Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Kodėl svarbu saugoti vietovardžius?

Kodėl svarbu saugoti vietovardžius?

Kodėl svarbu saugoti vietovardžius?

Stepas EITMINAVIČIUS

Pernai minėjome žymaus lietuvių poeto Alfonso Nykos-Niliūno gimimo šimtmetį. Turbūt ne vienas mūsų krašto žmogus darsyk atidžiau skaitė ne tik jo eilėraščius, bet ir dienoraščius. Pamenu, per vieną vakarą kalbėjomės apie tai, jog jis labai gražiai prisimena savo gimtuosius Nemeikščius. Tąsyk stebėjomės, kad ir kai kurie akmenys turėjo savo vardus: Didysis, Velėjamasis, Padubės, Gailiaraisčio.

Man svarbu, kad tikriniais daiktavardžiais apibūdinami ne tik žmonės. Tarkim, išeivijos rašytojas Pulgis Andriušis, gimęs Gaidžių kaime, autobiografijoje „Septinton įleidus“ kalbėdamas apie savo tėvą vardija, ką jie kartu veikė. Noriu pacituoti: „Su juo eidavom vyčiauti Vaidulės karklynuose, vantauti Pabružakalnio beržyniokuose, riešutauti Žiotinėse, grybauti Mėlynaraistyje, šiltom vasaros naktim vėžiauti Silyje, dėti bučius Paliūnės persėduose, bristi rankiniu tinklu paežerėmis.“ Įsivaizduokime šį sakinį be pavadinimų – nepajustume, jog tai buvę taip prasminga. Juk jeigu mes vietoves, kurios nėra pažymėtos žemėlapiuose, kurios nėra fiksuojamos dokumentuose, įvardijame, tai tokiu būdu jas išsaugome. Jos pasidaro ne atsitiktinės, ne kaip dauguma tokių. Tai ir rūpesčio, globos patvirtinimas.

Šiuo aspektu esu tyrinėjęs „Utenos krašto enciklopediją“, išleistą 2001 m. Net ir tokiame rimtame, oficialiame leidinyje neužmirštami tik vietos žmonėms žinomi vietovardžiai. Štai kalbant apie Bajoriškes, primenama, jog yra Avižinio raistelis, Užukluonės, Lobo, Melnyčėlės, Pagrušnės, Pakregžlės, Pūkės, Vilkažolės, Vaidaginio pievos. Pasakojant apie Griūčių kaimą vardijamos aukštokos kalvos: Adomakalnis, Blėkakalnis, Deveikiškės, Grauželės, Kunigų kalnas, Pakabintinis, Pamelniakalnis, Pimpiakalnis, Storakalnis. Ažugirių kaimą pristatant teigiama, jog pievos, kalneliai, miškai turi savo pavadinimus. Kai kurie ir išvardijami. Tarkim, Lauka (pieva), Užubaliai (miškas), Stramoka (bala), Darbų kelias.

Kartais netikėtai kur užklydęs į atokesnį kaimelį ar vienkiemį nustembu, kai šeimininkai prasitaria, jog liepų alėja, kurią kažkada senelis sodino, jog nedidelė kūdra taip pat nuo senų senovės turi savo vardus. Tokiu būdu jau pasakojama apie savo šeimą, apie savo giminę. Beje, labai įdomu, kaip pavadinamos kaimų, miestelių gatvės. Kaip elgiamasi: norima įamžinti žymius žmones ar gamtovaizdžius, svarbesnius įvykius? Karantino metu kartą ėjau iš Sirutėnų į Vaikutėnus pro Juškėnus. Nustebau vienoje vietoje pamatęs Tėviškės gatvę.

Kažkada, turbūt apie 1980-uosius metus, rimtai aptarinėjome kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo romaną „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Tada tyliai šnibždėjomės, kaip apskritai galėjo pasirodyti tokias drąsias mintis teigianti knyga. Galvojome apie naują žodį „mankurtas“ – asmenį, kuris nesidomi tautos, giminės praeitimi, kurio atmintis pažeista. Ir vėliau reflektuodami įvairius socialinius ar politinius žingsnius vis prisimindavome Aitmatovą.

Ar dabar žodis „mankurtas“ jau archaizmas? Turbūt ne, nes ir galvodami šia tema juo galime pasiremti. Juk jeigu mums vieta, kurioje gyvename, yra bevardė, jeigu mums visiškai neįdomūs vietinės reikšmės vietovardžiai, jau nėra gerai. Man atrodo, kad jauni žmonės užrašinės juos aktyviau, nelaukdami, kad jų veikla būtų vadinama projektu. Užrašinės, skelbs įvairiuose leidiniuose. Juk saugodami vietovardžius labiau įprasminame ir savo pačių gyvenimą, ir parodome, jog kraštas, kuriame gyvename, mums brangus. Saugodami atgaiviname praeitį, kuri padeda būti dabar.

163 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.