Home » Protakos » Žmogus atsispindi kultūroje

Žmogus atsispindi kultūroje

Žmogus atsispindi kultūroje

Giedrė MIČIŪNIENĖ

„Kultūra neišgelbsti nieko ir nieko nepateisina. Bet ji yra žmogaus kūrinys: žmogus joje atsispindi, atpažįsta save; tik šis kritiškas veidrodis jam parodo jo paties atvaizdą“ – esame girdėję prancūzų rašytojo, publicisto, dramaturgo Žano Polio Sartro mintį… Apie „kultūrininko“ darbą šnekučiavomės su Gyčiu Gruzdu – Rokišky gimusiu, augusiu ir baigusiu režisūrą Rokiškio kultūros mokykloje; ir jau per 10 metų dirbančiu Kultūros centro Dusetų dailės galerijos Kultūrinių renginių organizatoriumi Antazavėje, mėgėjų meno kolektyvo vadovu (teatro).

Gytis sako, kad jis visada buvo aktyvus ir domėjosi ne vien tik teatru (Rokiškio teatre vaidino apie 10 metų – gal nuo 8 klasės). Buvo ne tik pirmasis Rokiškio rajone įkūręs visuomeninę organizaciją, bet ir vienas iš Apskritojo stalo, Turizmo draugijos steigėjų. Jis pradėjo rašyti įvarius projektus, bendradarbiauti su užsieniu (Obeliams netgi buvo sudarytas detalus miesto išplanavimo projektas, bei sieninis miesto maketas (kokia spalva turi būti nudažyti namai).

„Romuvos“ gimnazijoj buvau įkūręs ir muziejų, kadangi tai buvo vienas iš gimnazijos statuso suteikimo reikalavimų“, – pasakoja Gytis, kuriam teko Rokiškyje dirbti ir pedagoginį darbą: dėstyti etnokultūrą ir etiką. Jis prisimena, kad 1993 m. Rokiškio rajone buvo įkurta jaunimo bendrija „Sėlos ramuva“ – etnokultūrinis judėjimas, kurio tikslas gaivinti šventes, rinkti tautosaką, pažinti lietuvių tautos etninį palikimą. Viena iš ramuviečių užduočių – surasti kuo daugiau šventviečių (mitologiniai-sakraliniai objektai: akmenys, ežerai, alkai, pievos). Buvo vykdomas projektas „Sėlių žemių mitologinės-sakralinės legendos“. Sėlių žemės – tai Rokiškis, Kupiškis, Biržai ir Zarasų teritorijos ribos. 1994–1998 m. rinkta medžiaga – veiklos būta daug. Dalyvavo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuva, veikusi iki 1997 m. Organizuotose ekspedicijose buvo parašyti straipsniai, vėliau sutilpę į knygas „Žiobiškis“, „Obeliai – Kriaunos“, kurios buvo skirtos Lietuvos valsčiams paminėti. Įdomu, kad Zarasų r. tokių šventviečių pavyko rasti apie 50 (neregistruotos), iš viso Sėlių krašte surinkta apie 200 objektų. Net pavadinimai byloja apie šventvietes, jų sakralumą: Avilių ežere yra Alkas ir Alkelis – unikalios vietos. Antazavės krašte teka upelis Alkauka. (Alka (alkas) – baltų religijoje šventvietė (alkakalnis, šventoji giraitė) ir aukojimo vieta. Įvedus krikščionybę, šitos vietos buvo naikinamos, alkų vietose buvo pastatytos bažnyčios).

Vasarą, vykstant festivaliui „Mėnuo juodaragis“ (Lietuvoje rengiamas nepriklausomas kasmetinis šiuolaikinės baltų kultūros ir savitos, alternatyvios muzikos festivalis, pristatantis senųjų tradicijų palikimą, post-folkloro kryptis ir dabartinę kūrybą), kuris organizuojamas Duburio saloje, Gytis būna prašomas organizuoti įvairius žygius. Todėl prisimindamas savo surinktą medžiagą, sako, kad daug idėjų – maršrutų aplink Sartus lieka neišnaudotos. Baidarių maršrutas: „Obeliai–Bradesiai“, arba baidarių lenktynės: „Kriaunos–Dusetos“. Ir dabar Gytis jau turi daug minčių: liepos 6 d., švenčiant Valstybės šventę (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną), organizuoti dviračių žygių ciklą: kiekvienais metais įveikiant po skirtingą atkarpą apvažiuoti rajoną. Šiemet buvo pasirinkta atkarpa Zarasai–Smalvos.

Džiugu, kad Antazavės bendruomenė stipri, aktyvi. Ji visada prisideda prie įvairių švenčių organizavimo: tradicinis Antazavės kaimo festivalis neapsieina be ugnies skulptūrų. Kas antri metai pastatomas spektaklis – (metus laiko užtrunka „šlifavimas“, paskui norisi, kad nebūtų tik vienkartinė premjera – stengiasi parodyti bent rajono žiūrovams). „Spektakliukai – kaip vaikai: subrandinti, išauginti; kitus renginius organizuoti paprasčiau. Bandyta atgaivinti mėgėjų teatrų peržiūras: pernai organizuotas toks festivalis „Kaukadienis“, į kurį suvažiavo Skapiškio, Daugailių, Antazavės teatrai“, – kalba Gytis, tikėdamas, kad toks renginys gyvuos.

Gytis teigia, kad turi labai įdomios informacijos, kurią irgi planuoja panaudoti aktyvinant bendruomenę: tarpukary vienas girininkas sudarė vietų, kuriose vaidenasi, žemėlapį (tai vietos, kuriose vaikščiodavo ugnis, nes ten yra paslėpti, užkasti lobiai). Atvykęs į Antazavę, jis atgaivino Rasų šventės idėją (senosios Rasos buvo švenčiamos ant Velikuškių piliakalnio (I). Šventė tradiciškai organizuojama per Saulėgrįžą (kriauniškiai valtimis net atplaukdavo į Rasas). Pirmoji ją organizavusi buvo visiems žinoma Zita Kelmickaitė, tik kitoje Sartų pusėje. Z. Kelmickaitės vadovaujamas Vilniaus Universiteto folklorinis ansamblis 1979 m. davė pradžią tradicijai švęsti Rasas prie Sartų ežero, kurią vėliau tęsė Vilniaus inžinierinio statybos instituto folklorinio ansamblio (vadovas Evaldas Vyčinas), padedant Mokslo akademijos folkloro ansambliui ir Algirdo Svidinsko dainininkams iš Rokiško.

J. Gruzdas

Pašnekovas džiaugėsi, kad glaudus bendradarbiavimas su mokykla tik labiau stiprina bendruomenę. „Gyventojų mažėjimas pastebimas visur, todėl ir aktyvumas silpsta“ – sako Gytis ir priduria, kad pirmi metai, kai jau neturi Šaulių būrelio. Išėjus vadovei, „susilpo“ ir Antazavę garsinusi jaunimo grupė „Ramtatūris“, kuri buvo nuostabus pagalbininkas visuose renginiuose.

Antazavė – tarsi gražus kurortinis miestelis, į kurį atvykusiam galima parodyti Pakačinės arba Dembų piliakalnį, Šilo mūšio vietą, Marimontą, Antazavės dvarą. Yra dviračių maršrutai aplink Šilą ir pačiame Šile. Štai Sausio 13-ajai paminėti buvo organizuotas naktinis žygis, kuriame dalyvavo jaunimas iš Zarasų, Dusetų, Antazavės, Rokiškio. Aplankytas ne tik Šilas, bet ir buvusi Andriūnų sodybos vieta (čia gyvenusi garsi šeima, nes 3 iš jos išėjo savanoriauti).

Gyčio žmona taip pat režisierė, baigusi tą pačią Rokiškio kultūros mokyklą. Šeima augina 7 vaikus. „Šeimą ir kultūrinį gyvenimą suderinti nesunku. Tik savaitgaliais gal kiek nukenčia vaikai, kadangi pats visada esi renginiuose, bet ir juos stengiesi įtraukti“, – sako G. Gruzdas ir taip gražiai pasakoja apie savo vaikus, kurių vyriausiajai 29, jauniausiai – tik 9 metai, pabrėždamas, kad jie visi labai skirtingi.

„Minčių ir idėjų yra daug, tik kartais nuogąstavimai kyla iš nežinojimo, nesikalbėjimo“, – sakė G. Gruzdas, tikėdamas, kad neįveikiamų dalykų nėra…

Nuotrauka iš asmeninio G.Gruzdo albumo

204 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.