Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Kokia ji, literatūrinė Utena?

Kokia ji, literatūrinė Utena?

Kokia ji, literatūrinė Utena?

Stepas EITMINAVIČIUS

Jau daug metų gyvenu Utenoje. Literatūros pamokos skatino domėtis ir mūsų krašto kūrėjais. Ir per pamokas, ir po pamokų vis galvodavau apie rašytojus, literatus, kurie gyveno, gyvena Utenoje. Profesija vertė kitiems pasakoti apie jų kūrinius, apie asmenybes. Prisimenu vaikščiojimus po miestą, prisimenu žmones, kuriuos stengiausi sudominti šia tema. Ar pavykdavo? Sunku pajausti. Trečią liepos mėnesio šeštadienį turėsiu progą darsyk prisiminti svarbesnius faktus. Šį sykį – įsivaizduojama ekskursija „Utenos apskrities žinių“ skaitytojams.

Prie bažnyčios, kapinėse

Be abejo, pirmiausiai ieškome poetės Karolinos Praniauskaitės kapo. Karolina iš lenkų kalbos į lietuvių kalbą išvertė J. Kraševskio kūrinio ištrauką, skatino Baranauską rašyti. Mums svarbu, kad 1858 m. pas Praniauskus apsilanko Antanas Baranauskas. Susitinka du kūrėjai jausdami, kad daugiau gali nepasimatyti. Apie galimus išgyvenimus labai emocingai, įtaigiai rašė Rapolas Šaltenis. Iškart einame giminystės takais: Antanas Baranauskas, Antanas Vienuolis, Rapolas Šaltenis, Saulius Šaltenis. Šis faktas Lietuvoje unikalus. Kapinėse pagerbiame ir čia palaidotą prozininką Konstantiną Jasiukaitį, rašiusį feljetonus, apsakymus, dramas. Antanas Gasperaitis mums primena, jog vieną Jasiukaičio dramą savo gimtinėje netoli Vaikutėnų pastatė rašytojas Petras Tarulis. Dera pasidžiaugti, jog literato, kraštotyrininko Antano Gasperaičio tekstai apie mūsų krašto kūrėjus ir informatyvūs, ir emocingi. Žinoma, ilgiau pabūname prie poeto Alfonso Nykos-Niliūno ir jo artimųjų kapo. Pernai minėjome 100-ąsias gimimo metines, tad apie šį rašytoją Utena galėjo daug sužinoti. Eidami prie bažnyčios sustojame prie Rapolo Šaltenio, Joanos Ragauskienės kapų. Bažnyčios šventoriuje turime galimybę ne tik pagerbti Petrą Markevičių, bet ir kitus kunigus, kuriems rūpėjo spausdintas žodis. Kai pagalvojame, kada pasirodė pirmieji uteniškių kūriniai, prisimename poetą, kunigą Silvestrą Gimžauską. Jo poema „Linkmenes“ pasirodė 1870 m. Aušrininkas, lietuvybės puoselėtojas, gana dramatiško likimo žmogus. Vien apie jį kalbėtume, kalbėtume, bet turėtume padeklamuoti Alfonsą Nyką-Niliūną :

Teismo diena. Pro dvaro

Vartus aš ateinu į Uteną. Už upės,

Įkalniui, mane pasiveja bažnyčios

Frontono Mykolas Archangelas

Kareiviškai bintuotom kojom(…).

Matome „Saulės“ gimnaziją ir turime progą prisiminti, kurie rašytojai joje mokėsi. Suskaičiavau net dešimt. Įdomu ir tai, kad Utenoje kurį laiką mokytojavo Jurgis Lebedys – vienas iš talentingiausių senosios lietuvių literatūros tyrinėtojų.

Prie bibliotekos

Turbūt būtent čia galime plačiau kalbėtis apie mūsų literatūrą. Galime vardyti kelio kryptis ir prisiminti kūrėjus. Tarkim, važiuojame į Daugailius ir galvojame apie Petrą Tarulį, Antaną Miškinį, Teofilį ir Jurgį Tilvyčius, Pulgį Andriušį. Jei akys krypsta Kuktiškių pusėn, mąstome apie Praną Daunį, Praną Treinį. Norėdami pagerbti Bronių Radzevičių ir Antaną Masionį, įsivaizduojame kelią į Vyžuonas. Turime galimybę prisiminti daug pavardžių: Algimantą Baltakį, Emą Mikulėnaitę, Joną Jakštą, Stefaniją Jablonskienę, Margalį, Ričardą Kalytį, Gediminą Isoką, Daną Pumputį… Žinoma, mums padės „Utenos krašto enciklopedija“. O A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje jau ieškotume knygų.

Ši vieta leidžia mums pamatyti, kurios rajono vietos susijusios su kūrėjais. Būtent čia mes galėtume kalbėtis ir apie literatų klubą „Verdenė“. Kiek daug knygų išleista būtent „Utenos Indroje“… Knygos, bibliotekoje vykę jų aptarimai gali tapti diskusijomis ar monologais apie kūrėjus, kurie savo biografijose mini ir mūsų kraštą.

Įdomu, kad Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis apdovanoti Bronius Radzevičius, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kęstutis Navakas, Saulius Šaltenis, o Žemaitės premijas gavo Antanas Miškinis, Bronius Radzevičius, Ema Mikulėnaitė, Ričardas Kalytis. Pamėginau suskaičiuoti, kiek šiuo metu Lietuvos rašytojų sąjungoje yra narių, susijusių su Utena (gimė, kurį laiką čia gyveno ar dabar gyvena). Regis, septyniolika.

Dabar „Utenos apskrities žinių“ skaitytojams noriu pateikti kelis klausimus, kad labiau susidomėtų aptariama tema.

* Du rašytojai mokėsi toje pačioje klasėje. Kurie?

* Jis yra akademikas, žymus menotyrininkas, rašė apie kūrybinę menininko galią, menų giminystę. Jį augino arkivyskupo Mečislovo Reinio pusseserė. Apie ką kalbama?

* Koks yra giminystės ryšys tarp Teofilio, Jurgio Tilvyčių ir Pulgio Andriušio?

* Kieno yra šie slapyvardžiai: Vargomatis, Lakštutė, Žalvarnis?

* Kas yra pirmasis Utenos Garbės pilietis?

* Kurie uteniškiai apdovanoti Antano Miškinio literatūrine premija?

* Kurių rašytojų pavardėmis pavadintos Utenos gatvės?

* Ar yra uteniškių – Boriso Dauguviečio literatūrinės premijos laureatų?

Prie senojo pašto

Sustojimas prie arklių pašto stoties yra simbolinis – mat ekskursiją pradėjome nuo Karolinos Praniauskaitės, Antano Baranausko buvimo Utenoje. Žymus poetas 1858 m. laukė laisvų vietų diližanuose, kad galėtų vykti į Sankt Peterburgą. Prisiminkime:

Utenoj sėdėjau par keturias dienas.

Diližonai ejo triskart par tas dienas(…).

Man te gera buvo. Pasilsėjau dykas.

Kaip sūnų mylėjo mane kanaunykas!

Kaimynystėje Rapolo Šaltenio progimnazija (buvusioji 2-oji vidurinė mokykla). Joje mokėsi rašytojai Saulius Šaltenis, Irena Gansiniauskaitė, Alvydas Katinas, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Vytautas Račickas – ir turime apie ką kalbėti, apie ką galvoti. Skaičiau, kad šioje mokykloje mokytoja dirbo Salomėjos Nėries gimnazijos ir studijų draugė Uršulė Jasulaitytė.

Kita vertus, čia yra galimybė susipažinti su mažais medaliais, skirtais mūsų krašto žmonėms. Užduotis būtų tik tokia: kurie rašytojai tokiu būdu prisimenami. Lyg ir ekskursijos apibendrinimas.

Senasis paštas tokia ypatinga vieta, kur mes galime deklamuoti eilėraščius. Čia galėtume pamėginti pasakyti bent penkis teiginius apie literatūrinę Uteną. Tik man atrodo, jog tai padaryti būtų nelengva. Mes turime įvairaus talento rašytojų ir tai labai gerai. Ne kiekvienas galėtų pasakyti, kuo skiriasi Petro Panavo knygos nuo, tarkim, Vytauto Kazielos ar Rūtos Jonuškienės. Reikia ir žinių, ir apsiskaitymo, ir didelio darbo, ir gabumų – turbūt toks teiginys yra banalus, bet juk tai tiesa. Retas, manau, galėtų parašyti mokslinį veikalą šia tema. Juk sunku pamatyti visumą. Kita vertus, kūrėjo stilius gali kisti – pajusti tai ir moksliniu žodžiu įvardyti nelengva. Bet kas yra labai svarbu? Kad mes turime didelių menininkų. Mes turime labai įdomių asmenybių – skirtingumai tik išryškina unikalumo kontūrus. Dar viena pastaba: turėtume atidžiau savuosius autorius skaityti.

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Baltimorė / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka
Utenos meno mokyklos Dailės skyriaus kiemelyje – „ medaliai“ žinomiems uteniškiams / Kristinos Sakaitės nuotraukos
Poetės Karolinos Praniauskaitės amžinojo poilsio vieta
Čia palaidotas žinomiausias Utenos krašto poetas A. Nyka- Niliūnas
Senasis paštas
Knygų lobynas – A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Šaulių namai
386 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.