Home » Protakos » Kryždirbystės istorijai ir tautodailei įamžinti

Kryždirbystės istorijai ir tautodailei įamžinti

Kryždirbystės istorijai ir tautodailei įamžinti

Raimondas GUOBIS

2018 m. pabaigoje pasirodė išleista „svėdasietiškai vyžuonietiškos“ kilmės menotyros mokslų daktarės Jolantos Zabulytės studija „Anykščių krašto kryždirbystė. Mediniai paminklai“, kurioje plati Anykščių krašto medinių sakralinių paminklų apžvalga. Smulki kūnu, bet stipri dvasia bei pasiryžimais, kruopščiai darbuojasi, rengdama antrąją sakralinių paminklų istorijos studiją, kuri bus skirta metalinėms saulutėms.

Mediniai stebuklai

Solidi, gausiai iliustruota, joje daugiau negu 400 fotografijų bei piešinių, knyga, kurią rengdama J. Zabulytė, padedama kartu ekspedicijose dalyvavusiųjų, praleido kelis metus. Teko skersai išilgai apvaikščioti viso rajono kapines, sodžius, miestelius, fotografuoti, aprašinėti, apibendrinti, prie dabarties paminklų pridėti ir žinias apie jau išnykusius, tik muziejų lobynuose saugomose fotografijose išlikusius. Juk dar tarpukariu B. Buračas, A. Varnas ir daugybė tautos lobių gelbėtojų buvo susidomėję kryždirbyste, rinko įdomesnius pavyzdžius, fotografavo.

Pati pradžia buvusi 2011 m. vasarą, kuomet kartu su grupele bendraminčiųjų fotografavo, tyrinėjo Troškūnų bei apylinkių paminklus. Po to, gaunant po nedaug projektinių lėšų, į tą darbą įtraukus moksleivius, mokytojus, vyko darbai. Taip susikaupė tūkstančiai fotografijų, daugybė lapų aprašų. Visa tai teko sudėlioti, sulyginti, klasifikuoti. Knyga solidi, didesnio formato, įspūdingu viršeliu ir didžiule galerija nuotraukų bei piešinių, kurie gausa pranoksta tekstus. Matyt dėl laiko stokos ar metodikos neišbaigtumo tekstai liko ne tokie, kokių norėtasi, pritrūko tyrimo gilumo.

Nemažai vietos skirta Butėnų kaimui: bene dešimt fotografijų ir nemažai teksto. Ir neatsitiktinai, nes šio kaimo kryžius detaliai buvo aprašiusi ir straipsnį žurnale „Liaudies kultūra“ paskelbusi kaimo istorijos tyrinėtoja buvusi gimtosios kalbos mokytoja A. Murmienė. Iš Butėnų kilusi ir J. Zabulytės močiutė – S. Prūsaitė, kuri nutekėjo į Šiaudinius prie Vyžuonų (už Zabulio). Butėnuose tebestovi bene seniausias Anykščių rajono kryžius, 1892 m. Antano Žemaičio sodyboje pastatytas. Nors jo puošnios koplytėlės, aptaisai gerokai nutrupėję, tačiau matyti, kad pats kryžius išstovės dar ne vieną dešimtmetį. Įdomus 1989 m. paplentėje prie Narunčio upelio pastatytas šv. Jono Krikštytojo koplytstulpis, ypatingas ir Cecilijos Pliupelienės kapavietę žymintis stogastulpis, didingas 1990 m. viso pasaulio butėniečių pastangomis pastatytas kaimo kryžius. Šiuolaikinius paminklus kūrė iš gretimo Šaltinių kaimo kilęs meistras Stasys Karanauskas. Medinių kryžių yra kapeliuose ir daugiau, buvusią sodybvietę kryžiumi ir koplytėle įamžino Rimantas Janulis, senosios Baronų sodybos vietą mena stogastulpis su Rūpintojėlio figūra, pastatytas dėkojant Viešpačiui, kad giminės palikuonims buvo lemta po ilgų kelionių sugrįžti į gimtus kraštus. Masyvaus ąžuolo paminklas su kovotojų už laisvę ir teisingumą globėjo šv. Arkangelo Mykolo skulptūra įamžina Butėnų vyrus, pokario partizanus bei mūsų kaimo laukuose žuvusį legendinį partizanų vadą Žalgirį.

Naujos knygos užuomazgos

Prisimenamos dienos, praleistos ieškant paminklų atokiose kapinėse, fotografijų archyvuose, muziejų fonduose, po trupinėlį renkant informaciją apie meistrus, sukauptą medžiagą klasifikuojant. 270 puslapių, albumo formato, 34 spaudos lankų apimties knyga iliustruota beveik 400 paveikslėlių, kurie sudėlioti pagal seniūnijas. Atskiruose skyriuose aptariami stogastulpiai ir koplytstulpiai, koplytėlės ir kryžiai, visi paminklai dar suskirstyti į iki XX a. vidurio sukurtus ir vėlesnius. Unikalios Lietuvos dailės bei M. K. Čiurlionio muziejų fonduose saugomos praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje I. Končiaus, A. Varno ir kitų darytos fotografijos. Tikriausia Kryžių Lietuva. Paminklus jau po 1960-ųjų užfiksavo kraštotyrininkė Valerija Žemaitytė, vien Inkūnų kaimo koplytėlės fotografija ko verta. Preciziški dailininkų K. Šimonio ir J. Buračo piešiniai. Pateikiama žinių apie kryždirbius – Petrą Blažį, Konstantiną Gabrėną, Antaną ir Vincą Gavėnus, Matą Lunskų, jau mūsų laikais kūrusius – Povilą Bugailiškį, Joną Tvardauską, Vladą Gaidį, Algirdą Jurkėną, Stasį Karanauską, Kazimierą Liepą, Robertą Matiuką, Valentiną Survilą, Praną Petronį ir kitus.

Paklausta, kas buvo netikėta, tyrinėtoja pažymėjo, kad Anykščių krašte buvę labai daug stogastulpių, netikėta, kad išliko XIX pabaigos–XX a. pradžios paminklų, stebuklinga, kad pavyko nustatyti, jog Troškūnų apylinkėse yra stovėję net du legendinio kryždirbio Vinco Svirskio darbai. Didžiausiu naujųjų laikų meistru pavadino J. Tvardauską, kuris išlaikė pagarbą senajai tradicijai, pagarbą kūriniui. Šių laikų skulptorių darbuose ji pasigenda kruopštumo, susigyvenimo su darbu. Skuba, modernūs įrankiai, sutrukdantys gilesnes pajautas, paminklų susmulkėjimas, pametant proporcijas bei saikingumo jausmą.

Tyrinėtojai ilsėtis nėra kada, sumanymas įtraukia ir veja, mat kruopščiai darbuojasi rengdama dar vieną sakralinių paminklų tyrinėjimų knygą. Ji bus skirta metalinėms saulutėms ir kitiems kalvių darbo paminklams. Į prasmingus menotyrininkės darbus atkreiptas dėmesys, jai skirta stipendija, kuri labai palengvins užbaigiant sumanytus darbus.

Atgimstantys paminklai

Pasitelkusi vietinius meistrus, pasikvietusi nagingą jaunimą, dr. J. Zabulytė vykdo atgimstančių paminklų programą. Jų metu atkuriami ir statomi žinomų meistrų paminklai įvairiose krašto vietovėse. Atgimusių paminklų vieta – Arklio muziejaus teritorija, lietuviško sodžiaus aplinka Niūronyse.Vykdant tolimesnę projekto plėtrą, sumanyta praėjusių amžių kryždirbystės tradicijas menančių sakralinių paminklų statyti ir kitose vietose ir ne tik atkuriant, bet ir jais įamžinant garsius kraštiečius, įvykius. Tikėtina, kad menišku kryžiumi bus įamžintas iki šiol jokio ženklo tėviškėje neturintis Seinų, o po to Kaišiadorių vyskupas Antanas Karosas iš Vėjeliškių kaimo. Butėnų kaimo bendruomenė susidomėjusi vykdomu projektu pasiūlė padengti dalį reikalingų išlaidų, kad tipiškas aukštaitiškas koplytstulpis atsirastų jų sodžiaus kapinėse, papildytų visuomeninių paminklų kalnelį, erdvę šalia 1901 m. Jaunimo bei 1940 m. Moterų katalikių kryžių ir Atgimimo – 1989 m. sumūryto jaunimo aukuro.

Menotyrininkė dr. Jolanta Zabulytė šypsosi, glėbyje spausdama kelerių metų darbo vainiką – studiją „Anykščių krašto kryždirbystė. Mediniai paminklai“
205 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.