Home » Protakos » Gervė gamtoje ir kultūroje

Gervė gamtoje ir kultūroje

Gervė gamtoje ir kultūroje

Dalia SAVICKAITĖ

Gyvi padarai susiję. Saugodami biologinę įvairovę žmonės padeda sau. Ar ši įvairovė turi atspindį kultūroje, tradicijoje? Pakalbėkime apie gerves. Gervės yra vienas didžiausių ES paukščių. Suaugusios gervės gali ištįsti iki 120 cm ir sverti iki 6 kg. Toks yra dešimtmečio vaiko ūgis, tačiau paukščiai sveria mažiau, kad galėtų skristi. Gervės gali skleisti į trimitavimą panašų garsą, girdimą toli. Skraido grakščiai ir aukštai, moka šokti. Gervės migruoja būriais. Jos skrenda visą parą, pasirenka skirtingus maršrutus ir sustoja daugelyje vietų maitintis. Pavasarį vėl grįžta namo. Skrydžiams reikia daug vietos, nes tai didžiausias Lietuvos paukštis. Situaciją lengvina, kad jų skeletas sukaulėjęs, lengvas, nes daugelis kaulų pilni oro. Prieš 20 metų jų buvo mažiau, bet gervės dabar žiemoja ten, kur jų nenaikina maistui. Jos nakvoja „padidinto saugumo“ vietose, atvirose vandeningose pelkėse. Vanduo yra svarbus, nes besiartinantį plėšrūną jos pajaučia lengviau. Šių metų sausas pavasaris joms nebuvo palankus. Maitinasi augaliniu maistu, kartais racioną papildo vabzdžiais, varlėmis, žuvimis, graužikais. Pilkosios gervės (dažniausios Lietuvoje) yra bendruomeniški paukščiai. Nesiveisiantys individai laikosi grupėmis.

Kodėl gervė Visagino heraldikoje?

Šiemet miestas minės įkūrimo 45-metį. Savarankiško gamtiškai, kultūriškai ir politiškai tokio regiono čia nebuvo.Vietiniai gyventojai linkę šias vietas vadinti Dūkšto kraštu. Visagino apylinkės palankios gervių migracijai, nes daug seklių vandenų. Tai viena iš priežasčių, kodėl šis paukštis atsidūrė heraldikoje, bet apie viską plačiau. Visagino miestas (buvęs kaimas) ir apylinkės įeina į paskutinio apledėjimo paliktų ežerų virtinės juostą. Rytiniame Lietuvos pakraštyje jaunystę praleidęs garsus ledynmečio tyrinėtojas a. a. prof. Č. Kudaba aprašė reljefo savybes bei pateikė jo kūrimosi analizę. Jos skaitytojai gali sužinoti, kokios jėgos sukūrė kraštovaizdį, kodėl čia tiek kalvų ir ežerų, kurie palankūs gyvūnijos įvairovei. Savivaldybė yra trijų aukštumų – Švenčionių, Sėlių ir Breslaujos sandūroje. Spėjama, kad čia tyvuliavo jūra. Vėliau reljefą formavo ledynai. Prieš 70 000 metų jie Lietuvą dengė 3–4 kartus, storis siekė kelis šimtus metrų ir raižė savivaldybės apylinkes. Tirpsmo vandenys jas padengė nuosėdomis. Žeimenos upės vietoje sruvo galingas vandenų srautas. Žemės paviršius staigiai dubo ledynams nutolus. Įdubose atsirado ežerai. Dabar kraštovaizdį puošia pailgi ežerai, o terasose užaugo pušynai. Visagino savivaldybės teritorija įdomi tuo, kad nuo Švenčionių pro Ceikinius Zarasų pusėn ateina Nemuno ir Dauguvos upių takoskyra. Netolimas Dysnų ežeras, kuris nuo Dringio nutolęs apie 15–20 km, yra jau Dauguvos baseine. Istorikai galvoja, kad XIX a. buvo paruošti net trys projektai kaip sujungti Dauguvą su Nemunu. 1812 m. karas sutrukdė tai įgyvendinti. Takoskyra – tai ne tik įvairus kraštovaizdis, bet ir vandens rezervuaras. Aukštumų vandenys tik nuteka, todėl gausu mažų upelių. Dringio intakas Švogena ir Dysnų intakas Dūda išteka iš tos pačios Galų pelkės. Visagino aukštapelkė labai įdomi ir vertinga savo gamtinėmis ypatybėmis. Didžioji dalis žemapelkių tįso sekliosiose ežerų dalyse. Pelkės – gervių buveinė.

Pagal seną paprotį kaimo žemės turėjusios būdingus konkrečiai vietai pavadinimus. Krašto vandeningumą patvirtina: „Paakivarys“ (žemė prie akivarų), „Šlapės“ (Almėjo versmė), „Raveliai“ (šalia buvusio griovio, ravo), „Žydiškės“ (gražiais laukų žolynais žydėjusi pieva), „Alksnynas“ (miškas), „Skiedanoraistis“ (nuo Magūnų pusės) ir pan. Nuo Pasmalvės, netoliese esančio Smalvų ežero pakrante buvo išsidėstę daug kaimų. Iš Visagino ežero į Drūkšius bėgo sraunus upelis. Mažose dirbtuvėlėse veikė žvejų artelės ir darbavosi tinklų mezgėjos.

Visagino miestas pradėtas statyti gamtos prieglobstyje. Pušynai ir juos gaivinantys Drūkšių, Visagino ir kiti ežerėliai, smulkios upelės ir juose klegantys paukščių ir gyvūnų balsai sutiko pirmąsias statybininkų mašinas. Šiandien šalia – 2809 ha Gražutės RP teritorija, 296 ha – Smalvo valstybinis kraštovaizdžio draustinis, 163 ha – Pušnies valstybinis telmologinis draustinis. Savivaldybė tarp 3 didelių ežerų: rytuose – Drūkšių (didžiausias Lietuvoje – 4500 ha), pietuose – Dysnų (antras pagal dydį Lietuvoje – 2439 ha), vakaruose – Luodžio (1320 ha). Gausios gervių kolonijos kuriasi pelkėse už Smalvų stoties geležinkelio bėgių. Būsimo miesto apylinkėse kasmet būriuodavosi ir gervių šeimynos. Pirmieji statytojai pastebėjo, kad miestas – lyg tarp miškų paklydusi salelė, priglaudusi žmones iš įvairiausių kraštų, kurių ramybę saugo rūpestinga gervė plačiai pakeltais sparnais. Miesto plano forma primena plačiai sparnus išskleidusį paukštį.

Žmonės linkę ieškoti simbolikos: legenda pasakoja, kad gervė – budrumo simbolis. Nuo senovės jos keliaudamos vieną iš būrio palikdavo budėti, kuomet naktį ilsėdavosi. Budinčioji gervė stovėdavo ant vienos kojos, o kitoje laikydavo akmenį. Jei netyčia užsnūsdavo, akmuo iškrisdavo ir taip ją pažadindavo. Gervių būrys būdavo nuolat saugomas nuo pavojų. Nuolatinės priežiūros reikalaujantis uždaromas atominis gigantas, šalia kurio įsikūręs miestas, reikalauja budrumo. Gervė – tinkamas simbolis jauniausiam ir specifiškiausiam Lietuvos miestui. Ji pasitinka kiekvieną į jį atvykstantį, rūpestingai apžvelgia miesto statinius bei parkus, budriai saugo savivaldybėje triūsiančius ir pasisvečiuoti atvykusius žmones. Gražuolė gervė, pasipuošusi auksiniu snapu ir auksinėmis kojomis, žiūri iš Visagino miesto herbo ir vėliavos, kurie yra ir Visagino savivaldybės svarbiausi ženklai. Gervė heraldikos moksle tai taip pat reiškia išmintį ir budrumą.

Lietuvos heraldikos komisija prie Respublikos Prezidento patvirtino du dailininkės L. Ramonienės Visagino herbo eskizus. Miesto herbui buvo ieškoma simbolių, kurie atspindėtų specifiką. Dailininkė pasiūlė naudoti ir iškilusios šarvuotos rankos simbolį (spėjama, kad buvo galvojama apie Drūkšių ežero pusiasalyje stovėjusią Lietuvos gynybinę pilį). Komisijos nariams simbolis pasirodė agresyvus, todėl buvo nutarta herbe pasirinkti gervę. Šiam simboliui pritarė vietos savivaldybė, juo labiau, kad anksčiau pristatant Visaginą būdavo naudojamas gandras. Herbo aprašymas: herbinio skydo mėlyname lauke vaizduojama sidabrinė gervė su auksinėmis kojomis ir auksiniu snapu, nagai sidabriniai. Aprašytas Visagino miesto herbas buvo patvirtintas 1996 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1007. Vėliau patvirtinti vėliavos, mero insignijos, tarybos nario, garbės piliečio ženkleliai.

Gervė gamtoje

Gervės kūnas šviesiai pilkas. Pilka spalva siejama su nešvara. Gervės pilkumas, ypač pakeitus plunksnas, spindi metaliniu žvilgesiu ir skaisčioje saulėje tviska tarsi sidabras. Gervė vadinama sidabro paukšte. Ant pečių auga garbiniuotos plunksnos, kurios uždengia uodegą. Pakaušyje plika, ryškiai raudona oda. Snapas rusvas, kojos juodos. Suaugusios gervės šoka pavasarinius tuoktuvinius šokius. Tada jos strypčioja, linkčioja, strykteli į viršų, plasnoja sparnais, girksi, klykauja. Kai vienos šoka, kitos akylai saugo. Pilkosios gervės pradeda veistis tik sulaukusios 4 metų. Deda du kiaušinius. Peri patelė. Patinas saugo ir gina lizdą. Kiekviena gervių pora mėgsta erdvę apie lizdą. Jos gali minutę triukšmauti ir klykauti įspėdamos kitas gerves nesiartinti prie lizdo. Kiaušiniui atgijus girdėti krebždesys, cypsėjimas, tuksėjimas. Pamažu lukštas skyla ir pasirodo mažas snapelis. Dar būdamas kiaušinyje jauniklis ant snapo turi dantuką, kuriuo prakala kiaušinio lukštą. Dienos šviesą padėjęs išvysti dantukas vėliau sunyksta. Jaunikliai mėgsta peštis, todėl tėvas vieną gerviuką nusiveda į vieną pusę, motina – į kitą. Paaugę ima draugauti. Gerviukams maskuotę gamtoje užtikrina purios rudos plunksnelės, saugiau jaučiasi glausdamiesi prie tėvų. Suaugusios gervės prieš tūpdamos į lizdą išsitepa nugaras purvu. Tai neleidžia priešams įžiūrėti jų tarp rudų pelkių augalų. Ji – labai atsargus paukštis. Žmogų pastebi per kilometrą.

Vienas iš būdingiausių ritualinių gervių garsų, laikomas savotiška rūšies vizitine kortele, yra unisoninis duetas. Gervės stovi lygiagrečiai viena šalia kitos, 2–3 metrų atstumu, žiūrėdamos arba į vieną pusę, arba viena į kitą. Ritualo metu paukščiai užverčia snapą, nukreipia jį vertikaliai aukštyn, išskleidžia sparnus ir pašiaušia plunksnas. Patelė tą daro ne taip išraiškingai. Unisoninis garsas sinchroniškai skleidžiamas poros lizdo teritorijoje, bet neretai ir kai susijaudina. Gervių duetą galima girdėti visais metų laikais, dažniausiai simbolizuoja susiporavimą. Paukščiai šoka ne tik poruodamiesi, bet ir susijaudinę – tiek turintys porą, tiek pavieniai, tiek būryje. Gervių šokius sudaro daugybė sunkiai nusakomų elementų: tai ir paradinis žingsniavimas, kai paukštis eina dideliais, lėtais, plačiais žingsniais, aukštai keldamas kojas ir ištempęs kaklą; ir bėgiojimas išskėtus sparnus ratu, raitant aštuoniukes, darant zigzagus ar tiesia linija; ir staigus sustojimas – sustoję paukščiai ilgai lankstosi vietoje, daro piruetus, linkčioja iš vieno šono į kitą; ir aukšti šuoliai į viršų mosuojant sparnais; ir mėtymas į orą įvairių šakelių, žolės, lapų; ir apmirimas kokia nors poza, pašiaušiant plunksnas… po to paukštis pamažu nusiramina. Gervės ne tik skraido. Jos – sklando.

Gervės suka lizdus poromis, migruoja pulkais. Juos sudaro per 400 keliauninkų. Pulkai į kelionę leidžiasi rudenį. Besiruošdamos migruoti gervės skraido aukštyn ir žemyn. Tolygiai ima skristi, kai virš žemės būna pakilusios nuo 1 iki 2 km. Specialistai mano, kad V formos pulkai padeda skristi pavargusioms gervėms: priekyje esantis paukštis mosuoja sparnais, o sukeltas vėjas padeda skristi ir kitam. Paukščiai paeiliui skrenda į priekį ir veda būrį. Skrisdamos nuolatos šaukia vienos kitas. Jauni paukščiai laikosi arčiau tėvų ir stengiasi įsiminti maršrutą, kurį turės pakartoti kitąmet. Skrisdamos gervės ištempia kaklą, kojas ištiesia atgal. Skrisdamos ilgus atstumus išnaudoja daug energijos, labai išalksta. Nusileidusios ant žemės ieško laukų, kuriuose gausu maisto. Gervės neišrankios. Daugiausia lesa grūdus, augalo dalis. Maistą jos sugriebia dideliu, smailiu snapu. Maitinimuisi skiria daug laiko. Jos privalo pasisotinti ir taip „pasipildyti degalų“ kitam kelionės etapui. Maitinasi pulkais, kad daugiau akių galėtų pastebėti pavojų. Gervės perspėja viena kitą, skleisdamos ypatingą, pavojų reiškiantį garsą. Temstant skrenda į saugią vietą. Pirmosios nusileidusios gervės garsiai kviečia kitas prisijungti. Paukščiai kelia triukšmą, nutūpę trimituoja esantiems danguje pranešdami, kur nusileisti, o danguje esančios atsakinėja. Poilsio vietoje jos gali pasilikti kelias dienas ar net savaites. Dieną maitinasi, naktį miega ir kaupia energiją, kad galėtų tęsti kelionę. Gervės miega stovėdamos ant vienos kojos, nors per naktį kojas jos dažnai keičia. Kitą koją jos priglaudžia prie kūno – taip kraujas kojose mažiau atvėsta, o pačioms šilčiau. Aukštos įtampos linijos ypač pavojingos tokiems dideliems ir sunkiems paukščiams kaip gervės, nes jos negali greitai pakeisti krypties, kad išvengtų susidūrimo. Ženklai, panašūs į paukščių siluetus, padeda laiku pamatyti kliūtis. Gervės žiemoja Ispanijoje ir kitose Pietvakarių Europos šalyse. Jos lesa giles šių kraštų ąžuolų giraitėse. Ankstyvą pavasarį vėl traukia į šiaurę.

T. Ivanauskas minėjo gervę perint tik kokioje penkiasdešimtyje Lietuvos vietų. Ilgai šių paukščių gausa nedidėjo, net krito. Nuo paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio iki šių dienų gervės sparčiai plinta mūsų miškuose ir dėl sumenkėjusios melioracijos, ir dėl paukščių prisitaikymo gyventi anksčiau jiems nebūdingose vietose. Šiandien Lietuvoje perinčių gervių porų skaičius perkopė tūkstantį. Sausuose Rytų ir Pietų Lietuvos giriose gervių mažiau, tačiau jos įsikuria ir čia, jei randa kokią balą, brastą ar bebrų patvanką. Visaginas tam itin tinka.

Gervė mene ir pasaulio tradicijose

Nuo senų senovės plunksnos buvo naudojamos papuošalų gamybai. Tai aktualu ir dabar, vykdomos įvairios švietėjiškos programos šia tema. Ispanijoje, Estremadūroje, yra Festival de las grullas (gervių šventė). Šventė vyksta gruodžio mėn. – gervių atvykimo šventė. Tuo metu organizuojamos ekskursijos, kurių metu galima stebėti gerves, vyksta mugės, žaidimai, pasakojimų valandėlės ir šokiai. Turizmas, demonstruojant gerves, jų šokius, yra labai populiarus. Savanoriai Ispanijoje yra apmokyti įruošti buveines joms. Toks turizmas sukuria darbo vietas, teikia pelno maitinimo įstaigoms, kelionių vadovams. Vokietijoje taip pat didėja susidomėjimas „gervių turizmu“. Prieš 50 m. gervių sustojimo vietoje seklios lagūnos Vorpommersche Boddenlandschaft nacionaliniame parke ŠV Vokietijoje sulaukė tik keleto paukščių stebėtojų. Dabar kiekvienais metais pažiūrėti į gerves atvažiuoja apie 15 000 turistų. Didelis turistų dėmesys kelia susirūpinimą, nes daug žmonių vis dažniau trikdo paukščius. Daugėja nepasirengusių fotografų, kurie be tinkamai padidinančių lęšių bando prieiti kuo arčiau gervių, taip jas gąsdindami.

Japonai sako, kad žmogus, kuris išlanksto 1000 origami gervių gali sugalvoti vieną norą, kuris būtinai išsipildys. Ši tradicija susijusi su mažos mergytės Sadako Sasaki istorija. Ji gimė Hirošimoje, kur po atominės bombos sprogimo patyrė milžinišką radiacijos dozę. Mergaitei augant paaiškėjo, kad ji serga sunkia leukemijos forma. Būdama dvylikos Sadako Sasaki merdėjo ligoninėje, o tuomet išgirdo legendą… Mergaitė ėmė lankstyti gerves, prašydama vienintelio dalyko… gyventi, tačiau aplinkui matydama mirštančius ir besikankinančius palatos draugus, ji persigalvojo ir lankstydama gerves ėmė prašyti taikos visame pasaulyje.

Gervė – krikščionybės simbolis. J. Jelizarova sakė, kad nuo senovės žmonės labai jautriai, net dievobaimingai kalbėdavo apie gerves. Dieviškieji paukščiai buvo artimi dvasiniam pasauliui. Laimės, meilės ir sveikatos simbolis – gervė – dar Senovės Egipte buvo vadinama saulės paukščiu. Romiečiams gervės asocijavosi su geriausiomis žmogiškosiomis savybėmis: ištikimybe, išmintingumu, gerumu, atjauta, meile žmonijai. Liaudies padavimuose, mirus žmogui jo siela virsta paukščiu. Kaukaziečiai teigia, kad drąsiausiųjų karių sielos virsta gervėmis. Padavimai įpareigoja elgtis tausojančiai, jos saugomos ir garbinamos. Rytų šalyse jos itin garbinamos. Kinų mituose gervės tapdavo tarpininkais tarp žemiškojo ir anapusinio pasaulio. Buvo tikima, kad jos lydėdavo angelus ir mirusiųjų sielas. Kinai manė, kad dievai gerves į žemę siunčia su ypatingais pavedimais. Tikėta, kad gervės gali įgyti žmogaus pavidalą, pavirsdamos į skurstančius keliautojus ar bažnyčių tarnautojus. Buvo kalbama, kad gerves, kurios pavirsdavo žmonėmis, atskirdavo pagal žvilgsnio gilumą, supratingumą. Su skurstančiais nepažįstamais buvo reikalaujama elgtis pagarbiai ir rūpestingai. Už neįtikėtiną ištikimybę gervių porą vadindavo meilės ištikimybės simboliu. Gervės atvaizdą įamžindavo suvenyruose, interjere, paveiksluose, ant indų. Japonijoje gervė – šventas paukštis, sveikatos, ilgaamžiškumo ir laimės simbolis.

Pagal slaviškuosius padavimus, gervės – dievo pasiuntiniai. Buvo tikima, kad rudenį gervės išsineša mirusiųjų sielas į anapusinį pasaulį. Pavasarį jos parlydi naujagimių sielas, kurios netrukus turi gimti. Pagal šių paukščių parskridimo laiką spėdavo orus. Pavasarį rusai gervę garbindavo kaip visuotinės laimės ir džiaugsmo paukštį. Visi gyventojai, kurie išgirsdavo gervių girksėjimą, eidavo į atvirus žemės plotus. Į paukščius kreipdavosi prašydami vaisingumo, sveikatos, skalsos šeimoje. Senovėje sakydavo – kas pavasarį pirmiausia pamatys gerves, tam netrukus teks vesti. Jei tekdavo matyti gervių būrį, tai sakydavo, kad padidės šeimyna ar užgrius giminės. Rusijoje gerai matyti skrendančias gerves. Jei gervė pritūpdavo dirvoje – buvo tikimasi gero derliaus. Gervių šokiai taip pat reikšdavo sėkmę ir džiaugsmą.

Išskrendantis gervių pulkas pranašaudavo liūdesį, gimtinės ilgesį. Kaimų gyventojai, bėgdami paskui išskrendantį gervių pulką šaukdavo: „Keliaukite ratu“, kad jos pavasarį grįžtų. Gervės nužudymas buvo laikomas didele nuodėme. Buvo tikima, kad tokį žmogų ar jo šeimą aplankys mirtis. Buvo draudžiama į gerves rodyti pirštu, nes buvo galima pasiklysti…

Gervė Lietuvoje

Lietuvoje žinomi kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Tai buvo kasmetinis kino apdovanojimas. Laimėtojai buvo apdovanojami statulėle. Simbolis – gervė (kine ir televizijoje gerve vadinamas įrankis, skirtas filmuoti judančia kamera). Apdovanojimai būdavo skiriami vieną kartą per metus. Apdovanojimų tikslas – atrinkti ir įvertinti geriausius praėjusių metų nacionalinius kino filmus ir pagerbti jų kūrėjus, skatinti lietuviško kino sklaidą bei supažindinti žiūrovą su naujausia lietuviško kino produkcija.Dabar, deja, nebevyksta. Tuo pačiu pavadinimu savivaldybėse vykdavo festivalis, naktiniai kino seansai.

D. Opulskaitė „Dienų piramidėse“ apie grožio pajautimą rašė: „Niekada nebuvau mačiusi gervių. Apie jas, kaip apie motociklus, nežinojau beveik nieko. Tik skaičiau ir girdėjau per televizorių, tiesa, tai buvo labai seniai. Siluetai judėjo, jų atsirado ir daugiau, penki ar šeši, jie aiškiai kilnojo savo plonas kojas, lenkė į vandenį galvas ir keistai kratė jas atvertę į viršų. Vienas paukštis staiga ištiesė didelius sparnus, pakilo ir keistai įtraukęs ilgą kaklą nusklendė viršum vandens. Nusileido lėtai, be garso piešdamas ant vandens didžiulius raibulius, tie nusirito vandeniu net iki mūsų pakrantės. Žiūrėjau išsižiojusi, man norėjosi verkti.[…] Viskas buvo per daug gražu. Pernelyg neapčiuopiama ir tikra. Per daug nematyta ir nauja. Taip negalėjo būti. Bet buvo! […]Pasirodo, grožis toks paprastas reiškinys, egzistuojantis pats savaime.“

K. Donelaitis sakė: „Gervins, ik debesų juodų dyvinai kopinėdams ir nei verkdams irgi dejuodams, skambino dangų“. L. Klimka savo rašiniuose apgailestavo, kad melioracija sovietmečiu buvo beveik išnaikinusi gerves, kad žmogus vis pasiilgsta jos „turliavimo“, „kliurksėjimo“. Patarlės sako: „Gervė aukštai skraido, todėl daug mato“, „Visko yra, tik gervės pieno trūksta“, „Giminiuojasi kaip gervė su lape“, „Laukia kaip gervė giedros“. Greitakalbė: „Gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą geroj girioj gerai gėrusi!“…

Visoje Lietuvoje, o Visagine ypač gerai žino pasaką apie gervės ir lapės vaišes, dainą „Lek gervė, lek gervelė“. Gervelė yra tikėtinas meilės ir piršlybų dievybių įvaizdis baltų mitologijoje. Meilės dievaitės Mildos ženklų yra jaunimo papročiuose. Žiemą rengdavo vakarones su šokiais ir žaidimais. ŠR Lietuvoje jas vadino kuokinėmis, žaisdavo netikras vestuves. Ieškodavo jaunųjų, „kepdavo gervę“: vaikinas susuka rankšluostį žiužiu ir pliekia per duonkepės krosnies šonus kartodamas: „Kepi, kepi gervę!“ Nuo krosnies atsiliepia: „Tegul kepi, kur nekepsi!“ Tas klausia: „Katras katro?“ Nuo krosnies sako vaikino ir merginos vardus. Atsirasdavo vestuvių „jaunieji“. Ant suolo sėsdavo nugaromis ir paliepus atsisukdavo. Jeigu abu ton pačion pusėn, bus pora, tada gali pasibučiuoti. Jei ne, gauna per nugaras žiužiu. Taip suporuojamas vestuvinis pulkas. Likusysis bus „kunigu“. Gervės savitumas – Užgavėnių mitologijoje. Ji – persirengėlių personažas, apsivilkęs išvirkščiais kailiniais, į rankovę įsikišdavęs lazdą. Prie lazdos pritaisydavo iš dviejų pagaliukų padarytą snapą. Snapas, tampant virvelę, kalendavo. Gervių pulkelis vaikščiodavo atskirai nuo kitų persirengėlių, lankydamas namus, kuriuose gyveno merginos. Gervė turėdavo pažnaibyti merginas, ypač tas, kurioms laikas tekėti. Ten numesdavo joms po plunksną, kad skristų kartu iš gimtųjų namų. Vestuvių apeigose taip pat buvo „gervė“.

Meilės deivė Milda į žemę nusileidžia kaip gervė. Todėl vaivorykštė kartais pavadinama gervės juosta. Dainose gervė reta. Gal todėl, kad mitinis įvaizdis turi būti nekasdieniškas. Toks yra dainų povas, žinomas daugelio tautų folklore. Lalautojų dainoje: „Tavo dvare didi dyvai, po žaliaisiais jovarėliais povos laksto, plunksnas barsto“, vestuvinėje: „Atliekė povelis į rūtų darželį“. Meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė, o per vestuves – ir kaip spalvingoji povė. Pavasarį savo jausmus parodydavo per Pempės diena (kovo 19-oji, Juozapinės), Gegutės šventę (trijų brolelių rinkimas raibajai užkukavus), antrąją Sekminių dieną. Senovėje vyrai, kalbėdami apie mylimą merginą, moterį, sakydavo – gervelė. Daug papročių mini „gervelę“. Gervės uoga – gervuogė – dažnai vadinama pavėlavusios meilės uoga.

Visagino vicemerė A. Grigienė dėkoja miškininkui M. Ilčiukui už gervės plunksnas VVB vaikų skyriaus skaityklai „Išmintingosios gervės sala
VVB savanorė – pasakotoja teatralizuotu gervės kostiumu N. Kliučinskienė
VVB direktorė D. Sargūnienė vaikų skaitykloje „Išmintingosios gervės sala“ apdovanoja geriausius skaitytojus

216 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.