Home » Protakos » Kodėl neblėsta A. Šlepiko sėkmė?

Kodėl neblėsta A. Šlepiko sėkmė?

Kodėl neblėsta A. Šlepiko sėkmė?

Jolanta MATKEVIČIENĖ

Lietuviams daugialypė – aktorius, scenaristas, prozininkas, poetas – A. Šlepiko veikla kelia daug klausimų. Daugeliui pasitarnavo bibliotekos veikla. Dar pernai ji organizavo neblėstantį susitikimą su gerbiamu kraštiečiu. Susitikimas praėjo, o sužinoti dalykai liko ilgam. Kodėl? Kai susitinka du žilstelėję panašaus amžiaus vyrai, gali tikėtis pokalbio apie viską, bet šis buvo viešas – tarp buvusiųjų – mokinio Alvydo Šlepiko ir mokytojo Valentino Stundžio, tad vieno tikslas buvo prakalbinti, o kito – kalbėti… Ir prasidėjo jis gana netradiciškai – nuo malonaus jausmo, kad mokinys praaugo mokytoją, iki dar malonesnio fakto, kad A. Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ tapo geriausiu 2019-ųjų liepos mėnesio istoriniu romanu Jungtinėje karalystėje, apie kurį paskelbė britų dienraštis „The Times“, o Lietuvai šią žinią pranešė menotyrininkas Ernestas Parulskis. Ir kažkaip simboliškai sutapo, kad 2019-ųjų gruodžio 4-ąją, kai mūsų kraštietis tos dienos vakare svečiavosi Molėtuose, per vidudienio žinias Lietuvos radijas paskelbė šią džiugią naujieną. Ir tai bene pirmas atvejis tiek britų, tiek mūsų literatūros istorijoje, kai šitaip susidomima verstine knyga… Nereikia pamiršti, kad ši knyga buvo išrinkta geriausia ir Lietuvos skaitytojų, tarp kurių labai daug molėtiškių. Naujausia A. Šlepiko poezijos knyga „Mano tėvas žūsta“ pretendavo tapti geriausia Lietuvoje 2020-ųjų metų knyga poezijos kategorijoje. Molėtiškiams tąkart buvo kebliau, nes toje pačioje kategorijoje varžėsi ir kitas kraštietis – Vytautas Kaziela su poezijos knyga „Alyvmedžiai“.
Bet grįžkime į dviejų vyrų pašnekesį, vykusį Molėtų bibliotekoje. Kas gi kitas, jei ne V. Stundys galėtų taikliausiai apibūdinti šį autorių! „Žmogus orkestras“ – taip pavadina buvusį mokinį, kurį kažkas kitas jau yra taip pavadinęs už įvairiapusiškumą. Pagirdamas už tai, kad Alvydas nesigėdina viešai prisipažinti, jog yra iš Molėtų krašto, mažo Videniškių miestelio, ir bandydamas suskaičiuoti jo pelnytas premijas, kurių yra daugiau, nei parašytų knygų, klausė, ką jam reiškia tos premijos. Atvirai ir paprastai A. Šlepikas sakė, kad premijų jis nesureikšmina, o kai kurias jau net pamiršęs, bet su britišku knygos „Mano vardas – Marytė“ variantu yra nutikęs juokingas dalykas. Britai, rinkodaros tikslais, ją pervadino „Vilko šešėlyje“ („In the Shadow of Wolves“), ir tai nieko keisto, tačiau apie autorių parašė, kad jis yra pelnęs Justino Marcinkevičiaus premiją, nors Lietuvoje už knygą „Mano vardas – Marytė“ jis buvo pelnęs tik Jono Marcinkevičiaus premiją, skirtą iš Radviliškio krašto kilusiam rašytojui atminti. Tik kas žino, gal kaip tik britai bus padarę paslaugą, iš anksto paskelbę jį naujos premijos laureatu, nes Justino Marcinkevičiaus, poeto, dramaturgo, vertėjo, visuomenės veikėjo premija iš tiesų yra įsteigta Lietuvos mokslų akademijos, kurios tikruoju nariu jis ir buvo… Tarsi į nebylų priekaištą, kodėl autorius nėra parašęs ir išleidęs daugiau kūrinių, jis atsakė, kad jam nesinori daug rašyti, kad neprarastų rašymo džiaugsmo, o tai, kad šis romanas buvo pripažintas ir kolegų – Lietuvos rašytojų sąjungoje – jam yra didelė garbė, ir publikos – tai reiškia pripažinimą ir tuo pačiu įpareigoja neparašyti prasčiau.

A. Šlepikas su nauja poezijos knyga

Kvietimuose buvo nurodyta, jog Molėtų viešosios bibliotekos projekto „Literatūriniai tiltai“ kvietimu svečiuosis kraštietis poetas, tad didesniąją susitikimo dalį buvo kalbama apie naujausią poezijos knygą – rinktinę „Mano tėvas žūsta“, kur publikuojami tekstai iš ankstesniųjų poezijos knygų „Taika tavo kraujui“ (1997), „Tylos artėjantis“ (2003), antologijos „Svetimi“ (1994) ir, žinoma, naujų, atnaujintų ar net perrašytų eilėraščių – pagal vidines sąsajas ir būtinybes. Poetas skaitė įvairios stilistikos eilėraščius, kerėdamas vidiniu žodžių ir garsų virpuliu. O man visą vakarą kirbėjo mintis: kada jis pats geriau jaučiausi, rašydamas poeziją, ar prozą. Ir nors V. Stundys persakė seniau vykusio susitikimo metu pasakytus poeto Aido Marčėno, kuris yra ir šios rinktinės redaktorius, žodžius, kad, nepaisant to, ką jis šiandien pasakysiąs, Alvydas Šlepikas yra geras poetas, man visada atrodė geresnė jo proza… Tačiau, iki tol, kol nepaimi į rankas šios rinktinės… /… Mama čia ir tėvas, ir brolis / Seniai mirę rašytojai / Draugai, kurių pasiilgau / Visi susirinko ir žiūri pro langus / Ir teka lėtai skaidri apgavystės diena / Vizgina uodegą grįžęs / Užmigdytas šuva / Baisu, kad visa tai niekada nesibaigs / Baisu, kad tai pasibaigs/ …

Jei šioje poezijos knygoje yra daugiau praeities nykimo ženklų, laiko slinkties ir praradimų, tai, anot autoriaus, kitoje knygoje bus daugiau džiaugsmo…

150 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.