Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Pasakotoja Janina Tuskėnienė – apie ciksėjimą ir pasakojimus, kuriamus iš gyvenimo

Pasakotoja Janina Tuskėnienė – apie ciksėjimą ir pasakojimus, kuriamus iš gyvenimo

Pasakotoja Janina Tuskėnienė – apie ciksėjimą ir pasakojimus, kuriamus iš gyvenimo

Daiva ČEPĖNIENĖ

Dažnam šiuolaikiniam žmogui kalbėti tarmiškai neprestižiška, neretai tarmiuoti gėdijamasi. Tačiau siekiant išsaugoti tarmes, tarmiškos šnekos tradicijas, organizuojami įvairūs tam skirti renginiai, konkursai ir pan. Vieni iš tarmiškos kalbos puoselėtojų, perduodančių ją ateities kartoms – pasakoriai. Pasakojimų žanras Lietuvoje taip pat nėra labai populiarus. Siekiant stiprinti tarmių kultūrą, pastaruoju metu šį žanrą bandoma gaivinti. Apie tarmes ir klausytojų dėmesio sulaukiančius pasakojimus pasikalbėjome su praėjusiais metais Lietuvos pasakotojų konkurse „Žodis žodzį gena“ dalyvavusia ir glauniausia pasakore tituluota Janina Tuskeniene.

Talentą pasakoti greičiausiai paveldėjo

J. Tuskenienė sako, kad per 48 nugyventus metus Ceikiniuose (Ignalinos r.) vietine tarme kalbėti arba, kaip pati sako, ciksėti, išmoko geriau, nei čia gimę ir užaugę žmonės. Ciksi, anot pašnekovės, visi Ceikinių parapijos gyventojai. „Jau jeigu kalbėdamas neciksi, tai atrodo, kad ir tas žodis kažkaip ne taip skamba“, – apie savo tarmę kalbėjo moteris. Talentą pasakoti juokingus nutikimus moteris, kaip pati sako, turbūt bus paveldėjusi. Mat pašnekovės tėvukas senais laikais vaidindavo spektakliuose, dainuodavo įvairiuose renginiuose, susiėjimuose. Dainuoti, moteris sako, taip pat mėgusi nuo mažens. Dar vaikas būdama dainuodavo užlipusi ant kalno, besisupdama, atsisėdusi ant žemės. Dainų buvo išmokusi iš savo močiutės, tačiau pasakojimų žanro, kaip tikino moteris, niekur nesimokiusi, tačiau humoro mėgėja yra nuo seno. „Pasakoti aš nelabai gal ir išmokčiau, nes pasakoju savaip, savais žodžiais. Tie pasakojimai gimsta dirbant kasdienius ūkio darbus, tiesiog einant, bendraujant su žmonėmis ar kalbant pačiai su savimi“, – kalbėjo J. Tuskenienė. Anksčiau moteris tik dainuodavo, dalyvaudavo anuomet populiariose agitbrigadose, įvairiuose pasirodymuose kaimuose, vėliau pradėjo giedoti ir bažnyčios chore. Tačiau pasakojimai į J. Tuskenienės gyvenimą atėjo prieš 10 metų, kuomet buvusi Ceikinių kultūros namų vadovė Milda Dikmonienė pakvietė moterį į folkloro ansamblį „Babutės kuperkas“. „Dainuoti patiko visoms, bet dar visos gavome užduotį ir ką nors papasakoti. Na tai aš taip ir likau pasakoti viena iš visų pabandžiusių. Pasakojimai man taip prilipo, kad niekaip negaliu to atsisakyti“, – kalbėjo pašnekovė.

Tarmes išsaugoti svarbu

Sovietiniais laikais dažniau buvo akcentuojama bendrinė kalba. Ir nors moteris per visą gyvenimą dirbo įvairiuose Lietuvos kraštuose, bet savo krašto tarmės niekuomet nepamiršo, nepakeitė ir visada ją puoselėjo. „Tarmiškai kalbėti man patinka. O dainuojant tarmiškai tos dainos yra netgi lyriškesnės, labiau už širdies griebiančios“, – įsitikinusi ceikinietė J. Tuskenienė. Dabartinė jaunimo karta, palikusi gimtuosius namus ir išvažiavusi mokytis, gyventi į miestus, greitai savo gimto krašto tarmę pamiršta, stengiasi kalbėti bendrine kalba. Tarmiškai bekalbant dažniau galima išgirsti jau tik vyresniųjų kartos atstovus, kurių gretos, deja, vis retėja. J. Tuskenienė įsitikinusi, kad tarmes išsaugoti svarbu, nes tai yra tautos turtas. Todėl moteris ir šeimoje su savo vaikais, kad ta šneka nebūtų pamiršta, kalba tarmiškai. Pašnekovė pasakoja, kad jos anūkė, dar būdama maža, buvo gerai įvaldžiusi vietinę tarmę, mokėjo tarmiškai dainuoti. Tačiau technologijos amžius iš jaunimo tokias vertybes atima. Mat dabar jaunimas, net ir mokėdami, jau nenoriai bendraudami kalba tarmiškai.

Pasakoja, kalbėdama tik tarmiškai

Pasakojimus J. Tuskenienė pasakoja sava Ceikinių kaimo tarme ir tikina, kad kitaip tų pasakojimų ir nemokėtų papasakoti. „Mūsų krašto tarmėje dažname žodyje pabrėžiamas garsas dz, c. Pavyzdžiui dziedas, dzievaž, cik (tik), cincielis (bulvių košė). Nors vos už 6 kilometrų nuo Ceikinių jau tarmė yra kiek kitokia. Arčiau Daugėliškio gyvenantys žmonės savo šnekoje labiau pabrėžia garsą d“, – pasakojo moteris. Tarmėmis bei jų istorija J. Tuskenienė tikina nesidomėjusi, ir nors vietinė Ceikinių krašto tarmė primena dzūkišką, tačiau moteris vis tik mano, kad Ceikinių krašto tarmės specifiką galėjo nulemti tai, kad šis kraštas savu laiku priklausė Lenkijai, Rusijai.

J. Tuskenienė savo pasakojimus pasakoja visur. Neretai panaudoja ir kažkur nugirstus pasakojimus, juos savaip pagražina, paįvairina. Taip pat kuria savus. Pasakojimų temos, kaip sakė pašnekovė, iš gyvenimo. Dažniausiai tai humoristinį atspalvį turinčios įvairios gyvenimiškos situacijos, pasakojimai apie šeimyninius ar kaimyninius santykius, ligas, gydytojus ir pan. Kai kurie ceikinietės pasakojimai trunka apie pusvalandį. O daugiausiai dėmesio ir klausytojų įvertinimų yra sulaukęs moters pasakojimas apie kvarabas ar kitaip sakant – ligas. Už šį pasakojimą J. Tuskenienė Druskininkuose vykusiame pasakorių konkurse pelnė apdovanojimą bei glauniausios pasakorės Lietuvoje titulą. Pašnekovė juokavo, kad šį pasakojimą bepasakojant auditorijoms jau ir visos ligos iš to pasakojimo baigia prie moters prilipti. Šventėse girdėti dainas – įprasta, tačiau J. Tuskenienė įsitikinusi, kad žmonės sužinoję apie tai, kad renginyje bus pasakorius, ateina vien dėl to, kad pasiklausytų pasakojimų. Taigi, kiek yra jų sukūrusi, ceikinietė Janina Tuskėnienė nė neskaičiuoja, neužrašinėja jų, tačiau klausantiems iš atminties beria juos, kaip žirnius į sieną, taip tikėdamasi neleisti į užmarštį nugrimzti savo krašto tarmei.

Janina Tuskenienė sako, kad pasakojimai gimsta dirbant kasdienius darbus / Daivos Čepėnienės nuotraukos

449 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.