimo ženklu, įrašant jo nuopelnus į Utenos rajono garbės knygą (2011), 2016 m. A. Vilūnas buvo apdovanotas Daugailių krašto padėkos ženklu ,,Už nuopelnus Daugailių kraštui“.

A. Vilūno veikla, išplitusi ne tik Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, Rusijos Federacijoje, palikdama ryškų pėdsaką, nusipelnė aukščiausio Utenos savivaldybės apdovanojimo – Utenos krašto garbės piliečio vardo suteikimo.

Utenos krašto garbės piliečio vardą Antanui Vilūnui suteikė Utenos savivaldybės taryba 2016 m. birželio 30 d. už mecenatorišką, visuomeninę, aktyvią, ilgametę veiklą uteniškių kraštiečių klube „Indraja“, Utenos krašte, Daugailių seniūnijoje bei Utenos vardo garsinimą Lietuvoje ir užsienyje. Antanas Vilūnas – 31-oji ryškių teigiamų bruožų asmenybė įrašyta „Utenos krašto garbės piliečių knygoje“.

Antanui Vilūnui Utenos krašto garbės piliečio vardo regalijos buvo įteiktos Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaiduose po iškilmingų šv. Mišių 2016 m. liepos 17 d.

Bažnyčioje nusidriekė ilga sveikintojų eilė. Tai, kad po šv. Mišių niekas neskubėjo į namus, kad visi laukė A. Vilūno pagerbimo, liudija, kad ponas Antanas kraštiečių yra gerbiamas ir mylimas.

Šventė baigta bendryste prie vaišių stalo Daugailių pagrindinėje mokykloje. Čia giminaičiai bei pažįstami turėjo ką nuoširdaus papasakoti – ne tik rimto, bet ir juokingo – Antano Vilūno asmenybė atsiskleidė naujomis gražiomis spalvomis.

Utenos krašto garbės piliečio vardas Antaną Vilūną įpareigojo naujiems darbams: įamžinti Daugailių valsčiaus 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovų didvyrius. Gavęs Daugailių valsčiaus karžygių, apdovanotų Vyčio kryžiumi sąrašą, išaiškinęs Daugailių valsčiaus Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorius, nutarė juos įamžinti paminklinėse lentose. Šios atminimo lentos yra įtvirtintos Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios šventoriuje, kairėje pusėje, netoli šventoriaus tvoros, šalia Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio simbolinio kapo. Paminklinėse lentose iškalti vardai trijų Vyties kryžiaus kavalierių Pulgio (Fulgencijaus) Lumbio (1891–1953), Juozo Musteikio (1896–1956, miręs Čikagoje) ir Jono Šlepečio (1892–1981, miręs Niujorke) bei 38 nepriklausomybės kovų savanorių vardai. Vardų iškalimu rūpinosi Utenos rajono savivaldybė, konsultavo Arvydas Mitalas, o pagrindas lentoms – Antano Vilūno lėšos.

Atsakomybė už savo krašto asmenų įamžinimą neapleidžia garsaus mecenato, sulaukusio iškilaus jubiliejaus, minčių – o kilnūs darbai niekada nesibaigia. Kiekvienas garbingo mecenato, Utenos krašto garbės piliečio Antano Vilūno darbas palieka ryškų pėdsaką Daugailių, Utenos ir visos Lietuvos istorijoje.

Su Prezidente Dalia Grybauskaite, Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui atsiėmus kun. Felikso Eremino apdovanojimą (po mirties) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Antanas Vilūnas ketvirtas iš dešinės
Du Utenos krašto garbės piliečiai Antanas Vilūnas (kairėje) ir akademikas Algirdas Gaižutis (dešinėje) Skapiškio pagrindinėje mokykloje sveikina tarptautinės konferencijos dalyvius
Piligrimai iš Rusijos prie Antano Vilūno tėviškės namo. Dešinėje – Zarasų dekanas kun. Remigijus Kavaliauskas
Susitikime Šiaulių universitete su Ukrainos mokslininke. Iš dešinės ŠU rektorius prof. Donatas Jurgaitis, Antanas Vilūnas, Ukrainos Nacionalinės Mokslų akademijos profesorė Galina Bondarenko dr. Aldona Vasiliauskienė.
Skapiškyje prie koplytstulpio Mečislovui Reiniui su Regina Kytraite
Daugailiškiai Daugailių pagrindinėje mokykloje pasveikino kleboną kun. Saulių Kalvaitį (dešinėje)
Antanas Vilūnas (kairėje) ir t. S. Zujevas Daugailiuose prie 1938 m. pavasarininkų pastatyto paminklo „Dievui ir Tėvynei
Laukiant uteniškių kraštiečių  klubo „Indraja“ susitikimo. Iš dešinės: kompozitorius Lionginas Abarius, klubo „Indraja“ prezidentas Vilniaus dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis ir Antanas Vilūnas
Prieš „Indrajos“ klubo renginį vyko intensyvios diskusijos. Iš kairės LR Seimo narys Edmundas Pupinis, pedagogė Birutė Raginytė – Žemaitienė. Utenos krašto Garbės pilietis Antanas Vilūnas
Vladimire, pašventinus M. Reiniui skirtą atminimą lentą Atminties memoriale Vladimiro miesto senose kapinėse prie kalėjimo. Iš kairės: dr. Aldona Vasiliauskienė, Antanas Vilūnas, Igoris Gerasimovas, Zita Mackevičienė, Ramūnas Babenskas, t. Sergiejus Zujevas ir aktyvi t. Sergiejaus Zujevo parapijietė

460 Iš viso matė 15 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.