Home » Protakos » Pamalaišių erdvės ir muzikantas Valentinas…

Pamalaišių erdvės ir muzikantas Valentinas…

Pamalaišių erdvės ir muzikantas Valentinas…

Raimondas GUOBIS

Aš gyvenu Stepo Zobarsko gatvėje Svėdasuose. Aš žinau, kad jis kilęs iš paties Svėdasų valsčiaus, nūnai seniūnijos pakraštėlio – Pamalaišio kaimo. Mažas pasilikęs našlaičiu, augintas neturtingai gyvenusios motinos, uoliai mokslų siekęs ir gabumu bei darbštumu iki Universiteto nuėjęs. Ten, tuo pat metu uoliai dirbdamas, pats duoną pelnydamasis, gebėjo studijuoti literatūrą. Vaikystėje, tėviškėje užgimusios grožio, artimo meilės ir pasaulio dieviškumo pajautos skleidėsi jo kūryboje – šviesiuose raštuose vaikams, jaunimui ir suaugusiems.

Tėviškės pasaulis ir stogdengys

Nuolat paminime Svėdasuose rašytojo S. Zobarsko apvalesnes sukaktis, prisimename jo gyvenimą ir mirtį Niujorke, jo ten vykdytą misiją – knygomis skleisti į anglų kalbą išverstus geriausius mūsų rašytojų raštus. Dažnai skaitau jo kūrybą, man patinka. Ypač vaizdeliai išeivijoje iš besiglaudžiant Vokietijoje 1946 m. leidykloje „Patria“ išleistos sutelktinės „Savame krašte“. Joje tarsi iškyla apskritomis kalvomis banguojantys jo tėviškės Pamalaišio ir apylinkių vaizdai.

Tikra poezija veriasi novelėje „Stogų dengėjas“. Tolių toliais pažymėtas pasaulis, apylinkės, banguojančios apskritomis kalvomis, retai pastebimi žemės keleiviui. Iš aukštybių pažvelgus paslaptys atsiveria tik jomis besižavinčiam stogdengiui. „Iš čia labai toli matyti. Keliukas vietomis aukštyn iškyla – ten Laumakys regi baltą žvyrą – vietomis nusileidžia slėnin ir dingsta tarp augančių krūmokšnių. Dar toliau mato medinį tiltelį, jungiantį vienas upokšnio pakrantes su kitomis. Anapus upokšnio tęsiasi labai derlingos pievos. Vien tiktai iš kairiojo sparno šeimininkas prikimšo dešimtį vežimų. O kur dešinysis, kur pamiškės kloniai. Puiki pievukė, tegu ją dievai. Už jos prasideda Trakinė. Kad ne šitas miškas, šeltekšnių, aviečių ir lazdynų kirbinėm užgarmėjęs, galėtum matyti bažnyčios bokštus.

Palauk, pamėginsiu atsistoti – ar ir tuomet nesimatys“, – dingteli Laumakiui. Apžergia stogo viršūnę, iškyla aukštai, ir, prisidengęs delnu akis, žiūri į tolumas. Vėjelis dabar dar smarkiau pučia ir ima kedenti jau kuris laikas nekirptus plaukus. Dangus toks skaistus, toks giedras. Kur ne kur balkšvi debesiukai draikosi kaip avių vilnos. Gi skliautai, skliautai, Viešpatie, koks jų aukštumas. Net galva sukasi. O bokštas… palauk palauk, na žinoma, kad čia Duokiškio bažnyčios bokštelis. Tik kryžiaus nematyti – per toli akys neįžiūri. Pažvelgia kairėn – vėl vienas bokštas, baltas. Negi tai būtų Kamajų bažnyčia? Žinoma, kieno gi daugiau. Štai, ką reiškia pasilypėti aukščiau. Pasaulis pasidaro kelis kartus platesnis. Laimingi žmonės lakūnai“, – pamąsto Laumakys, sėsdamas atgal, pasikėlęs lig debesų jis gali šimtus bažnyčių suskaityti.“

Kas gi ten dabar, kur kadaise sodybos viensėdžiuose pašiauštas šiaudines kepures kėlė, kur gyvenimas džiaugsmu ir rūpesčiais pulsavo? Ten su gamtos pajauta, tolumose už šilų patekančios saulės ir ryškiųjų saulėlydžių už kalnų vakaruose pasauliai. Kur gyveno rupiu darbu, skalsia duona, tyru tikėjimu, dievobaimyste, artimo meile persmelktas gyvenimas. Pamalaišys. Tuomet pats Svėdasų parapijos pakraštėlis tuoj po Pirmojo pasaulinio karo prie naujos, jaunos kaip tėvynė Duokiškio parapijos prisijungęs. Nemenkas kaimas… Tenai kažkur krikštatėvio Samulio žiburėlis, toli laukuose…

Niujorke miręs S. Zobarskas jo aštuoniasdešimtosios sukakties proga buvo prisimintas, pažymėtas Jono Tvardausko sukurtu prie šviesaus vieškeliuko veik per patį žvarbų 1991 m. viduržiemį pastatytu, „Ganyklų vaikų“ poeziją įprasminančiu stogastulpiu. Buvo žvarbi, saulėta, su vėju sausio pradžios diena…

Pamalaišio istorijos epilogas

Vienintelė užsilikusi kaimo sodyba prieš kelerius metus tebebuvo gyva. Ta moteris dar tebebuvo kupina gyvenimo džiaugsmo, kupina noro padaryti ką nors gera, prasminga, nors pečius jau slėgė devynių dešimčių metų kryželis. Gal todėl pas ją, vienu metu ilgokai našlaujančią, savų vaikų neturėjusią ir atsirado našlaitis Petriukas. Vaikinas, kurį globojo, kuris baigęs mokyklą Svėdasuose į kunigų seminariją įstojo, panoro tarnauti Dievui, jo tikintiesiems. Tuomet net keli svėdasiniai kunigų seminarijos Kaune duris pravėrė. Gebėjo klebonas Vladas Rabašauskas juos įpratinti bažnyčią lankyti, prie altoriaus tarnauti, o po to ir pašaukimą pajusti. Kupinas svyravimų buvo tas pašaukimas pagundų pilname, vis didesnėmis laisvėmis besiveriančiame šių laikų pasaulyje. Palengva tas Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje laimintų vyrukų būrelis iškriko. Žemiškoji meilė, nelaimės, pašaukimo stoka lėmė, kad kunigystės šventimo valandos palaimos nei vienas nepasiekė.

Močiutė gyveno sodyboje prie kaspinu žaliais laukais vingiuojančio vieškelio vingio. Ji vietinė – Vanda Krajauskaitė, vyras atėjęs nuo Adomynės – užkurys. Ir jo giminėje buvęs reto pasišventimo kunigas Raugalė, tačiau jaunas ligos pakirstas šį pasaulį apleidęs… Pasvarstymai, pamąstymai, gyvenimas ir darbai valig jėgų, kol galėjo, kol valiojo…

Slėnių paslaptys

Už legendinio Savičiūnų dvaro nuo tų aukštų kalvų žemyn besileidžiant palei Malaišą, vieškeliukas tarsi į kalnų slėnį, tamsiu kanjonu staigiai leidžiasi žemyn – ten kur kryžkelėje su didžiuoju vieškeliu įsikūrusi Pakalninė. Kaimelis, kurį administracijos tarnautojai palengva iš dokumentų ištrynė ir taip tarsi nuramino. Tačiau gyvas tas vardas tebėra, visi apylinkės gyventojai Pakalnine tebevadina. Čia gimęs nepailstantis teisybės ieškotojas Robertas Grižas karštai vardą vėl į dokumentus sugrąžinti siekia. Taip prikelti iš užmaršties dešimtmečius marintą brangų ir skambų vietovardį tikisi.

Pasakojime apie klarnetistą Valentiną, kuris gyvenęs kažkur netoli Malaišos upelio, gal Savičiūnuose ar kur netoliese, daug apie jaunystę, apie pasakiškas vasaros naktis, apie pažinimo, bičiulystės svaigulį. Kaip jis braidžiodavo po nakties pievas, grodavo iki aušros pasilinksminimų vakarėliuose, buvo išėjęs dar į caro kariuomenę, dalyvavo kare, sugrįžo. Laikas praėjo, naktys tebebuvo tokios pat paslaptingos ir savo giedrume šviesios kaip sniegas, danguose žiburiais spindėjo žvaigždės – tos pačios, jau pažįstamos, bet buvo ir naujų… Taip papasakotas paslaptingosios Pakalninės vieškelio, pavojingos perėjos tarpeklio nuotykis: „Rytojaus dieną anksti iššukavai širmį. Pakinkei geriausiais pavalkais ir šlajom; gerai patepei ratus. Suganytas žirgas buvo žvalus kaip jaunikis. Trypė pasagom žemę, muistėsi, žvangino žvilgančio lanko metalinę grandį. Kai įsėdai sėdynėn, iškėlė galvą, skardžiai sužvengė ir išsitiesė dideliais šuoliais.

Ties Pakalninės šlaitais baltavo šviesios skarelės. Merginos viena paskui kitą šokinėjo nuo akmenio ant akmenio, pabėgom leidosi į slėnį. Mosikuodamos aukštai iškeltom rankom.

Nuo neseniai bėgusio lietaus buvo išgraužtos gilios keliaduobės ir išvartyti mažesnieji akmenys. Iš pačios viršūnės slėnis atrodė nepaprastai didelis. Siauras kelias vingiavo kaip virvė. Pačioj slėnio gilumoj, tarp juodalksnių ir karklų, vienodai teškėjo upokšnis. Šalimais margavo didžiausi akmenų plotai.

Kelio pradžioje arklys atatupstas metėsi į šalį. Tu atsispyrei kojom vežėčių galo, stipriai įtempei vadžias. Iš po pasagų išsprūdo kelios akmenų skeveldros ir nuriedėjo žemyn.

Mergos jau buvo slėny. Pasistojusios ant iškilaus gauburio, stebėjo tave, nenuoramą važnyčiotoją, nes tu tolumoje atrodei kaip paukštis.

– Na, kad tave kur.

Iš visų jėgų spustelėjai žąslais, kad net širmis pritūpė. Po to pasukai žemyn. Arklys, iš karto susiturėdamas, nenorom leidosi keliu. Taikstėsi mestis į šalį. Bet kai pradėjo slysti paskutinės kojos ir vežėčių galas pasiekė kulnis, kaip pasiutęs pasileido pakalnėn. Ratai šokinėjo ir tarškė kaip perkūnas. Balnas nuslinko visiškai prie pavalkų. Iš po pasagų ir ratų skilo ugnis. Akyse aptemo. Staiga, baigiant nusileisti į slėnį, trenkė vežėčių galas į akmenį, arklys išsinėrė iš ienų ir griuvo. Virsdamos vežėčios supoškėjo kaip šūvis, o tu kūlvertom išlėkei iš sėdynės. Akimirksniu širmis pašoko, susipainiojo pakinktuose ir pasibaidęs pradėjo tempti žvirgždu vežimą.

Tu nepaleidai iš rankų vadžių, šliaužei paskui vežimą, stengdamasis atsispirti ir sulaikyti įsibėgėjusius ratus. Kai pagaliau sustojo, atsikėlei ir svyruodamas prislinkai prie arklio. Širmis drebėjo iš išgąsčio, pryšakinės kojos buvo stipriai nubrauktos. Tau pačiam skaudėjo dešinę ranką ir koją, o iš kaktos varvėjo kraujas…

Tai buvo gražiausi tavo metai… Dabar tu nebeturi nei tėvų, nei artimųjų. Visi išmirė. Belikai vienas su randu kaktoje, kurio nepajėgia paslėpti nė tavo žilos garbanos. Geri buvo laikai, bet jie tave paliko, Valentinai.“

Bernas Valentinas liko nevedęs, mat jo Varusė Jurgelionaičia ištekėjo už kito. Apgavo – „velnio vaikas“. Tai ir beliko juokauti su jaunesnėmis, kalbėti, kad jei ana gražuolė pasiliks netekėjusi, tai jis tuomet ją imsiąs ir gyvens kaip balandžiai, slėgs sūrius, gers pieną…

Mūsų pasaulis

Juk ne vienam Valentinui buvo panašiai. Dabar tai atrodo kaip jau niekuomet nesugrįžtantis romantiškas laikas, laikas, kuris buvo skirtas pereiti per upelį, palydėti merginą, vaišintis iš puodynės įpiltu šaltu pienu. Baltą vieškelį matyti po dviračio ratais svaigiomis jau per savo aukščiausiąjį kalną pervirtusios vasaros naktimis…

Koks nepakartojamas pasakojimas apie krikštatėvio Samulio žiburėlį ir dabarties gyvenimą laukuose prie Malaišos, kur vis dar šlama beržai, kur laukuose bręsta javai, kur plačiomis padangėmis lakioja vėjas, tačiau nebėra nei trobesių, nei žiburėlio, nei žmogaus. Masiulis, Vaineikis, Davainis, Gimbutis… rodosi vėjo siausme girdisi tos pavardės, kaipo užklystanti atmintis apie paskutiniąją istorinio kaimo prie Malaišos gyventoją, nepamirštamąją Vandą Raugalienę, dar taip neseniai į kapinių ramybę palydėtą.

Rašytojo iš Pamalaišio kūryba visais laikais buvo populiari, tačiau sovietų laikais Lietuvoje nespausdinama, o kūrėjas išbrauktas iš rašytojų sąrašo ir tik kraštiečių minimas…

Šimtmečio svėdasiškių galerijoje yra ir Alvydo Latėno nutapytas rašytojas Steponas Zobarskas, kuris tarpukario laikais studijavo, lavinosi ir Paryžiuje
Rašytojo Stepono Zobarsko tėviškę Pamalaišyje mena „Ganyklų vaikų“ tema tautodailininko Jono Tvardausko skurtas ąžuolinis paminklas / R. Guobio nuotrauka

163 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.