Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Gintaras Andrijauskas: „Per daug kainavo kopimas į didžiąją sceną, kad lengvai išbarstytume tai, ką sukūrėme“

Gintaras Andrijauskas: „Per daug kainavo kopimas į didžiąją sceną, kad lengvai išbarstytume tai, ką sukūrėme“

Gintaras Andrijauskas: „Per daug kainavo kopimas į didžiąją sceną, kad lengvai išbarstytume tai, ką sukūrėme“

Daiva ČEPĖNIENĖ

Entuziastingą, trykštantį neišsemiama energija, nestokojantį idėjų, sumanymų muzikantą kapelos „Sadūnai“ sielą Gintarą Andrijauską pažįsta daugelis. Vyras muzikuoja ansambliuose, kapelose „Sėla“, „Šulinys“, „Sadūnai“, „Čir vir vyrai“, „Zarasų mandolininkai“, buvo sukūręs ir šeimyninę kapelą „Viksva“. Kai kurie kolektyvai iširo, kai kurie iš jų žinomi ir garsūs iki dabar. Be muzikinės veiklos, pašnekovas dar turi išskirtinį humoro jausmą, domisi istorija bei kolekcionuoja senus muzikos instrumentus – mandolinas. Taigi ir pasikalbėjome apie gyvenimą kartu su muzika.

Kada muzika atėjo į jūsų gyvenimą?

Muzika visada buvo šalia. Mūsų visa šeima buvo muzikuojanti. Ir senelis, ir močiutė grojo gitara. Dainavo visi. Turiu dėdę Algirdą Svidinską, kuris yra ne tik mūsų šeimos žvaigždė, bet žvaigždė ir Lietuvos mastu. Visada šalia mūsų buvo folkloras, romansai, dainuojamoji poezija. Vakarais visa šeima dainuodavome. Ši tradicija išliko ir iki šiol. Ir dabar švęsdami šeimos šventes dainuojame. Bendra daina suartina. Visai kitaip žiūri į žmogų, su kuriuo kažkada dainavai. Dainavimas sukuria artimesnį emocinį ryšį, harmoniją, darną. Netgi graikų žmonių santykių harmonijos ir santarvės deivė buvo vardu Harmonija.

Kokiais instrumentais grojate?

Pradėjau aš, kaip ir visi, nuo paprastos armonikos. Mano dėdė Algirdas Svidinskas, daug nusipelnęs žmogus, vaikystėje mane auklėjo. Davė man armoniką, aš ją susiremontavau. Parodė man kaip groti gamą ir aš pradėjau mokytis. Paskui dar bandžiau mokytis groti gitara, bet per metus laiko niekaip nesugebėjau išmokti. Galvojau, kad nesu gabus, kol į rankas nepaėmiau kitos, kokybiškesnės gitaros. Tai va, kai su draugu, jo tėvams nežinant, apsikeitėme gitaromis, pradėjau groti ir gitara. Dabar tas mano draugas vadovauja plastikinių durų, langų kompanijai. Bet aš iš jo muzikos neatėmiau, jis jau tuomet žinojo, kad muzikantu nebus. Kažkiek groju ir smuiku, nors kai dabar pasižiūriu į grojančias savo dukras, tai neapsiverčia liežuvis sakyti, kad moku groti smuiku. Kai manęs klausdavo, kur aš išmokau groti smuiku, sakydavau, kad konservatorijoje. Bet nepasakydavau tiesos iki galo, kad smuiku mokiausi groti konservatorijos bendrabutyje. Tuomet studijavau režisūrą, bet įsigijau smuiką ir mane draugas mokė groti. Tik grodavau naktimis, nes kitu laiku negalėjau. Ten visi buvo muzikantai ir išgirdę, kaip kažkoks kvailys smuiku groja, mane tiesiog būtų užjuokę. O mandolina mane atrado pati. Tai buvo mano pirmasis pirkinys po vestuvių. Ir tada, pradėjęs ja groti, aš supratau, kad tai yra mano instrumentas. Mandolina tai instrumentas, kuris nepelnytai pamirštas Lietuvoje. O pamirštas todėl, kad žmonės tiesiog jį sumaišė su rusiška balalaika. Mandolina yra itališkas muzikos instrumentas, Tikėtina, kad jau XVI amžiuje šis instrumentas galėjo būti Lietuvoje. XIX amžiuje mandolina jau valdė visą pasaulį. Iš mano turimų mandolinų seniausia yra 1943 metų gamybos.

Gintaras Andrijauskas tikisi įkurti mandolinų muziejų / Daivos Čepėnienės nuotrauka

Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete studijavote režisūrą, bet ne muzikinius mokslus?

Neturėjau muzikos pagrindų, todėl į muzikos studijų kryptį negalėjau stoti. Aš esu tikras liaudies muzikantas, groju iš klausos, natų taip ir nesugebėjau išmokti. Du dalykai, kurių man trūksta, tai anglų kalba ir natų pažinimas.

Kada pradėjote muzikuoti rimčiau? Kada sukūrėte pirmąją muzikinę grupę? Kaip klostėsi jūsų muzikinė karjera?

Pirmąją grupę sukūriau dar studijuodamas Klaipėdoje. Viskas prasidėjo nuo to, kad su draugu Giedriumi Astrausku pradėjome organizuoti folklorinius vakarus. Pora metų dirbome labai rimtai. Vėliau man taip pasisekė, kad gavau ūkvedžio darbą Klaipėdos etnokultūros centre. Turėjau salę, tai surinkau kompaniją, tą patį G. Astrauską, brolius Bučmius (dabar groja „Mingės“ kapeloje), buvo tokia smuikininkė Roma. Vienu metu grupėje buvo net 4 smuikininkai. Nors kapela neturėjo pavadinimo, bet grojome gana rimtai, Klaipėdoje jau mus žinojo. Ir svarbiausiai, kad visi muzikuojantys buvo su muzikiniu išsilavinimu, o aš ne. Ir gal po metų, grojame viename renginyje, ir mūsų klausia, kas yra jūsų vadovas. Tai jie visi į mane parodė pirštu. Aš net pasimečiau. Kaip tai aš vadovas… Taigi aš net natų nepažįstu. Vieną kartą tik bandžiau natas užrašyti. Bet kaip tada kapelos draugai skaniai pasijuokė iš mano tų užrašytų natų, tai daugiau niekada ir nebandžiau jų rašyti. Paskui, baigęs mokslus, kaip idealistas grįžau į savo kraštą, į Dusetas. Tada tai buvo 1992–1993 metai, salės nešildomos, buvo baisu. Galvojau, mano gyvenimas baigėsi. Seniūnas kaip tik sukvietė visus kultūros darbuotojus „ant kilimėlio“ ir už kažką barė, visi sėdėjome labai dėl kažko kalti. Bet aš tada tame susirinkime pirmą kartą pamačiau Ramūną Lisinską (kapelos „Sadūnai“ vadovas). Ir aš pagalvojau, kad su šituo vaikinu mes padirbėsime. Manęs niekada pirmas įspūdis neapgauna. Tada aš net nežinojau, ar jis groja. Po susirinkimo susipažinome, prisistatėme vienas kitam. Ir nusprendėme dirbti. Jis buvo pirmoje klasėje grojęs smuiku ir baigęs muzikos mokyklos vieną klasę, taigi jo muzikinis išsilavinimas buvo netgi didesnis už mano. Dviese grodavome vestuvėse, išbandėme daug žanrų. Ir atsimenu mums kartą pasiūlė dalyvauti atrankoje į televizijos projektą. Parengėme tokią truputį šou programą su prisistatymu: „Vienų rozų per Velykas, mum nesšiosas atsitiką, unt Sartų begrojant ladą, mums armonika pagedą. Nebūsi turėdams armonikų ponas, nes, saką, jamachų gamina japonas. Mes prašem, kaip atasiuntę mum dėžį didumą kaip spintų, ale ne japoniškų, Vilniuj gamintų. Kų jau mūčitis su tu joniku, geriau remantuosma senelią armonikų.“

Šis pasakojimas – tikra mūsų istorija, mes kažkada turėjome sintezatorių, kurio taip ir nesugebėjome paleisti. Tada padainavome dainą „Grok, armonika, grok“, tik truputį pakeitę žodžius. Praėjome atranką ir turėjome važiuoti į televiziją. Savo automobilių neturėjome. Ramūnas pėsčiomis atėjo 8 kilometrus iš Sadūnų iki Dusetų. Atsimenu: 6 valanda ryto, tamsu, einame apsikrovę būgnais. Taip liūdna pasidarė, galvoju, jeigu ir Ramūnui taip liūdna, tai reikia kažką pasakyti. Sakau, ai, Ramūnai nenusimink, pakvies mus dar pagroti ir koks Kernagis ar „Jonis“. Aš tai sakydamas lyg ir drąsinau pats save, bet, pasirodo, tie mano žodžiai buvo pranašingi. Televizijoje laimėjome žiūrovų prizą. Aš manau, kad jeigu už muzikantą balsuoja žiūrovai, tai yra pats geriausias įvertinimas. Vėliau įkūrėme grupę „Šulinys“, tai buvo aukštaitiško kantri grupė. Ir tada Dusetose nutiko toks įvykis. Suskamba mano telefonas, aš pakeliu ragelį ir išgirstu, kad skambina „Jonio“ vadovas Pranas Trijonis ir kviečia mus į savo festivalį. Tai gerai, kad buvo siena man už nugaros, nes būčiau tikrai nugriuvęs. Iš karto prisiminiau tuos savo viltingai išsakytus žodžius, kad mus pakvies groti ir „Jonis“. Tada skubėjau šią žinią pasakyti Ramūnui. Gavę „Jonio“ kvietimą, į Šiaulius važiavome reisiniu autobusu, su visais kontrabosais, būgnais. Ten buvo susirinkę muzikos autoritetai ir mes du iš kaimo atsidūrėme tarp jų. Taip po truputį pradėjome koncertuoti Lietuvoje, laikui bėgant jautėme, kaip keitėsi mūsų statusas. Nuostabus jausmas, kai į tave kiti jau žiūri taip, kaip tu kažkada žiūrėjai į daugiau pasiekusius. Mes irgi stengiamės palaikyti pradedančius muzikantus, nes patyrėme ir žinome, kaip svarbu, kai tave palaiko. Su Ramūnu Lisinsku kartu muzikuojame ne tik kapeloje „Sadūnai“. Jis groja mano vadovaujamoje „Sėloje“, grojo „Šulinyje“, aš groju jo vadovaujamoje kapeloje „Sadūnai“. Mes visada kartu ir grojame, ir idėjas realizuojame. Zarasuose buvome įkūrę grupę „Šulinys“. Jos dabar jau nebėra, bet ši kompanija buvo labai gera. Algis Bagdonas, Algirdas Svidinskas. Tada, atsimenu, mums pasiūlė įrašyti albumą. Tais laikais dar įrašų studijų nelabai kur buvo. Šiauliuose, įrašų studijoje, operatorius Gintaras Dzidolikas rūsčiu veidu mus prausė, kaip tik galėjo. Nei klaidelės nepraleido ir nuolat kartojo, kad grot nemokame, į ritmą nepataikome, neintonuojame… Pirmą albumo pusę įrašinėjome tris dienas, į pabaigą visai nustojome tikėti savimi. Ir tik gal po kokių 15 metų sužinojome, kad tas pats G. Dzidolikas mus kitiems muzikantams rodė kaip gerai grojančių muzikantų pavyzdį. Mus jis maišė su žemėm, o kitiems rodė kaip pavyzdį. Va kokie buvo žiaurūs mūsų mokytojai, bet dabar mes su jais esame draugai.

Kokia buvo kapelos „Sadūnai“ atsiradimo pradžia ir kaip pavyko šiai kapelai iškilti į aukštumas?

Mes visada norėjome turėti savo stilių. Kapela „Sadūnai“ tai yra reiškinys. Mes net patys nežinome kaip, bet taip atsitiko ir tiek. Kai žmonės klausia, kaip gimė „Sadūnai“, Ramūnas Lisinskas paaiškina, kad iš reikalo. Ir tai yra visiška tiesa. Jis dirbo Sadūnų kaimo kultūros namų salėje ir kovo 11 dieną buvo organizuojamas toks festivaliukas. Ramūnas turėjo sukurti kolektyvą, kad turėtų ką parodyti per tą Kovo 11-osios koncertą. Paprašė manęs prisijungti, pasikvietė tokį sadūniškį Petrą su dviem sūnumis. Giedrius tada buvo mažas dar, tik koks trečiokas. Jam davė mušti būgną, bet jis greit pavargo. Bet niekas vaiko nuovargio nepaisė, o tėvas liepė ir toliau mušti būgną. Taip ir likome. Važiuodavome koncertuoti, kelionių metu mažasis Giedrius užsinorėdavo mamos, bet tėvas jam liepdavo groti ir neverkšlenti. Giedrius vis augo, paskui net mašinoje vietos pradėjo maža darytis, tada nusipirkome didesnį automobilį. Tai, kad ši grupė gyvuoja iki dabar – didžiulis Ramūno nuopelnas, jis daug dirba, kaip administratorius. Mes laikomės savo idėjos ir tuo tikime. Kartais mus kviečia pakoncertuoti dviese, mes niekada su tokiomis sąlygomis nesutinkame. Jei pradėsime groti po vieną ar du, subyrėsime. Mums per daug kainavo užkopimas į didžiąją sceną, kad taip lengvai išbarstytume tai, ką sukūrėme. Kartais kapeloje pagroja ir kiti muzikantai, pavaduodami kurį nors sergantį narį ar pan. Bet savo idėjoms mes nenusižengiame, nes mes tikime tuo, ką darome. Su smuiku griežia ir prie mūsų prisijungia Giedriaus žmona, kuri yra gydytoja psichiatrė. Tai mes juokaujame, kad sportininkai į žaidynes vežasi savo kineziterapeutus, o Sadūnų kapela į koncertus vežasi savo psichiatrą. Dabar populiarūs realybės šuo, kur iš jaunimo žvaigždes padaro. Kai jaunas žmogus, neturintis savo idėjų, užkeliamas į aukštumas, jis gali labai skaudžiai kristi žemyn. Man gaila tų žmonių, kurie sukurti dirbtinai. Iškilti į aukštumas lengva, ypač jeigu tave iškelia, bet išsilaikyti sunku. Muzikinės karjeros siekiama kopiant mažais laipteliais ir savo jėgomis. Pirma muzikantas turi sukurti savo stilių, turėti savo įvaizdį ir žinoti, kas jis yra. Bet, žinoma, tai yra labai sunku.

Iš kur semiatės energijos, entuziazmo?

Mano entuziazmas, energija paveldėta iš tėvų, senelių.

Kodėl renkate istorinę medžiagą, fotografijas apie ankstesniais laikais gyvavusius muzikos instrumentų orkestrus?

Istorija yra visa ko pagrindas. Nežinodamas, kas buvo anksčiau, negali eiti tolyn. Turėti istoriją yra labai brangus dalykas, bet jos neturėti yra dar brangiau.

Ką gyvenime darytumėte, jeigu nebemuzikuotumėte?

Gal nereikia tokio baisaus klausimo užduoti. Muzika yra mano genuose. Net nežinau, ką daryčiau. Muzikantams reikia publikos. Jei nėra publikos, mes negauname energijos, esame alkani ne tik finansiniu atžvilgiu, bet ir emociniu. Dar vienas mano hobis yra istorija. O karantino metu dar pradėjau drožti įvairius aksesuarus mandolinoms.

Kokie jūsų ateities planai?

Džiaugiuosi, kad dukros atrado savo muzikinę kryptį bei Zarasuose augančia jaunimo karta, kuriai muzika nėra svetima. Aš pats ir toliau planuoju muzikuoti, tęsti savo projektus, su kapela „Sadūnai“ įrašyti ketvirtąjį albumą, atrasti norinčių muzikuoti vaikų, dar įgyti gido pažymėjimą ir įkurti mandolinų muziejų.

Kapelos „Sadūnai“ nariai laikosi savo idėjos ir tiki tuo, ką / Kapelos „Sadūnai“ asmeninio archyvo nuotraukos
G. Andrijauskas jaunystėje su savo draugu Giedriumi Astrausku
„Sadūnų“ kapelos siela Klaipėdoje
„Sadūnai“ muzikinės karjeros pradžioje

Jaunieji „Zarasų mandolininkai“ su vadovu G. Andrijausku

650 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Algirdas parašė:

    Džiaugiuosi kartu su tavimi

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.