Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Seniausias pasienio „sargybinis“ žadina mokslininkų ir turistų smalsumą

Seniausias pasienio „sargybinis“ žadina mokslininkų ir turistų smalsumą

Seniausias pasienio „sargybinis“ žadina mokslininkų ir turistų smalsumą

Kristina SAKAITĖ

„Gal žinote, kiek šitam ąžuolui metų?“ – klausia garbaus amžiaus vyras pagarbiai žiūrėdamas į sulopytą keliasluoksnį galiūno kamieną ir paramstytas šakas.

„Gal kokie 800“, – informuoja prie Lietuvos gamtos paminklo pirmiau atvykusi turistė.

„Net keli šimtai metų?“ – nepatikliai kraipo galvą visko matęs senolis ir eina pasigrožėti ąžuolu iš arčiau.

Gali būti, kad Stelmužės ąžuolas neretai pajauninamas, dar dažniau – pasendinamas. Gyvų liudininkų, suprantama, nėra.

Šalia žinomiausio Lietuvos medžio esančiame stende parašyta, kad jam – 2000 metų. Kiti šaltiniai teigia, kad Zarasų pakraštyje augančiam plačiašakiui – 1200–1500 metų.

Paseno“ per metus

Apie paslaptingą ąžuolo amžių savo išvadas pateikia ne tik mokslininkai. Stelmužės bažnyčios ir parko prižiūrėtoja Aldona Miškinienė paaiškina, iš kur toks duomenų nesutapimas, o galbūt ir toliaregiškas sprendimas pateikti lankytojams tokią informaciją, kad ateinančius kelis šimtus metų lentelės nereikėtų kaitalioti: „Du tūkstančiai metų atsirado iš karto po parko restauracijos. Ženklas, kuriame buvo parašyta, kad ąžuolui – pusantro tūkstančio metų, dingo ir išėjo, kad per metus medis paseno penkiais šimtais metų…“

Seniausiu lietuvišku medžiu laikomas ąžuolas turi ir latviško „kraujo“, kažkada ši teritorija, kur auga galiūnas, nepriklausė Lietuvai. Perbraižius žemėlapį, gamtos paveldas atsidūrė šiapus sienos.

Vos už kelių kilometrų nuo Latvijos sienos esanti vietovė buvo rimtų susitikimų vieta, pro čia pražygiavo ne viena kariuomenė, užklysdavo ir Lietuvos kunigaikščiai, ir švedų kareiviai. Būta ir Napoleono kariuomenės pėdsakų – ąžuolo drevėje buvo rasti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas, galimai, prancūzų kareivio. Vietiniai žmonės pasakoja, kad netoliese jis ir palaidotas.

Dabar šiame pasienyje karo požymių nematyti, aršiausiai nusiteikę visoje Stelmužės dvaro sodybos teritorijoje – kraujasiurbiai vabzdžiai (aplinkui – drėgni miškai, pelkės – ištisos vabzdžių veisyklos).

Klonai ir vaikai keliauja po pasaulį

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis praturtino ąžuolais ne tik mūsų valstybę. Pasodinta tūkstančiai bevardžių ąžuolų ir stelmužiukų. Pastarieji auga nuo Rietavo iki Čikagos ir Hiratsukos. Anot A. Miškinienės, kiek ąžuolo gilių ir klonų iškeliavo ir į kokias pasaulio šalis, sunku būtų suskaičiuoti. „Pernai sulaukiau labai daug gidų, visiems dalinau giles, ąžuoliukus – aplink jų čia yra pridygusių. Žinau, kad Čikagoje yra iš gilių pasodintas ąžuolynas, Lietuvoje ne viename mieste… Darbininkams liepiau, kad šienaujant tik žolių viršūnes nukapotų, ąžuoliukų nesužalotų, saugome juos.“

Netoli Stelmužės ąžuolo taip pat yra atskira teritorija, skirta jo atžaloms – kaip pagarbos ženklas ąžuoliukai buvo sodinami iškiliems Lietuvos žmonėms. Tiesa, išsaugoti jaunuolyną ne taip paprasta, o dėl to, kad ąžuoliukai ne tokie atsparūs ir ilgaamžiai, nebūtinai kalti genai.

„Kai kurie medeliai prigijo, kai kurie ne. Rašoma, kad tai Stelmužės vaikai, bet ne vienas jų mirė, yra atsodinti ir čia galima rasti kokių tik nori ąžuoliukų“, – paaiškina parko prižiūrėtoja ir priduria, kad žymiai gajesnis prieš bažnyčią kampe gamtininko Selemono Paltanavičiaus pasodintas ąžuoliukas.

Tikslus ąžuolo amžius išlieka paslaptis / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Anot mokslininkų, iš Stelmužės gilių užauginti medeliai paveldės vos pusę senojo ąžuolo stiprybės, tačiau žinomiausio Lietuvos medžio gilių „paklausa“ dėl to nesumažėjo. Jos keliauja į ambasadas, institutus ir privačius žmonių kiemus.

„Net pas mane prie namų auga antramečiai ąžuoliukai. Sprindiniai, iš giliukų išaugo. Daug jų išdalinau. Bet jie nebe Stelmužės ąžuoliukai – jie vaikai. Tik klonuoti būna tikri stelmužiukai.

Tiesa, iš gilių išaugę ąžuolai išvaizda gali būti panašūs į Stelmužės ąžuolą.

Prieš 7 metus mano anūkas surado 42 giles ir pasėjo tarp česnakų. 13 ąžuoliukų išdygo, auga jie kaip Stelmužės ąžuolas – iškart pradėjo šakotis. Paprastai pirmaisiais metais medis auga stiebu“. – pasakoja A. Miškinienė.

Keturiolika metų Stelmužės parką prižiūrinti moteris prisimena, kad tų gilių ne visiems užtekdavo, ypač kai ąžuolas išgyveno ne pačius geriausius savo laikus. „Pas mus atvažiuodavo iš instituto toks jaunuolis gilių ieškoti. Mes su vyru dar juokavome, kad gal reikia miške jų pririnkti ir čia primėtyti. Labai silpnai ąžuolas augo, kažkaip nebūdavo daug tų gilių.“

Ąžuolą gelbėjo kartu su čekų mokslininku

Pašnekovė tvirtina, kad pastaraisiais metais ąžuolas pastebimai atsigavo. Dabar galiūno kamieno negali pamatuoti kiekvienas čia apsilankęs – jis aptvertas tvora. Tai, kad mažiau šienaujama ir negramdoma žolė iki pat šaknų, atrodo, irgi išėjo į naudą.

„Kaip pasakė Selemonas Paltanavičius, medžiui netrukdo žolė, svarbu, kad ji būtų ne didesnė už tą medį. Taip ir yra. Kai pradėjome kitaip rūpintis, ąžuolas tikrai atsigavo. Atrakinu tvorą porą trejetą kartų per metus, kad žolių viršūnes dalgiu apkapotų. Ir lapų nebeleidžiu grėbti, nes anksčiau viską nutrindavome.

O čia jam dar trąšų atvežė, vienais metais per sausrą seniūnas buvo gaisrinę atsiuntęs, kad ąžuolą palaistytų.

Mokslininkai kasmet atvažiuoja medį matuoti – jis paauga 12–20 cm. Storyn neauga, o į aukštį stiebiasi.

Vėl gausiai žaliuoja, nors prieš keletą metų buvo nunykęs. Pernai net viena šaka nulūžo, nebeišlaikė sunkumo – per daug žaliosios masės“, – apie Lietuvos galiūno priežiūrą kalba pašnekovė.

Į Stelmužę po kelių metų pertraukos atvykstantys lankytojai šias permainas pastebi, tačiau vertina įvairiai. Pašnekovė sako sulaukusi ne vieno klausimo, kam tie netikri lapai ant šakų kabinami, kai kurie stebisi žalia tikroviškai atrodančia „dirbtine“ laja…

Atsigavusiam ąžuolui mokslininkai prognozuoja dar ilgą gyvenimą, jeigu aplinkybės susiklostys palankiai. Pašnekovė apgailestauja, kad šių prognozių mes patikrinti nebegalėsime, o būtų įdomu. Čekų mokslininkas Martinas Nemecas, pagal kurio rekomendacijas buvo tvarkoma Stelmužės ąžuolo aplinka, nupjauti kiti medžiai, kad neaptemdytų senojo galiūno, teigė, kad jis dar išgyvens kokius 300 metų, nebent koks kataklizmas jį nugriaus.

Vėjai kol kas neįveikė ąžuolo, pasak A. Miškinienės, jie dažniausia būna iš vakarų pusės, iš ten ąžuolą pridengia kalva ir bažnyčia.

Ieško stiprybės

Galiūną kartais tenka saugoti ne tik nuo gamtos stichijų, bet ir nuo žmonių. Laikai, kuomet privaloma tvarka pilni autobusai mokinių keliaudavo apkabinti Stelmužės ąžuolo, praėjo. Mažamečių ekskursantų sulaukiama ne tiek jau daug ir tai jiems neretai įdomesnė vaikų žaidimų aikštelė. Tačiau suaugusių lankytojų čia netrūksta.

Pasak parko prižiūrėtojos, tai, kad dabar ąžuolo negalima apkabinti – jam tik į naudą. Vis tik kai kurie smalsuoliai pabando pro tvorą įlįsti arčiau plačiakamienio, jį pačiupinėti.

„Tiki, kad prisilietę įgaus daugiau jėgų. Kiti medituoja apsikabinę. Per daug metų buvo įvairių lankytojų… Iš kažkokios šalies atvykę maldininkai dvi valandas ant lentų prieš ąžuolą gulėjo – meditavo. Prie jų prisijungė iš kaimo atbėgęs šuo – atsigulė šalia. Buvo nutrūkęs nuo grandinės. Vienas neblaivus visaginietis bandė ąžuolo žievės atsilupti.

Kiekvienas savaip nori stiprybės išgauti“, – sakė parko prižiūrėtoja.

Paklausta, kuo labiau domisi lankytojai – gamtos objektu ar sakralinio meno eksponatais bažnyčioje, ponia Aldona Miškinienė sako, kad žmonių poreikiai skirtingi: norint aplankyti muziejų, reikia dar ir bilietą įsigyti. Kas nepagaili pinigėlių, užeina. Yra ir tokių lankytojų, kurie tik dėl pliusiuko atvažiuoja, iš mašinos neišlipa. Pro langą nufotografuoja ąžuolą ir dingsta.

„Jeigu ne ąžuolas, šis kraštas išvis būtų miręs. Žiemą čia nelabai gerai, o vasarą nors lankytojų yra“, – sako lankomiausio šiame Latvijos pasienyje objekto prižiūrėtoja.

Stelmužės bažnyčia – unikalus medinės architektūros pavyzdys
403 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.