Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Sustojusios girnos. Ginučių malūno istorija

Sustojusios girnos. Ginučių malūno istorija

Sustojusios girnos. Ginučių malūno istorija

Kristina SAKAITĖ

Viešbučiai, restoranai, elektrikų ar dvasininkų poilsio namai, muziejai – taip „įdarbinti“ vandens malūnai šiomis dienomis dažniausiai tarnauja pramoginiams tikslas. Kai kuriuose malūnuose lankytojams dar pavyksta pačiupinėti šimtametes nubrūžintas girnas, dažnai ir jų nebelikę.

Vandens malūnai – dalis vandeningo Rytų Aukštaitijos krašto istorijos, kurioje persipina tikrovė ir legendos.

Malūnuose virė darbas, tačiau čia šeimininkaudavo ne tik malūnininkas su padėjėjais. Beveik visuose pasakojimuose tvirtinama, kad aplink ypač mėgę velniai sukiotis, tad netrūko ir tikros velniavos, kuri prasidėdavo, kai vyrai, belaukdami, kol grūdus sumals, karčemoje sėdėdavo ir kortomis lošdavo.

Malūnas nesustodavo net žiemą

Aukštaitijos nacionaliniame parke Ignalinos rajone esantis Ginučių vandens malūnas – vienas iš lankytojams dar prieinamų, neprivatizuotų objektų, valstybės saugomas technikos paminklas. Jis vadinamas ir vienu iš parko simbolių, kurį pamatyti plūsta ekskursijos ir pavieniai lankytojai. Šiemet aplinkybės suvaldė žmonių srautus.

„Tai ne tik kultūros paminklas, tai dalis senojo gyvenimo būdo. Malūnas yra kaip muziejinė ekspozicija, nes jeigu dabar veiktų, ar turėtų jis darbo?.. Kai žmonės klausia, ar miltus malat, aš klausiu: ar atsivežėt grūdų? Jeigu atsivežėte, prašom. Esmė ta, kad ūkininkų aplinkui nebėra, daug paprasčiau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti miltų. Tačiau malūną stengiamės išsaugoti, kad jis būtų prieinamas žmonėms. Norinčių jį įsigyti atsiranda kiekvienais metais, bet ne tam, kad atgaivintų jo veiklą, o pritaikytų turizmui – įrengtų kavinę ar gyvenamąsias patalpas“, – atverdama XIX a. statinio duris pasakojo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Lankytojų aptarnavimo skyrius specialistė Rimutė Rutkauskaitė.

Ginučių malūnas – vienas iš Aukštaitijos nacionalinio parko simbolių / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Manoma, kad seniausias vandens malūnas, statytas XV amžiuje, buvo Klaipėdos krašte. Rytų Lietuvoje beveik visi išlikę malūnai yra XIX a., tuo metu jau statydavo pagal brėžinius, o įranga stebino tikslumu.

Aukštaitijos nacionalinio parko parko teritorijoje, be Ginučių, išliko Pakaso, Gaveikėnų, Bruknynės (Švenčionių r.) ir Minčios malūnai, planuojama atstatyti sudegusį Pakretuonės malūną.

Parko direkcijos specialistai suskaičiavo 11 vandens malūnų, kurių jau nėra išlikusių. Kaimiškose vietovėse būdavo ir nedidelių šeimos malūnėlių, kuriuose maldavosi grūdus savo reikmėms.

Ginučių vandens malūnas šiuo atžvilgiu buvo geroje pozicijoje. Susijungę ežerai ir upeliai – Utenos ežeras, Utenykštis, Būkos upelis, Baluošas, Baluošykštis, Sravinaitis, Srovė – netgi karščiausią vasarą padėdavo išlaikyti gerą vandens debitą. Kol kiti kaupdavo vandenį, šis malūnas maldavo miltus. Upelio srovė neužšaldavo ir žiemą, yra žinių, kad malūną paleisdavo net sausio mėnesį.

Lemputės mirga – malūnininkas švenčia

R. Rutkauskaitė pasakoja Ginučių vandens malūno istoriją, kurią sudėlioti padėjo vietinių žmonių prisiminimai.

Malūnas pastatytas XIX amžiaus antroje pusėje, kuomet dvarininkas iš Linkmenų – ponas Gimžauskas – pamatė labai gerą vietą malūnui šalia sraunaus upelio. Šioje vietoje žemės neturėjo, bet žmonės neprieštaravo. Tuo metu nebuvo kitų technologijų kaip vertikalus medinis ratas, kurį krisdamas suko vanduo. Reikėjo pakelti vandens lygį, padaryti slenkstį, tačiau dėl užtvankos buvo užlietos gyventojų pievos, daržai, ganyklos. Laikui bėgant, dėl užlietų žemių kilo konfliktas tarp dvarininko ir vietinių žmonių. Pasakojama visokių istorijų, žmonės bandė tartis, bet jiems nepavyko. Vieną naktį susirinko 50 kaimo vyrų, atsinešė kastuvų, velėnos, įrankių ir užtvenkė upelį, pasuko jo vagą, kad apeitų malūno ratą. Paliko malūną visai be vandens. Tuomet dalis vyrų buvo suimti, išvesti į žandarmeriją, bylinėjosi. Teismas nusprendė kaip kompensaciją gyventojams pusę malūno priteisti kaimui. Dvarininkas sutiko kaimo gyventojus aptarnauti nemokamai, bet išsiprašė, kad malūnas liktų jo žinioje, o po mirties atitektų kaimui. Kaidvarininkas pasimirė, žmonės nuomodavo malūną malūnininkui, patys dirbdavo pagalbiniais darbininkais, nuomą atsiimdavo grūdais.

Taip malūnas veikė iki 1947 m., kol buvo nacionalizuotas. Kai priklausė kolūkiui, veikla kurį laiką nenutrūko. 1968-ieji buvo paskutiniai malimo metai. Sugedus įrangai, Ginučių malūnas buvo uždarytas, taip prastovėjo 10 metų, po to statinį įsigijo tuometinė Ignalinos turistinė bazė. Malūnas buvo rekonstruotas. Perstatytos pastato sienos ir stogas. Toje statinio dalyje, kur gyveno malūnininkas, o dabar yra svečių kambariai, autentiškumo ieškoti nebereikėtų. Tačiau malūno gamybinėje dalyje yra išlikusi senoji įranga.

Malūnas įvairiu laikotarpiu gamino ne tiktai miltus. Antrame aukšte buvo kruopinė. Namelyje kitoje upės pusėje buvo milo vėlykla ir lentpjūvė. Vanduo suko antrą turbiną ir įrengimus gontams pjauti – nedideles lentutes naudojo stogams dengti. Kai apie 1935 m. malūną nuomojosi malūnininkas Danys, jis pakeitė medinį ratą į metalinę turbiną ir pamatė, kad darbas einasi sparčiau, pagaminama daugiau. Po poros metų, 1937-aisiais, buvo pastatyta antroji turbina, kuri suko generatorių ir gamino elektros energiją kaimui. Ignalinos krašte šis kaimas turbūt pirmas turėjo savo elektros energiją. Vyresni vietiniai gyventojai dar prisimena tai ir labai didžiuojasi.

„Yra žmonių, kurie dirbo Ginučių malūne bernais (kilnodavo maišus ir pan.), jų papasakotos istorijos pačios įdomiausios. Žmonės prisimena, kad kiekviena troba galėdavo naudoti tik po vieną elektros lemputę, kad visiems užtektų elektros. Jeigu, žiūrėk, lemputė mirga, tai, žinok, jau malūnininkas užgėrė…“ – malūno istorijos fragmentus dėlioja R. Rutkauskaitė.

Seniausi įrenginiai – dantračiai

Išlikusi miltų gamybos įranga atrodo paprasta, tačiau gamybos procese buvo apskaičiuota kiekviena detalė. Grandine apjuosti 3–4 maišai grūdų buvo užkeliami į palėpę, iš ten grūdai byrėdavo į antrame aukšte esančias girnas, jau sumalti grūdai išbyrėdavo į rankovę (maišą). Vieną kartą sumalti, vadinami razavi, rupūs miltai buvo naudojami duonai, blynams kepti, gyvuliams šerti, samagonui gaminti. O kai reikėdavo gerų miltų, jau sumalti grūdai keliaudavo į malūno viršų ir būdavo malami antrą kartą. Du kartus sumalti, išsijoti miltai tapdavo pyraginiais.

Akmeninės girnos sverdavo apie pusantros tonos. Ilgainiui jos pakeistos cementinėmis, kurios sukosi greičiau. Malūno pajėgumai pagal šiuolaikinius gamybos mastus atrodytų nedideli,tačiau tuometinį poreikį atitiko.

„Paskaičiavome, kad miltai būtų kokybiški, girnos turi suktis 70–80 kartų per minutę greičiu. Jeigu sukasi rečiau, miltai kokybiški, bet procesas labai ilgas. Jeigu sukasi per greitai, lieka daug nesumaltų grūdo dalelių, miltai būna nekokybiški. Vienos girnos per parą padarydavo apie 73 pūdus, tai yra apie 1200 kg miltų. Buvo dvejos girnos, bet jeigu tie patys miltai malami antrą kartą, tai tą išeigą sunku apskaičiuoti“, – apie gamybos apimtis kalba R. Rutkauskaitė.

Paleistas malūnas dirbdavo tol, kol laukė žmonės. Po antrojo pasaulinio karo buvo laikotarpis, kai Ginučiuose 30 km spinduliu buvo vienintelis veikiantis malūnas. Net iš Daugėliškio važiuodavo žmonės susimalti miltų, jiems tekdavo pastovėti eilėse po kelias paras. Tokio dydžio malūnuose dirbdavo 2–5 žmonės: malūnininkas, padėjėjai ir yra duomenų, kad būdavo apskaitininkas, bet kartais tą apskaitą vesdavo pats malūnininkas.

Malūno paleidimas išliko senovinis, jo tikrai neįjungsi vieno mygtuko paspaudimu. Įrenginys niekada nebuvo prijungtas prie elektros, nors pats ją gamino. Paleidžiant malūną reikia bristi į upę, atidaryti šliuzus vienoje ir kitoje tilto pusėje, kai vanduo pradeda tekėti į turbiną, rankiniu būdu pakeliamas apsauginis žiedas, kuris saugo ratą.

Mediniai ir metaliniai dantračiai – vienas iš seniausių malūno įrenginių, tokie patobulinti girnų sukimo mechanizmai Europoje pradėti naudoti maždaug nuo 1910-ųjų, į Lietuvą atkeliavo galimai keliais metais vėliau.

Visa malūno įranga ne tik muziejinis eksponatas – ji veikianti, kartais per didesnį renginį malūnas atgyja ir ima dundėti. „Pirmaisiais metais po renovacijos – 2013 m. – paleisdavome malūną kas antrą šeštadienį. Bet kai būdavo labai daug vaikų, ekskursijų, tai gana pavojinga. Paskutinį kartą jį buvome paleidę 2018 m. rugsėjį. Miltų nemalame, bet parodome patį veikimo principą, kaip vandens jėga įsuka turbiną, pradeda suktis girnos, o malūnas pradeda gyventi“, – sako Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos specialistė.

Šiandien malūno palėpėje išlikęs ne tik grūdų pakėlimo mechanizmas, čia galima apžiūrėti senovinius su duonos keliu susijusius eksponatus, atneštus vietinių gyventojų. Be užrašų ne visi atspėtų, kam prieš šimtą metų buvo naudojami šie daiktai – nuo žagrės iki duonkubilio.

Erdvi malūno palėpė šiuo metu turi dar vieną paskirtį – Muziejų naktį čia vyksta filmų peržiūros. Pasak R. Rutkauskaitės, vietos bendruomenė nemažai prisidėjo, kad malūnas būtų išsaugotas.

Susikalbėti padėdavo plaktukas

Antrame aukšte dirbdavo malūnininkas, kuris prižiūrėdavo visą procesą. Malūnas veikdavo labai triukšmingai, todėl su padėjėju, dirbančiu palėpėje, malūnininkui susikalbėti padėdavo plaktukas. Jie turėjo savo signalus, savotišką Morzės abėcėlę. Pora kaukštelėjimų plaktuku galėjo reikšti paduoti grūdų, trys – pristabdyti padavimą ir pan. Kadangi kiekviename malūne ši ženklų kalba šiek tiek skirdavosi, o bernai padėjėjais dirbdavo ne viename malūne, būdavo „nesusišnekėjimų“ ir kuriozinių situacijų.

Palubėje kabantis plaktukas malūnininkui padėdavo susikalbėti su bernais

Linksmoji malūno istorijos dalis – apie velnius. Kiekvienas malūnas turi savo velnią ir šitas malūnas ne išimtis. Legenda pasakoja, kai dar nebuvo malūno, keliavo pro Ginučius du ponaičiai iš turgaus ir pamatė prie kelio negyvą veršiuką. Nusprendė jį pasiimti – mėsos nebus, bet odą dar kam nors parduosią. Kai važiavo per tiltą, brėško rytas, kaimo gaidžiai užgiedojo ir pasigirdo baisus triukšmas. Arklys piestu stojasi, ponaičiai atsisuko, ogi vežime ne veršiukas, o velniukas – šis tik strykt po tiltu ir liko čia gyventi. O visa velniava prasidėjo sulig malūno statybom ir dalybom, kai žmonės su dvarininkais pykosi… Bet šią istorijos dalį jau skaitėte pradžioje…

„Jeigu norite išgirsti, kaip velnias triukšmauja ir išdaigas krečia, reikia malūne pernakvoti.

Tam mes turime tuos kelis kambarius, – sako pašnekovė. – Jeigu rimčiau, ar žinote, kodėl mūsų tautosakoje atsirado tie velniai, kurie visuose malūnuose gyvena?

Iš tiesų į malūnus atvažiuodavo vieni vyrai. Netoliese būdavo karčemos, nes kol miltus sumaldavo, vyrai eilėse laukdavo. Belaukdami ir po gramą karčiosios padarydavo, ir kortom sulošdavo. Išdaigas vieni kitiems krėsdavo. Būdavo, išgėręs šeimininkas į savo vežimą nuvirsta ir užmiega, o išdaigininkai arklius sumaino. Arklys į savo namus traukia. Atsibunda šeimininkas svetimame kieme. Kas kaltas? Ne arklys, žinoma, o velnias.

Malūnai buvo tarsi pirmieji mūsų kazino, o visa bėda dėl nelabai gerų nutikimų velniui atitekdavo.

Prieš 8 metus stogas uždengtas gontais, bet vėl pradėjo tekėti. Dabar jis laikinai uždengtas, reikia lėšų remontui. Norisi ir vėlyklą namelyje atstatyti,bet tie projektai kol kas taip ir lieka tik projektais. Idėjų daug, bet svarbiausia, kad malūnas kiekvienais metais atveria duris lankytojams“, – sako sako Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Lankytojų aptarnavimo skyriaus specialistė Rimutė Rutkauskaitė.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Lankytojų aptarnavimo skyriaus specialistė R. Rutkauskaitė pasakoja Ginučių vandens malūno istoriją
Srovės upelis jungiasi su daugybe ežerų ir upelių
Ginučių vandens malūnas – valstybės saugomas technikos paminklas
Išliko senieji malūno įrenginiai
1041 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.