Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Sugrįžimai į Vyžius

Sugrįžimai į Vyžius

Sugrįžimai į Vyžius

Kristina SAKAITĖ

„Kai grįžtu į Vyžius, sakau, kad grįžtu namo, kai važiuoju į Vilnių, taip ir sakau – į Vilnių“, – sako tarp sostinės ir sodybos netoli Tauragnų (Utenos r.) migruojantis Romualdas Šimkūnas. Miškų apsuptyje esančią sodybą Vyžiuose, kur jis su žmona Birute leidžia vasaras, sunkiai atrandantys svečiai neretai pavadina „Kamčiatka“, tačiau sodybos šeimininkas juokiasi, kad čia nėra kur paklysti – kelių kilometrų spinduliu aplinkui jam pažįstamas kiekvienas medis ir kelmas.

Biologijos mokslų daktarui, Tauragnų krašto garbės piliečiui, tituluotam už nuopelnus kultūros, švietimo ir visuomeninėje veikloje, tautodailininkui – medžio drožėjui, straipsnių ir knygų (nuo mokslinių iki tarmiškų literatūrinių) autoriui Romualdui Šimkūnui svarbūs šie sugrįžimai į gimtinę – protėvių tradicija išlieka tik gyvuose namuose.

Kelis dešimtmečius mokslinei veiklai atidavęs tauragniškis ir pradėjęs skaičiuoti 87-tus metus nemėgsta sėdėti be veiklos. „Niekas taip neluošina ir nežudo žmogaus, kaip nieko neveikimas“, – cituoja vieną iš savo knygų pašnekovas.

Kuo save laikote – tauragniškiu, Vyžių kaimo gyventoju, vilniečiu ar pasaulio piliečiu, kaip dabar madinga?

Nors Vilniuje su žmona Birute gyvename jau 55-erius metus, bet miško paukštis miškan ir žiūri. Aš kilęs iš Vyžių kaimo, bet galima sakyti esu tauragniškis, tai seniūnijos centras. Gyvenimas susiklostė taip, kad į senatvę tapau Tauragnų krašto garbės piliečiu. Būdamas Vilniuje sakau, kad esu nuo Tauragnų krašto. Esu parašęs ne vieną publikaciją apie Vyžius.

Čia, Vyžiuose, prieš 80–90 metų buvo mokyklėlė, dabar aš ją vadinu akademija. Mano vaikystės akademija, kurią lankiau 4 metus, o paskui jau tėvai leido į aštuonmetę Tauragnuose. Gyvenau pas Jurgelevičius su Meidum iš Šeimaties kaimo.

Vėliau vis nenurimdavau su savo publikacijomis, ypač kai šis kraštas tapo Aukštaitijos nacionalinio parko dalimi. Aš čia gimęs ir augęs, žinau kiekvieną pėdą, kiekvieną medį.

Ar jūsų norą gilintis į biologijos mokslus lėmė tai, kad augote gamtos apsuptyje?

Rinkdamasis studijas, kaip ir kiekvienas jaunuolis blaškiausi. Ne taip lengvai vidurinė nusisekė – nebaigiau Utenos gimnazijos. Matematikos mokytojas Puslys sakė man: „Žinai ką, Šimkūniuk, tu matematikos nemoki, iš tavęs žmogaus nebus. Eik tu kiaulių ganyt.“

Nebaigus mokyklos iškart teko eiti į kariuomenę. Nugrūdo į Leningradą, ten baigiau vidurinę eksternu, išlaikiau 17 egzaminų, parvažiavęs blaškiausi. Kaune apėjau visas aukštąsias, paskui į Vilnių važiavau… Brolis man patarė nesiblaškyti ir stoti į Žemės ūkio akademiją. Sako, būsi agronomas. Baigiant studijas atvažiavo direktorius iš Veterinarijos mokslinių tyrimų instituto (aš tuo metu dirbau laborantu, buvau ketvirtame kurse) ir pakvietė į Kaišiadoris. Pagalvojau, gera vieta, tarp Vilniaus ir Kauno. Taip pradėjau dirbti Veterinarijos mokslinių tyrimų instituto eksperimentiniame ūkyje. Ten dirbau pusantrų metų, tapau vyr. agronomu.

Romualdas Šimkūnas savo įrengtoje „Užeigoje Baubelis“ / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Bet matau, jaunimas važiuoja į Kauną, laiko egzaminus mokslų kandidato vardui gauti. Patarė ir man važiuoti, stoti į aspirantūrą. Tai buvo man dar nežinomi dalykai, bet nuvažiavau. Paskui pakvietė dirbti į Botanikos institutą, ieškojo virusologijos specialisto…

Institute dirbau moksliniu darbuotoju. Varge vargeli – atlyginimas būdavo 120 rublių. Mes abu jauni, žmona stomatologė, gaudavo dar mažiau, bet nugalėjo kantrybė. Perėjome į Vilniaus universitetą, dirbau ten 24-erius metus.

Regioniniai žemaičių, aukštaičių, suvalkiečių skirtumai atsispindi ne tik tradicijose, bet ir žmonių charakteriuose. Kiek aplinka formavo jūsų būdą, pasaulėžiūrą, ką tokio tauragnietiško išlaikėte?

Esu važinėjęs po Lietuvą, pažinau ir Suvalkijos žmones, pritariu, kad skirtinguose regionuose žmonės gyvena ir mąsto truputį kitaip. Dažnai pagalvoju apie daktarę E. Šimkūnaitę – kodėl ji buvo taip apsirengusi, kodėl tokio būdo… Žinodami ne viską, žmonės kartais klysta vertindami.

Čia neturtingas kraštas, žmonės gyveno ne iš lauko darbų. Tai buvo blaškymasis tarp miško ir laukų, kai nežinai, ką daryti: ar eiti į mišką genėti šakų, ar kitur užsidirbti. Tėvas būdavo važiuoja į Suvalkiją, kad užsidirbtų pinigų. O Suvalkijoje žmonės turtingesni, be to, ten – moterų tvarka. Čia – vyrų tvarka. Ten moterys susidėjusios sviestą, sūrius į terbas būdavo važiuoja į turgų parduoti, o vyrai kiaules šeria, pas mus – atvirkščiai.

Nuo senų senovės mūsų kraštas nebuvo turtingas, tai lėmė, kad jaunimas trynėsi savo aplinkoje ir nesiveržė į pasaulį, o tie laukininkai buvo aukštesnio lygio – turtingesni, protingesni. Gal aš klystu, bet yra ir teisybės. Nebuvo čia daug mokytų žmonių.

Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi sampratą apie savo gimtąją vietą. Net gimęs ant asfalto, mieste, jaučia tam tikrą simpatiją gamtai, o užaugęs gamtos apsupty tarsi suauga su ja. Aš vaikštau po mišką, matau kiekvieną vabalą. Nuvažiuojame su draugais į Labanoro girią grybauti, draugai guzų (tokie grybai) nemato, o aš jau septintą randu.

Būdavo įlipu į medį ir dairausi, svajoju, aprimsta aplinka, saulė leidžiasi, skraido paukščiai.

Su žmona Birute esate jau daugiau nei pusšimtį metų.

Jeigu sakyčiau, kad sutampa visi pomėgiai, būčiau neteisus. Yra vietų, kur mūsų požiūriai skiriasi. Man atrodo, kad Vilniuje buvimas jai daugiau savas nei kaime, bet tai natūralus dalykas. Kartą Vilniuje prie upės atsiguliau ant tiltelio ir žiūriu į bėgančią upę kokį pusvalandį. Prieina Birutė ir sako: „O vis tik tai tu nenormalus.“ O aš būčiau dar valandą žiūrėjęs, kas ten darosi dugne – žuvys jau nebesibaido, matau kilbukų, pūgžlį. Lydekaitė žvalgosi, ką nutverti.

Čia mes pusryčiaujame. Ant dirvono rytais visuomet atskrenda strazdų. Birutei jie nelabai įdomūs, o aš jų atsižiūrėti negaliu. Miško paukštis miškan žiūri, bet save dėl to kaltinti turbūt nėra reikalo…

Su savo būsima žmona susipažinau Kaune, ji studijavo Medicinos institute. Nuėjau į šokius, pašokom, po paskutinių dviejų šokių pagalvojau, kad reikės pasiūlyti jai tapti mano žmona. Tai vienintelis mano gyvenime buvęs žaibiškas sprendimas. Tiesa, vestuvės įvyko tik po trejų metų, nes jeigu negali pasiūlyti stogo virš galvos, tai koks tu vyras?

Užauginom dvi dukras. Vyresnioji – profesorė medicinos fakultete, o jaunesnioji ištekėjo už čeko ir liko ten.

Jūsų drožiniais įamžinta daug atmintinų vietų, koplytstulpiai, atminimo lentos, seniūnijų herbai, medinukų kompozicijos pasklidusios po visą Lietuvą. Kada jūsų gyvenime atsirado drožyba?

Paskutiniais metais, kai dirbau Botanikos sode Vingio parke. Jau buvau beišeinąs į pensiją. Bet pagalvojau, ką aš veiksiu išėjęs į pensiją? Na, būdavo rašymas dienas praskaidrina. Man buvo 60 metų, galvojau susirasiu kitą darbą, bet paskui…

Kai turi darbą, turi ir laisvų dienų, o kai išėjau į pensiją, tų darbų prisigalvojau tiek, kad nespėju, bet tai smagu.

Aš ne tik kad iki tol nebandžiau drožinėti, buvau net nematęs, kaip žmogus su kaltu dirba.

Pradėjau nuo raidžių drožinėjimo ant informacinių lentų Kairėnų botanikos sode, paskui buvo grybai.

Kai E. Šimkūnaitė minėjo 76-tus metus, pridėjau medinių grybų pilną kašelę. Drožiu iš įvairaus medžio. Kokie darbai brangiausi? Va – tėvo portretas, kuris kabo namuose.

Džiaugiuosi, kad niekuomet nedrožiau už pinigus. O tų darbų ne tiek jau mažai – 470. Kai Tauragnuose buvo įkurtas E. Šimkūnaitės muziejus, ten apie 30 drožinių padariau. Draugas Molėtų rajone, su kuriuo dažnai susitinkam, pasivažinėjam dviračiais, sako: „Žinai, tavo darbų viename kieme jau keliasdešimt.“ Žinoma, būtų galima užsiimti kažkuo kitu – susėsti ir gerti…

Minėjote, kad dar važinėjate dviračiu. Jūsų aktyvus gyvenimo būdas iš prigimties ar specialiai laikotės dėl geresnės savijautos?

Važinėju ir su dviračiu, ir į medį įlipu. Bet dabar jau pradėjau klausyti žmonos. Padariau su žentu kopėčias ant stogo – norėjau dar užlipti ir nuimti nuo stogo ritinėlį, bet kad šoko žmona su dukra šaukdamos: „Lipk žemėn!“ Taigi, prieš trejus metus pradėjau moterų klausyti. Bet gailiuosi, dabar tas ritinėlis nenuimtas.

(Į pokalbį įsiterpusi žmona Birutė išduoda: „Prieš 4 metus Romualdas lipo į medį – kriaušes krėtė. Ir juokas, ir baimė ėmė, sunku nusakyti…“)

Jau daug metų nepraleidžiu nei vieno ryto be rytinės mankštos. Genetika, žinoma, irgi savo duoda.

Reikia palaužti save. Truputį pasitampai, tada ateina toks malonus jausmas, smagumas, o jeigu nepasimankštini, kažko trūksta, negera pusę dienos. Smagu, kai gali dirbti fizinį darbą. Šienauti patinka, tik nereikia persistengti – jeigu pervargsti, irgi negerai. Sodyboje reikia bet 8 kartus per sezoną nušienauti, padeda vaikai. Dar grybaujame, uogaujame, daržoves auginame.

Toks posakis yra: jeigu nori muštis, akmenį ar kuolą visuomet rasi. Tai ir čia – visokių darbų pilna.

Rašote apie savo krašto istoriją, tarmes. Ar literatūriniai dalykai visada buvo šalia kitų tyrinėjimo sričių?

Čia iš vidaus išsiveržusios pastangos. Kai reikia veiklos, o mieste būnant ta veikla apribota. Reikia save realizuoti. Jausmas, kad kažką darai, ne vien tik egzistuoji, man suteikia malonumo.

Mūsų nedideliame regione yra didelių skirtumų tarmėje. Norėjosi paaiškinti tai žmonėms, atsirado tarmiški tekstai. Pvz., Balčiuose ir Daunoriuose „eina namą“, o mes „einam namo“. Išsirutulioja tema.

Tarmė skiriasi net kaimynystėje. Vieni klausia: „Kakias spalvas Utenas bažnyčia?“, o pas mus, Vyžiuose, taip nekalba. Arba uteniškiai sako: utela, kirmela, vėgela… Vyžiuose nėra tokių žodžių. Sakome: ute, kirme, vėge (priebalsis „l“ tariamas kietai).

Ar turite idėją, kurią dar norėtumėte įgyvendinti?

Aš visąlaik pilnas smulkių užsiėmimų, vis dar pasiimu kaltą į rankas, vis rašinėju. Trečiojo amžiaus universitetą lankome, iki 85-erių buvau literatūros fakulteto dekanu.

Vis atsiranda naujų esė ar apsakymų, ypač patinka rašyti tarmiškai.

Sodybą puošia Romualdo drožiniai

Romualdas Šimkūnas aprodo savo įrengtą namelį „Užeigą baubelis“, kuriame – miško gėrybės, drožiniai, senoviniai daiktai

Romualdas ir Birutė Šimkūnai vasaras leidžia miškų apsuptyje

Su žmona Birute kartu jau daugiau nei pusę amžiaus

Ištraukos iš Romulado Šimkūno knygosNepaprastās istorijās“

Tēvam susmāčius, kad, kelintas sutkas bliaudamas, galiu būmbų išrėkt ar numirtei, skūbinās pakrikštyt. Mani, pasiūgėjusį, nukrėsdavā drabulys, kai in kapinių, insistverįs sanelių kapā šaltos tvaralās, padabodavau vakarinin zamãtā kumpan, kur pakavoti nekrikštai ir pakaruokliai.

Tėvai posakājā, kaip lineikāj važiuodami iš Balčių vakarėliā, ūturdami, džiaugdamies bendru gyvenimu, laukē vaikeliā. Nuseimūjā: jei gims berniokas – krykštis matytā vaidynimā herojum. Vis pasidžiaugiu savā vardu – Romualdas. Tik žmānelai laidžiu vadynt Romu, kitiem atkertu: aš ne cigonas, manįs niekas neromijā.

Tėvas, besidžiaugdamas pakrykštytu sūnum, nuvažiavįs Tauragnuos, nuspirkā pūsbankį arelkās ir butẽlį limunadā, žydeliā užkundynēj su draugu smagiai pasādėjā. Aš augau spakai̇̃nas, išbučiuotas, ligų neapstotas.

Pā ketvertā metų kakarienį palaidē brolys – Untanas Gedimynas. Lopšį, kabaluojuntį pā spranžinù maigydami, vākēčiam atajus, sulaukēm ir pagrandūkā – Mykāliūkā. Tėvas, nutuokdamas, kad jo brolys Mykālas iš Brazylijās negrįš, pasakē: „Mykāla – mūdras vardas, tračiam sūnui tinka“.

<…>

Pokary tris sūnus apvilkt ir apaut – ne juokas. Tėvas atveždavā siuvėjų. Savaitį ar dvi „Zyngerys“ sūkēs no rytā lyg nakties. Broliai būvā nepatenkinti, nešiodami manā išaugtus žipāniokus, kalniokus. Kų darysi, Vyžių pradinūkēj aš srābiau mokslus.

Mūs perkupčius, nuvežįs ir pardavįs lintas Utenos turguj, prispirkįs korus karãnių, kitam četvergi̇̀ veža Ignalynās turgun. Grįžta su išpumpusiu portfeliu červoncų. Iš galvos išslydā, kų ažu juos gałėjai nuspirkt.

Ūkely sūkuntis kaip vāverėm, pardavus malkas, lintas, guntus, grūdus, ūždirbiā nepakākā. Tėvas tiesē kelius Suvalkyjāj, gaudē žuvis aplinkyniuos ažeruos. Neatamenu jų, ilgai sėdžiunčių, sudėjus runkas ir niekā neveikiunčių. Tėvas sakydavā: „Tryjų žmānių nemyliu: vagies, melagiā ir tynginiā“.

<…>

Žmogus, žynuntis, kur tebestovi mūs namai, paklaũst, kādel iš vieškeliā namo ainu aplinkiniu keliu, prā Riaubas (Mustaikius) žymiai arčiau. Žinioj, arčiau, ale susiedkās Aldoniās ravelys ažužėlā, pieva aplink jos sādybų tapalai̇̃s ažaugā, ūndeniu asitāpijā, dumblu asimaurojā. Amžinu pliukatù maknodamas, kely kuntaplius paliktum.

Aidamas namo mysliu: kas gałėt pasakyt, kãdel žmogus prisyriša prē savā tėviškēs, šitām žemēs gabałėliui junta meiłį ir nekeist jo in kytā, kur ir saulās daugiau, žēme derlāsnā, gamta meiliau lepina. Kaip gali išmēruot meiłį tėviškei? Vēnodā atsakymā nėra. Gal neapsiriksiu pasakydamas, kad visiem ir visur gimtynē būvā ir bus pasauliā pradžių pradžia. Tai – palaimyngi tēvų namai, kapinaitēs su kryžiais, basakojēs vaikystēs pėdās, gimtynēs šaknys, senolių paprāčiai, tradycijų lāpšys, daugeliui iš mūs teikįs dvasinēs stiprybēs vēlesniam gyvenimā kely.

485 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Nijolė parašė:

    Seniai ką nors skaičiau balsu. O čia taip ir padariau. Norėjau pažiūrėti ar dar galiu nors apytaisyklingiai paskaityt, ištarti ką gerbiamasis profesorius
    yra parašęs tarmiškai. Mano tarmė kita bet taip kalbėjo mūsų vasarų kaimo kaimynė a.a. Genovaitė, gyvenusi ir Vyžiuose.
    Tie prisiminimai parašyti prigimtine tarme, labai stiprūs, paveikūs.
    Ačiū

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.