Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » 500 metų kelionė: Jeziorosa–Novoaleksandrovskas–Ežerėnai–Zarasai

500 metų kelionė: Jeziorosa–Novoaleksandrovskas–Ežerėnai–Zarasai

500 metų kelionė: Jeziorosa–Novoaleksandrovskas–Ežerėnai–Zarasai

Kristina SAKAITĖ

Kovų nualintas pasienio kraštas, kurortinė teritorija, urbanistikos paminklas su radialiniu gatvių tinklu, ir pagaliau miestas, kuris paskandino gelžbetoninį Staliną. Zarasų, kelis kartus keitusių pavadinimą, istoriją dėliojo ir margą kultūrinį palikimą kūrė ne tik čia gyvenę lietuviai, žydai, baltarusiai, bet ir pro šalį žygiavę ar ilgiau užtrukę rusai, švedai, prancūzai, vokiečiai.

„Zarasų krašto istorijoje daug neatskleistų, per mažai ištyrinėtų momentų, o kai kurie šaltiniai palieka daug vietos interpretacijoms. Pvz., Zarasų krašte gyveno sėlių gentis, vadinasi, mes turime savo karalienę – Mindaugo žmona kilusi iš sėlių žemės. Tai vienas iš akcentų, kuriuo galime didžiuotis“, – sako istorikas Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro projektų vadovas Ramūnas Keršys. Miesto kūrimosi istorijos faktus priminė ir šio krašto tyrinėtojas Zarasų krašto muziejaus muziejininkas Kęstas Vasilevskis.

Kaip paveikė miesto raidą ir vystymąsi tai, kad Zarasai yra pasienio teritorijoje?

Ramūnas KERŠYS: Mes šią vietą įsivaizduojame kaip nuolatinių mūšių vietą, kurioje pražygiavo visos armijos – LDK ir kryžiuočių, prancūzų ir švedų. Šiose teritorijose yra vienas iš taškų, kur buvo sustabdytas Ordino skverbimasis į LDK žemes. I pasaulinis karas čia buvo sustojęs trejiems metams, kelis mėnesius vyko II pasaulinis karas, nepriklausomybės kovos. Dėl ko čia visi stojo? Pas mus yra unikalus runinis kraštovaizdis, suformuotas ledynmečio, kalvos, daug ežerų, piliakalnių – natūralios gynybinės pozicijos.

Šis kraštas buvo nuolatinių kovų arena, placdarmas, išnaudojamas kitų armijų.

Teritorija nuolat keitėsi. Kai Lietuva pateko į Rusijos sudėtį, buvo suformuota Novoaleksandrovsko gubernija. Zarasai buvo vienas iš gubernijos centrų. Į apskritį pateko latvių, baltarusių žemės ir apskritis siekė Dauguvą.

Kai vyko derybos su Latvija dėl sienos, Lietuva norėjo tapti jūrine valstybe, todėl labiausiai nukentėjo rytinis pakraštys – netekome prieigos prie Daugpilio, bet Lietuvai atiteko Stelmužė, Palanga, Šventosios apylinkės. Latviai gavo 200 kv. km teritorijos daugiau, bet mes gavome ilgesnį pajūrį.

Apskritai buvimas pasienio teritorijoje miesto vystymuisi nieko gero nedavė. Kraštas buvo nuolat niokojamas ir jo natūrali raida sutrikdyta. Miestas tris kartus buvo sudegintas ir turėjo keltis iš pelenų. Jeigu būtų vystęsis natūraliai, gal jau turėtume miestelį dydžio sulig Utena.

Zarasai XX a. pradžioje. Šaltinis „Zarasai laiko vilnyse“

Skirtingais laikotarpiais miesto pavadinimas keitėsi kelis kartus. Kokie įvykiai lėmė tuos pokyčius?

Ramūnas KERŠYS: Zarasai paminėti 1522 m., kai buvo įsteigta altarija (namai, kur gyvena pagyvenę kunigai), bet miestelio pradžia galėjo būti gerokai anksčiau. Tyrinėtojai yra atradę, kad 1508 m. čia jau stovėjo bažnyčia, yra minima, kad šis kraštas dar anksčiau buvo atiduotas Jogailos kuriamai Vilniaus vyskupijai. Čia buvo vyskupo žemės. Bažnyčiai pastatyti reikėjo laiko, ji galėjo veikti jau keliasdešimt metų iki 1508-ųjų, vadinasi, miestelio pradžia gali būti apie XV a. pabaigą. Bet žmonės čia gyveno ilgą laiką.

Radvilo Našlaitėlio žemėlapiuose Zarasai kaip vietovė atsiranda 1613 m. Jie įvardinti Jeziorosa. Tuo metu buvo vartojama senoji gudų arba lenkų kalba, lietuviškai nespausdino, todėl pavadinimas buvo sulenkintas.

Kai turistų klausiame, ką reiškia šis pavadinimas, jie verčia, kad čia gyveno zarazos. Beje, turime mes ir Epydemio ežerą… Iš tikrųjų tai Jeziorosa senovės sėliai vadino ežerą. Kai viena pusė sėlių sulietuvėjo, kita sulatvėjo, pakito kelios raidės ir mūsų pavadinimas tapo Zarasai. Taip išaiškino Kazimieras Būga. Iki to laiko Zarasai 6 ar 7 kartus keitė pavadinimą. Rusijos caras Nikolajus I atvažiavo ir perkėlė čia visą apskrities centrą; kai jam gimė sūnus Aleksandras, 1836 m. miestą pavadino Novoaleksandrovsku. Vokiečiai vadino Jarasais. Senieji pavadinimai įvairiuose šaltiniuose šiek tiek skyrėsi, nebuvo nusistovėjusio rašymo.

Apie 1919 m. žmonės sulietuvino ir išvertė pavadinimą į Ežerėnai. Pasirodo, tai negeras vertinys.

Kaip jau minėjau, K. Būga, kilęs iš šių kraštų, išaiškino pavadinimą ir 1929 metais Vyriausybės nutarimu miestas pradėtas vadinti Zarasais.

XIX–XX a. gyventojų skaičius Zarasuose augo iki kelių tūkstančių. Kuo vertėsi žmonės, kokie amatai vyravo?

Kęstas VASILEVSKIS: Apylinkėse buvo daug malūnų, vien mieste du. Žmonės dirbo malūnuose. Imperijos laikais būdavo lengviau prekiauti, kai galėdavo laisvai važinėti į Daugpilį. Ten veždavo daug prekių, ypač iš Dusetų. Tarpukariu Zarasai buvo vienas skurdžiausių Lietuvos rajonų, kas keleri metai būdavo priskiriami antros eilės miestams. Iki 1930 m. būdavo svarstoma atimti apskrities centro statusą. Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado turizmo paslaugėlių. 1931 m. Zarasams suteiktas kurorto statusas, tuomet pajudėta kurortinio patrauklumo kūrimo kryptimi, atsirado viešbučių, Zarasaičio ežero baseinas su šuolių tramplinu. Visas turistinis vystymas vyko šioje pusėje. Buvo statomos vilos, bet po Antrojo pasaulinio karo neišliko nei viena. Lietuvos Šveicarija – 1938 metais turizmo vadove pirmą kartą atsirado toks Zarasų palyginimas.

Zaraso ežero sala dar nebuvo įveiklinta, ten tarpukariu buvo ganyklos. Vyresni žmonės pasakoja, kad prieš ganiavos sezoną karves perplukdydavo į salą ir palikdavo visai vasarai. Tik sovietmečiu sala buvo pritaikyta renginiams.

Kuriais laikotarpiais per tuos daugiau kaip 500 metų Zarasai išgyveno pakilimus?

Kęstas VASILEVSKIS: Miestas iš esmės pradėjo kurtis XIX amžiuje, kai pradėjo tiesti kelią. Tarpukariu buvo sunkūs laikai. Manau, kad geriausi metai tie, kai žmonės buvo nepriklausomi.

1836 m. buvo daug naujumo jausmo, kai čia atkėlė apskrities centrą, pradėjo kurtis verslai, keltis gyventojai, buvo šviežumo.

Bet nemanau, kad gerovę lemia tik materialiniai dalykai, kai vyksta statybos, miesto plėtra ir pan., o tuo tarpu tarp žmonių čekistai vaikšto.

Geriausi laikai – kai žmonės laisvi. Galbūt ketvirtajame dešimtmetyje arba dabar.

Man įdomiausias istorinis laikotarpis – tarpukario Zarasai. Gal todėl, kad yra pakankamai daug šaltinių išlikę, ir ta atmintis mus vis dar pasiekia, ji suprantamesnė – yra ryšys. O su ankstesniais amžiaus sunku rasti ryšį, visa medžiaga iš dokumentų.

Labai įdomu, kad dar gali sutikti gyvų liudininkų, norisi spėti juos pakalbinti. Kaip tik šiemet Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmečio metai, o iš Zarasų kilęs politinis veikėjas Juozas Buzelis. Zarasuose yra išlikęs jo medinis namas, ir jo dukra tebėra gyva, jai 91-eri, bet yra absoliučiai šviesaus proto. Metų pradžioje apsilankiau pas ją Vilniuje, ji pasakojo apie praeitį, puikiai atsimena, kas kur gyveno ir panašiai.

Kurie vertingiausi ar seniausi išlikę pastatai ?

Kęstas VASILEVSKIS: Vienas seniausių mūrinių pastatų mieste yra vadinamasis policijos pastatas, kuris dabar rekonstruojamas. Kampiniame pastate prie Sėlių aikštės sovietmečiu buvo milicija, paskui – Lietuvos policija, kuri 2008 m. persikėlė į kitas patalpas. Tikimės, kad ten persikels dalis muziejaus ekspozicijos. Pagal brėžinius, tą pastatą žydas statė nuomos tikslais, jame galėjo gyventi caro žmonės, tarpukariu buvo Savivaldybės turizmo biuras. Kai pirmąjį premjerą Augustiną Voldemarą už neramumus prieš Smetoną buvo ištrėmę į Zarasus, jis kurį laiką gyveno šiame pastate pas pusbrolį.

Tarp seniausių pastatų – bažnyčia, statyta 1862 m.

Tarpukariu buvo populiaru lipti į varpinę ir fotografuoti aikštės panoramą, todėl iš tuometinio laikmečio yra išlikę vaizdinės medžiagos, kaip atrodė Zarasai. Mažesnės šalutinės gatvelės išlieka paslaptingesnės.

Likusi XIX a. antroje pusėje statyta sinagoga. Sovietmečiu perstatyta į daugiabutį – to laikmečio klasikinis variantas, bet vis geriau nei į autoservisą…

Muziejaus pastatas taip pat senas. Tai vienas iš tarpukario modernizmo pastatų, baigtas statyti 1931 m. Ten buvo mokykla, aukštesnieji komercijos kursai, po to gimnazija.

Dar yra įdomių mažų namukų palei ežerą. Vienas įspūdingesnių medinių pastatų – Vilniaus ir Šiaulių gatvių sankryžoje stovintis vadinamasis Žaliakalnio medinukas. 1927 m. jį pastatė du broliai. Vienas gyveno viename gale, kitas – kitame. Kai vienas brolis – miškininkas – persikėlė į Kauną dirbti, likęs vienas kitas brolis nuomodavo dalį pastato. Vienu metu ten veikė švietimo įstaiga, dabar – gyvenamasis namas.

Tarp architektūrinio palikimo dar paminėčiau grindinį. Senamiesčio mes neturime, bet pas mus yra unikalus gatvių planas.

Ramūnas KERŠYS:Kadangi namai buvo mediniai, senamiesčio neišliko. Liko keli medinukai, gražus senosios gaisrinės pastatas. Likęs 1836 m. caro statytas obeliskas kelio statybai įamžinti. Ant jo caro simbolikos atsirado Vytis, paskui sovietai numetė Vytį, dabar obeliskas apskritai be jokios simbolikos.

Senieji žydų namai formavo miesto vaizdą.

Pats miesto išplanavimas yra urbanistinis paminklas, labai panašiai suprojektuota Maskva. Tai radialinis planas – vienintelis Lietuvoje. Esmė ta, kad nuo aikštės šakojasi gatvės kaip saulės spinduliai ir remiasi į ežerus. Išplanavimas nepakitęs nuo 1836 m.

Kaip formavosi dabartinis miesto vaizdas?

Ramūnas KERŠYS: Palei plentą pradėjo formuotis aikštė, joje buvo statomi mediniai namukai, vadinamieji balaganai. Dar joje stovėjo stačiatikių cerkvė, statyta XIX a. antroje pusėje. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ją nugriovė. Tas dirbtuvėles taip pat nugriovė, nes buvo planuojama pastatyti naujus modernius prekybos pasažus, bet jų taip ir nepastatė.

Šioje vietoje, kur dabar Savivaldybės pastatas, ėjo ilgas pasažas, kuriame veikė siuvyklėlė, knygynas ir pan., taip pat buvo kalėjimas.

Manoma, kad miestas prasidėjo nuo salos, ten stovėjo vyskupo rezidencija, vienuolynas. Yra šaltinių, kad ten buvęs ir Zarasų dvaras. Kai kasė takus, atkėlus kultūrinį sluoksnį rado senų plytgalių.

Dalis dvaro pastatų galėjo stovėti krante. Vokiečiai buvo pastatę povandeninį tiltą, saloje laikė amuniciją II pasaulinio karo metais. Yra išlikę poliai, reikia tyrinėti, ar ten vokiečių tilto, ar dvaro poliai. 1959 m. sala buvo pakeista, didžiulis kalnas nustumtas į vandenį, suformuotas pylimas. Dabar į ją galima įeiti pėsčiomis. Saloje suformuotas hipodromas, tarp kitko, jo viduryje buvo aikštelė malūnsparniui nusileisti, nes tuo metu kiekviena savivaldybė privalėjo turėti vietą priimti ligonius. Saloje atsirado pelkė. 1961 m. ten įmetė Stalino skulptūrą, kuri iki tol stovėjo miesto centre. Kai Stalinas dar buvo ne visai nugrimzdęs, sausesnėmis vasaromis iš pelkės kyšodavo jo ranka.

Pasienio teritorijoje tautinis susimaišymas didesnis nei kitur, kokį kultūrinį palikimą formavo atskiros tautos?

Ramūnas KERŠYS: XVIII a. reformos metu, kai sentikius pradėjo persekioti Rusijoje, daug jų atsikraustė į šį kraštą. Dar likusios trys senosios sentikių cerkvės, ir dabar gyva sentikių bendruomenė, viena iš gausiausių Lietuvoje. Degučiai vienu metu buvo vienas iš sentikystės centrų. 1979 m. Degučiuose buvo atrastas metraštis, kur sentikiai aprašinėjo savo istoriją, jis saugomas Puškino istorijos namuose Sankt Peterburge. Šis metraštis laikomas pačiu vertingiausiu ir seniausiu sentikių raštijos paminklu.

Zarasuose taip pat gyveno lenkai, baltarusiai, Salake buvo įsikūrę gal 10 totorių šeimų.

Įdomu tai, kad Kurše skleidėsi vokiškoji kultūra, dvaruose – lenkiškoji. Zarasų kraštą paveikė žydų kultūra, jų bendruomenė pagal gausumą buvo antra po lietuvių.

Zarasai turi daug neatskleistų istorijų, nėra gerai ištyrinėtas baltų palikimas, turime daug netyrinėtų piliakalnių, kuriuose tikrai yra klodai brūkšniuotosios, lipdytinės keramikos, sėliško palikimo. Ateities kartoms bus įdomūs tie dalykai.

Istorijos prognozuoti neįmanoma, bet sekant šimtmečių raidą, kaip šis kraštas galėtų vystytis ateinančius dešimtmečius?

Ramūnas KERŠYS: Kalbant apie miesto perspektyvą, jau dabar matoma tendencija, kad labai mažėja gyventojų. Keičiasi ekonominė situacija, nes atsirado didelės mechanizacijos galimybės, kaimuose nereikia daug darbo rankų. Zarasai nuo seno buvo vystomi kaip kurortinė teritorija, čia nebuvo pramonės objektų. Žiūrint į perspektyvą, Zarasai „pasmerkti“ likti kurortiniu kraštu, nes Lietuvoje yra keli pramonės centrai – Vilnius, Kaunas, Klaipėda – ir, manau, jie stiprės.

Kiti turės kažkaip prisitaikyti. Zarasų vizija – ir valdžios suformuota, ir vystosi iš natūralios gamtos resursų, kad mes esame rekreacinis poilsinis taškas, kur atvažiuoja žmonės pailsėti.

1989 m. čia buvo turizmo pikas, Zarasai per metus aptarnaudavo apie 170 tūkst. turistų, dirbo 80 gidų. Viskas sugriuvo, kai nebeliko turistų iš Sankt Peterburgo ir Maskvos. Jeigu per sezoną vietiniams gyventojams į duris nepasibelsdavo bent penki dačnikai, kurie prašydavo nuomos, tai būdavo blogas sezonas. Visas miestas nuomodavo savo butus, o patys zarasiškiai keliaudavo gyventi į sodo namelius, palėpes.

Dabar miestas turės atrasti naujus būdus, kaip atgaivinti senas rinkas ir atrasti naujas.

Zarasų TVIC projektų vadovas Ramūnas Keršys / Kristinos Sakaitės nuotraukos
Zarasų krašto muziejaus muziejininkas Kęstas Vasilevskis
Vienas seniausių Zarasuose – buvęs policijos pastatas
324 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.