Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » „Mes turime į ką atsiremti…“

„Mes turime į ką atsiremti…“

„Mes turime į ką atsiremti…“

Stepas EITMINAVIČIUS

Eini per Uteną, žiūri į daug kartų matytus pastatus ir nustembi atgaivindamas kai kuriuos istorijos puslapius. Atgyja galimi praeities epizodai, išgirsti to laikotarpio dialogus – visa tai labai įdomu. Mėgini sieti tai, kas vyko seniau, su dabartiniu laiku. Tvirtėji.

Tad ir pokalbis su Bronislava Juknevičiene, Utenos kraštotyros muziejaus vyriausiąja fondų saugotoja, laikinai einančia direktoriaus pareigas, būtent šia tema.

Ką mums sako pastatai?

Jums, istorikei, Utenos įvairiausi statiniai, matyt, žymiai daugiau sako nei man…

Negaliu lyginti, tačiau įsižiūriu į juos labai dažnai. Neretai vis ką kita pajuntu, suprantu. Mat prisiskaitau įvairių naujų dalykų, tai kartais imu kitaip, gal kiek naujau interpretuoti. Ekskursijų dalyviams paprastai pirmiausiai kalbu apie senąjį paštą, Kristaus Žengimo į dangų bažnyčią ir mūsų muziejų. Seniausias mūrinis pastatas Utenoje – nuostabus paveldo objektas. Galvojame apie Sankt Peterburgo–Varšuvos trakto tiesimą, apie vėliau juo važiuojančius žmones. Labai įdomių istorijų buvo. Žmonių, idėjų judėjimas. Statė patys geriausi architektai, jie turėjo ugdyti piliečių skonį. Balzakas, Repinas – juk ne kiekvienas miestas pasigirtų, kad matė tokias įžymybes.

Aš taip pat dažnokai įsivaizduoju tas keliones minimu traktu, tą nuolatinį keitimąsi…

Na taip: atvažiuoja diližanai, karietos – uteniškiai skuba pasižiūrėti, kaip atvykėliai atrodo. Domisi jais, dar ir ką nors valgomo parduoda.

Vis paklausiu ekskursantų, ar mes turime senamiestį. Suklūsta, imame diskutuoti. Kai kurie iškart senamiestį lygina su Vilniaus senosiomis gatvelėmis. O čia to lyg ir nėra. O kaip tada su Rinkos, Utenio aikštėmis? Ir yra apie ką šnekėti.

Kai važiuoju į darbą, man visada prieš akis – bažnyčia. Niekada nenusibosta į ją žiūrėti. Ji taip dera šioje vietoje: nei per didelė, nei per maža, išsiskyrė iš medinių namelių. Pati statybos istorija labai įdomi. Turbūt Lietuvoje tokio tipo bažnyčių daugiau nėra. Mąstau, pasakoju apie kunigus, skulptūras. Mūsų simbolis – Mykolas Arkangelas. Apie žmones, palaidotus senosiose kapinėse, galime kalbėti, kalbėti.

Mane žavi varpinė.

Taip, jos pastatymas buvo kaip padėka Dievui. Bet aš jums nepasakiau, kaip mes vadiname savo muziejų. Jis mums Antano Namiko stebuklas. Kaip jis stengėsi, kad Utenoje atsirastų muziejus… Net asmenines lėšas aukojo, kad įsigytų eksponatų. Turime jo ir įdomių rankraščių. Nuo 1918 m. lapkričio iki Kalėdų pastate, kur dabar kraštotyros muziejus, posėdžiavo pirmoji Utenos apskrities savivaldybė, vadovaujama Stepono Kairio.

Gražu, kad iškart paminėjote Antaną Namiką. Man apskritai atrodo, jog kalbant apie pastatus pirmiausiai reikia kalbėti apie žmones: juos kūrusius, kuriančius, jų dvasinę gyvybę palaikančius. Apie dar kuriuos asmenis jūs kitiems pasakojate?

Apie daug ką. Prisimenu kunigą Pranciškų Turauskį – koks įdomus žmogus. Tas gražus jo siekimas, kad jaunimas gautų žinių, kad jiems atsirastų didesnių galimybių. Žavi jo vidinis įsitikinimas – daryti daugiau. Pasakoju apie Margaritą Kemėšytę – moteris įkūrė knygyną. Jis pradėjo veiklą 1907 m. pavasarį Liaudies namuose. Dabar tai Vytauto a. 2. Pasakoju apie burmistrą Juozą Bartašių. Visada svarbu prisiminti kunigą, poetą, dailininką Petrą Markevičių. Mūsų muziejuje yra jo paveikslų. Prasminga tarnystė Dievui, žmonėms, kultūrai.

Muziejaus eksponatų grožis

Labai įvairiais aspektais galėtume galvoti, kalbėti apie kraštotyros muziejus. Čia tai, ką paveldime iš ankstesnio laiko, atsiskleidžia įvairiomis spalvomis. Muziejai kaip kokios enciklopedijos, kaip vadovėliai, kaip įsivaizduojami dokumentiniai ar vaidybiniai filmai, kaip kelrodžiai mums…

Turime šešias ekspozicijos sales ir kiekvienoje tokie lobiai, tokie lobiai… Yra unikalių archeologinių radinių, yra retų ginklų iš LDK laikų. Turime retai sutinkamų monetų, ypatingą amuletą. Daug mįslių užmena kiekvienas eksponatas. Na, o kokia graži etnografinė ekspozicija…

Daiktai, kurie išsaugo žmonių rankų miklumą, minties savitumą, kantrybę. Daiktai, kalbantys apie bendravimą, apie vertybes, apie skausmus ir džiaugsmus.

Sutinku su jumis. Aš pasakodama apie mūsų senolių buitį tai imu aukštaičiuoti. Gerai tarmės nemoku, bet vis vien man atrodo, kad tarmė labiau priartina. Kiek daug nuostabių dalykų… Štai popierinės užuolaidos – po karo merginos pačios jas išsikarpydavo. Eina vaikinas ir mato, kurios merginos koks rankdarbis. Kodėl kraitinės skrynios taip gražiai išpuoštos? Ką ten deda jaunamartės? Mūsų muziejaus lobių lobis – verpstės. Seniausios iš 18 a. pabaigos. Kiekviena verpstė buvo drožiama konkrečiai verpėjai, kad būtų patogiau verpti. Juk verpstė – pati seniausia mūsų tautos knyga, kai dar nebuvo rašto.

Utenos kraštotyros muziejaus archyvo nuotraukos

Kai kalbame apie pastatus, apie rankdarbius, apie žmones, negalime apeiti dar vieno svarbaus aspekto – kaip visa tai atsispindi nuotraukose, kuo jos mums yra unikalus turtas.

Kažkada, kai čia pradėjau dirbti, buvo tokia įspūdinga paroda „Įamžinę praeitį ir save“. Jau tada pajutau, kad iš nuotraukų galime sukurti visas istorijas. Tarkim, turime nuotraukų, kaip atrodė dabartinė Jono Basanavičiaus gatvė arba Kauno gatvė – juk viskas labai pasikeitę, neatpažįstama. Neatpažintume dabartinių Utenio ir Rinkos aikščių. Jei sudėtume visas nuotraukas apie tą vietą, kur dabar yra skulptūra „Vaivorykštė“, irgi nustebtume.

Arba ta vieta, kur buvo pieninė… Labai dažnai čia stabteliu: įsivaizduoju skubančius žmones su pieno bidonais. Ateina, atvažiuoja skirtingais keliais, keliukais, persimeta žodžiu kitu ir atgal – namo, juk dienos darbai tik prasideda. Kiek įvairiausių charakterių, kiek likimų…

Muziejus turi įdomių pieninės nuotraukų.

Daug kas stebina. Štai Narkūnų piliakalnio vaizdas, užfiksuotas apie 1970-uosius. Dabar jau kitaip atrodo. Tų pačių objektų kaita apskritai labai įdomus dalykas.

Žinau, kad dalyvaujate Utenos turizmo informacijos centro organizuojamose nemokamose ekskursijose – kalbate ir kalbėsite apie Utenos praeitį, net apie modernizmą Utenoje.

Mes turime į ką atsiremti: į istoriją, tėviškę, kalbą, tarmę, tėvus, senelius, prosenelius, gimines.

Utenio aikštė 1920 m.
Putvinskio (Maironio) g. 1935 m.
„Saulės“ gimnazija 1927 m.
1492 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Anonimas parašė:

    Unikalus turtas visiškai nesaugomas, nepuoselėjamas, atvirkščiai,net niokojamas. Labai apmaudu,jog Šaulių namai, sovietmečiu kultūros namai,verslininko įgeidžiu taip padabinti,fasadas taip sudarkytas prakirtus vietoje lango duris,belieka stebėtis koks beraštis ir analfabetas galėjo leisti,laiminti tokią rekonstrukciją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.