Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Apie Eugenijos Šimkūnaitės išskirtinumą iš ją menančių žmonių atsiminimų

Apie Eugenijos Šimkūnaitės išskirtinumą iš ją menančių žmonių atsiminimų

Apie Eugenijos Šimkūnaitės išskirtinumą iš ją menančių žmonių atsiminimų

Daiva ČEPĖNIENĖ

Mokslų daktarė žolininkė Eugenija Šimkūnaitė Lietuvoje žinoma ne tik kaip liaudies medicinos žinovė, bet ir kaip išskirtinė, unikali asmenybė. Su ja bendravę žmonės pasakoja apie jos paprastumą, pagalbą žmonėms, šiurkštoką būdą, bet gerą širdį. Tauragnuose augusi E. Šimkūnaitė niekuomet nepamiršo savojo krašto ir jame paliko gilų atminimo pėdsaką. Jos vardu 1998 metais buvo pavadinta Tauragnų pradinė mokykla. Gražiai minimas E. Šimkūnaitės vardas iš lūpų į lūpas sklinda ir iki šių dienų. Daug prisiminimų, surinktos medžiagos apie mokslų daktarę, jos nuveiktus darbus yra sukaupta Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fonde. Artimai pažinojusių žinomą žolininkę, draugavusių su ja Tauragnų krašte beveik nebėra. Nors ir trumpais, bet įsirėžusiais atmintin prisiminimais apie E. Šimkūnaitę, su mumis sutiko pasidalinti buvusi Tauragnų E. Šimkūnaitės pagrindinės mokyklos direktorė Eugenija Kamarauskienė, kuri yra surinkusi nemažai žmonių prisiminimų apie garsiąją žolininkę, bei ilgametis Tauragnų klebonas kunigas Bronius Šlapelis.

Gyvenimas sutelktas ne į paviršinį grožį

Anot kalbintų tauragniškių, E. Šimkūnaitė buvo išskirtinė asmenybė, mylinti savo kraštą, žmones. Garsiajai mokslų daktarei nerūpėjo nei mados, nei aprangos stilius ar išvaizda. Ji dažnai dėvėdavo paprastą paltą, sijoną, patogius batus. Kaip pasakojo buvusi Tauragnų mokyklos direktorė, E. Šimkūnaitei drabužiai tiesiog buvo praktiškas dalykas, atliekantis savo funkciją – kūnui pridengti, bet ne puošti. Tuo tarpu Tauragnų klebonas neslėpė pastebėjimo, kad mokslų daktarė dažnai rengdavosi vyrišku švarku ir šiek tiek stokojo moteriškos savitvarkos. E. Kamarauskienė pasakojo, kad jau nuo seno Tauragnų krašte apie E. Šimkūnaitę, ypač tarp vyresniųjų žmonių, buvo kalbama tarsi apie legendą. Pati pašnekovė su E. Šimkūnaite susitikusi buvo tik keletą kartų. Tačiau po garsiosios žolininkės netekties moteris nusprendė kalbinti žmones ir sukaupti prisiminimų medžiagą apie garsiąją žolininkę. „Beveik kiekvienas esame susidūrę su artimo netektimi. Tuomet susimąstome, kaip viskas laikina. Buvo žmogus ir jo nebėra. E. Šimkūnaitės netektis mus, tauragniškius, sukrėtė. Nes ką tik buvome atšventę jos 75-metį. Ji, švęsdama savo jubiliejų, džiaugėsi būdama tarp savų žmonių. Tauragnai ir šio krašto žmonės buvo tai, ką ji mylėjo. Po jos mirties man ir kilo mintis surinkti prisiminimus, pakalbinti E. Šimkūnaitės jau garbaus amžiaus drauges. Tuo labiau mokyklai, kurioje dirbau, buvo suteiktas jos vardas, tai mane lyg ir įpareigojo“, – pasakojo buvusi mokyklos direktorė E. Kamarauskienė. Išlikę prisiminimai, anot moters, visuomet yra vertingi. Taigi norėdama sudėti prisiminimų kraitę apie tauragniškę mokslų daktarę E. Šimkūnaitę, moteris kalbino Onutę Vaišnorienę, Veroniką Gimbutytę bei kitas garsios žolininkės drauges. „Visos jos draugės ir kiti tauragniškiai E. Šimkūnaitę laikė išskirtine. Kaip pasakojo viena jos draugė, E. Šimkūnaitė nuo pat 6-erių metų dirbo pas tėvą vaistinėje. Nuolat girdėdavo ir matydavo kaip tėtis išrašo, atiduoda pacientams vaistus, kaip kalbasi su žmonėmis. Ji klausydavo ir viską dėjosi sau į galvą. Nuo pat vaikystės E. Šimkūnaitė buvo kitokia, savita. Jos draugės taip pat pasakojo, kad ji savo motinai, nupirkusiai gražesnę suknytę Kalėdų proga, atsakė: „Aš ne kalėdinė eglutė, manęs puošti nereikia.“ Ir visas jos gyvenimas buvo toks – sutelktas ne į paviršinį grožį“, – remdamasi E. Šimkūnaitės draugių pasakojimais kalbėjo buvusi Tauragnų mokyklos vadovė. Viską, ką gyvenime E. Šimkūnaitė darė, darė iš širdies. Ji visiems stengdavosi pagelbėti kuo galėdama. Buvo ištverminga moteris, kurią užgrūdino sudėtingas pokario laikas, išgyvenimai dėl tėvo žūties. „Kai būdavo turgaus diena, ji su visokiais maišais eidavo ir šerdavo arklius. Nedažnas vaikas, tuo labiau mergaitė, taip mylėtų gyvulius ar taip darytų. Pati pasidarydavo karučius, prisukdavo ratus ir pasileisdavo važiuoti per Tauragnus link savo ūkio, kuriame jos tėvas augindavo vaistažoles. Matydamas tokį reginį, kiekvienas į ją atkreipdavo dėmesį“, – pasakojo E. Kamarauskienė.

Žemę paliko ateities kartoms

E. Šimkūnaitė nuo seno puoselėjo viltį Tauragnų mokykloje įsteigti žolininkystės mokymo centrą, vaistažolių džiovyklą, kad mokiniai galėtų rinkti vaistažoles, jas parduoti. Visgi šis sumanymas nebuvo įgyvendintas. Nepaisant to, E. Šimkūnaitė nusprendė savo iš tėvų paveldėtą 16 hektarų sklypą, kuriame buvo auginamos vaistažolės, palikti mokyklai. „Aš 1995 metais buvau paskirta mokyklos direktore. Ir ji kaip tik tais metais buvo atvažiavusi perduoti sutarties dėl savo žemės sklypo. E. Šimkūnaitė manė, kad mokykla yra augantis gyvas darinys, kuris galės puoselėti ir perduoti iš kartos į kartą viską, kas sukaupta. Ji žiūrėjo tolyn į ateitį, galvojo apie išlikimą, norėjo įprasminti savo darbus ir žinias, perduodama juos jaunajai kartai, bei suteikti galimybę vaikams būti arčiau gamtos. Mokyklą ji turbūt matė kaip patikimiausią subjektą tam tęstinumui užtikrinti“, – pasakojo buvusi mokyklos direktorė. Tik dabar tos žemės likimas, uždarius mokyklą Tauragnuose, tapo miglotas. E. Kamarauskienė išreiškė viltį, kad atsakingų institucijų atstovai neliks abejingi ir E. Šimkūnaitės palikimą perleis jos atminimo puoselėtojams. „Juk ten būtų galima rengti įvairias edukacines programas, vesti pasakojimus apie žymiąją žolininkę. Būtų džiugu, kad tas E. Šimkūnaitės palikimas nenueitų į užmarštį, nebūtų atskirtas nuo jos vardo“, – kalbėjo buvusi mokyklos vadovė.

Kalbėjo be malonybių ir mėgo cepelinus

Buvusios Tauragnų mokyklos direktorės teigimu, vis tik pagrindinis E. Šimkūnaitės atvažiavimo į Tauragnus tikslas būdavo susitikimai su draugėmis. „Prisimenu, ji vieną kartą atvyko ir kaip tik buvo po avarijos. Pasitikusi paklausiau, kaip sveikata. Ji taip gražiai tarmiškai atsakė: „Taigi viskas čia būtų gerai, ale šitos kanopos neveda.“ Tai tuo kartu papietavom, ji trumpai pabuvo ir išskubėjo pasakiusi: „Aš turiu eit, manęs laukia draugės.“ Išėjo net sočiai nepavalgiusi, nes draugės buvo privirusios cepelinų. Cepelinai ir naminiai lašiniai buvo pagrindiniai valgiai, kuriuos ji valgydavo susitikimų su draugėmis metu“, – pasakojo pašnekovė. E. Šimkūnaitės draugės visuomet laukdavo ir mėgdavo klausytis jos postringavimų. Anot E. Kamarauskienės, garsioji žolininkė, atvykusi į savo kraštą, kalbėdama gražiai suderindavo literatūrinę ir tarmišką kalbą. Kalbėdavo originalia, vaizdinga, sodria, taiklia ir informatyvia kalba, naudodama nemažai liaudiškų intarpų, palyginimų. Visada taikliai surasdavo žodelį, kuris geriausiai apibūdindavo tai, ką norima pasakyti. „Jei kas klausdavo patarimų, ji labai gražiai liaudiškai išvyrozydavo kas, kaip ir kodėl. Bet jos kalboje būdavo ir toks posakis: „Kad iš durno protingo nepadarysi.“ Gal nepažįstančiam jos žmogui ta kalba galėjo atrodyti stačiokiška. Bet man tai ji buvo švento žmogaus pavyzdys, begaliniai atsidavusi savo tarnystei, savo darbui. Ji sakydavo: „Mano tėvai buvo protingi, man į galvą nekišo nereikalingų dalykų. Neliepė kalti eilėraščių mintinai, bet mokė gražiai reikšti mintis ir mokė neprievartauti savęs, o daryti tai, kas eina iš širdies.“ Su žmonėmis E. Šimkūnaitė kalbą pradėdavo labai natūraliai, be jokių malonybių. Jeigu į ją kreipdavosi žmonės, ji pašnekovą perspėdavo: „Sakyk iškart, ko nori, konkrečiai, be jokių įžangų, be nieko.“ Ji buvo tiesus, paprastas, teisingas, sąžiningas, daug žinantis žmogus. Apie ją gali klausyti, kaip apie įdomaus romano heroję“, – kalbėjo E. Kamarauskienė.

Rasdavo kalbą su kiekvienu

Pasak kalbintos buvusios mokyklos direktorės, atvykusi į Tauragnus pasisvečiuoti E. Šimkūnaitė ir pažoliauti suspėdavo, jei kas jos ko paklausdavo, patardavo, padėdavo, atnešdavo žolelių. Nors ir apsilankydavo mokykloje, pamokų ji ten nevesdavo. „Bet su ja būti, bendrauti, kuomet ji atvykdavo į mokyklą, būdavo labai smagu ir gera. Tas bendravimas būdavo toks neįpareigojantis, kad ir koks tu bebūtum žmogus. Ji su kiekvienu, ar tai būtų valdininkas, ar paprastas žmogus, rasdavo kalbą“, – pasakojo mokyklos direktorė. Eugenijos Šimkūnaitės vardo mokykloje Tauragnuose kasmet kovo 11-oji buvo minima kaip didžiausia šventė. Tą dieną buvo švenčiama ne tik Nepriklausomybės atkūrimo šventė, bet ir E. Šimkūnaitės gimtadienis. Mokiniai tai šventei ruošdavosi, kasmet pasirinkdavo temą. „Mokyklos bendruomenė, mokiniai gilinosi į E. Šimkūnaitės darbus, domėjosi jos asmenybe. Miestelyje, mokykloje dažnai sulaukdavome daug įvairių svečių: aktorių, rašytojų, E. Šimkūnaitės buvusių mokinių. Tiek jų tikrai nebūtų atvykę į šį kraštą, jei ne garsiosios žolininkės vardas. Kiti ir nekviesti atvažiuodavo, tiesiog norėdami pamatyti jos gimtinę. E. Šimkūnaitė ir Vilniuje gyvendama garsino savo Tauragnus, savo mylimas vietas“, – pasakojo E. Kmarauskienė. Susitikimai su žymiais žmonėmis mokiniams buvo svarbūs ir reikšmingi. Dabartinė Tauragnuose auganti vaikų karta taip pat supažindinama su kraštietės E. Šimkūnaitės asmenybe, jos darbais. „Žinoma, kai nebėra mokyklos, jau ir pajėgumai sklaidai nebe tie“, – teigė moteris. Tačiau ankstesnės kartos vaikai, lankę Tauragnų mokyklą, kuriems dabar per 20, netgi raganą įsivaizdavo ne kaip blogio personažą iš pasakų, bet kaip daug žinančią ir išmanančią žolininkę. Mat E. Šimkūnaitė neretai buvo vadinama ir ragana ar žiniuone. „Mūsų mokyklos vaikai, dalyvaudami olimpiadose, stebėdavosi, kaip kiti gali nežinoti kokio grybo ar žolyno pavadinimo. Tauragniškiams tai buvo paprasčiausi klausimai. Nes mokykloje buvo puoselėjama gamtamokslinė kryptis. Taigi nors ir nedalyvavo tiesioginėse E. Šimkūnaitės pamokose, jie tas jos sukauptas žinias perimdavo“, – pasakojo buvusi Tauragnų E. Šimkūnaitės pagrindinės mokyklos direktorė Eugenija Kamarauskienė.

Gydė kunigo nemigą“

Tauragnuose daug metų kunigaujantis Bronius Šlapelis pasakojo, kad pirmą kartą su E. Šimkūnaite susipažino dar sovietmečiu, klausydamasis jos paskaitos miestelio kultūros namuose. Nors tuo metu buvo sudėtingi laikai, dauguma žmonių vengė eiti į bažnyčią, tačiau žolininkė su kunigu bendrauti nebijojo. Pasak kunigo, ji buvo liberalių pažiūrų žmogus, nebijantis išsakyti savo nuomonę. „E. Šimkūnaitė Tauragnuose apsilankydavo bent trejetą kartų per metus. Lankydamasi pas drauges visuomet norėdavo pamatyti ir mane, pasikviesdavo vakarienės“, – prisiminimais dalijosi kunigas. Keletą kartų žolininkė viešėjo kunigo namuose, apie savo atvykimą visuomet pranešdavo iš anksto. „Aš padėdavau ant stalo obuolių. Ji vieną obuolį tepaimdavo ir visą valandą kalbėdama jį vieną ir tevalgydavo. Paskui suvalgiusi dar paklausdavo: „Ar atkreipei dėmesį, kad aš daug kramtau?“ Anot jos, tas kramtymo procesas yra labai sveikas ir naudingas. Bet kodėl taip yra, moksliškai neaiškino. Aš dar sakydavau, kad gal tuomet ir kramtomą gumą kramtyti yra gerai. Bet ji sakė, kad kramtomos gumos dalelės gali patekti į skrandį ir padaryti žaizdas“, – pasakojo kunigas B. Šlapelis. Žolininkė su kunigu kalbėdavosi įvairiomis temomis. Į vieną dvasininko užduotą klausimą E. Šimkūnaitė atsakydama išsiplėsdavo tiek, kad kalba tęsdavosi pusę vakaro. Kunigas atviravo, kad kartu jie išgerdavo ir po taurelę stipresnio gėrimo. Savo sielos rūpesčių E. Šimkūnaitė dvasininkui nesipasakodavo, prie stalo patarimų apie žolininkystę taip pat nedalindavo. B. Šlapelis atviravo, kad vis tik viena E. Šimkūnaitės jam išsakyta mintis nepatiko. Mat žolininkė kunigui išrėžė apie anksčiau Tauragnuose kunigavusio dvasininko nedorybes. „Man nepatiko jos tokia tvirta nuostata, lyg ji būtų buvusi tų nusikaltimų liudininkė. Bet į tai aš nieko jai nesakiau. Tai buvo jos nuomonė. Ji apie viską kalbėdavo atvirai. Sakydavo tai, ką jautė“, – dėstė dvasininkas. Kunigas pasidalino prisiminimais ir apie tai, kaip žolininkė jam nemigą išgydė. „Prisimenu, gulėjau ligoninėje Santariškėse, mane labai kankino nemiga. Aš jai tada paskambinau ir paprašiau vaistažolių, kurios padėtų užmigti. Ji man pasakė: „Kai grįši namo, aš ešiu.“ Labai gerai miegodavau nuo tų žolelių. Matyt, geros buvo. Šalia buvo pridėtas ir receptas, bet aš nesidomėjau, kokia ten tų žolelių sudėtis“, – juokaudamas kalbėjo kunigas. E. Šimkūnaitė su žmonėmis bendravo ne kaip daug pasiekusi mokslininkė, bet paprastai. Anot kunigo, tokių žmonių, kaip Eugenija Šimkūnaitė, reta, todėl ir jos atminimas žmonėse gyvuos ilgai.

Tauragnuose / B. Šlapelio nuotrauka

386 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Angelė parašė:

    Nepaprasta, unikali moteris, turiu jos knygų, skaitai ir neatsistebi jos įžvalgomis, žiniomis, paprastumu ir nuoširdumu. Ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.