Home » Protakos » Žmonės apie Kalbos metus

Žmonės apie Kalbos metus

Žmonės apie Kalbos metus

Dalia SAVICKAITĖ

Šiemet minime LR Seimo paskelbtus Kalbos metus. Gražūs, taurūs ir viltingi metai. Bet žmonės galvoja visaip. Jos darkymo pavyzdžiai skamba iš tų pačių Seimo narių lūpų, pavyzdinėmis turinčiomis būti TV ir radijo (mažiau) diktorių ir laidų vedančiųjų kalbose. Kasdienė kalba labai marga, lankomų objektų pavadinimai tampa tarmiškais (nors tai ir puikus judėjimas, bet apsilankantiems objektai tampa neatpažįstami…) Egzistuoja įstatymai‚ kurie reglamentuoja kalbos dalykus, bet kam jie žinomi? Gal Broniui Šablevičiui, kuris per pastarąjį dešimtmetį išleido devynias įvairaus turinio (mokslines, prozos ir poezijos) knygas, studijavusiam juos, kad galėtų apginti savo rašymo stilių prieš jaunos kartos šiuolaikinės kalbos vergus – redaktorius… Kalba turi labai mažai gynėjų, senieji žodžiai dingsta su naudojime nykstančiais objektais, kaip pavyzdžiui spragilas ar visai dar nesenas – urėdija – jas panaikinus… Tik senuosiuose kaimuose išgirsi apie videlcę ar koncesinę, lažką ir pan. Atokiuose kaimuose kompiuterinė terminologija visai negirdėta… Į ten internetinė informacija ateina daug vėliau ir, dažniausiai, jau „apsivaliusi“ nuo svetimybių, todėl ir jie vėl tampa kalbos įtvirtintojais. Keista, kad šiuolaikinės mamos negirdi, kaip kalba jų vaikai. Kai atgavus nepriklausomybę nuvykau į Vokietiją, tai išeivijoje gyvenantys giminaičiai dažnai sakydavo – puikus, o Lietuvoje kalba ėjo tik – kokybiškas, pirmūnas, na, gal geras, ir visi buvo užmiršę tokį paprastą ir nuostabų žodį. Ačiū jiems, kad išsaugojo šį žodį kaip ir daugelį lyg „užsikonservavusių“ tradicijų, kurios grįžo pas mus kiek pakitusios, bet gyvos. Taip, tikriausiai, galvoja ir skautai.

Apie laiką, įvykius ir kaitą savo svetainėje radau nuostabius kolegės Giedrės Mičiūnienės žodžius, skirtus juodai tremties dienai paminėti, kuriuos ji maloniai leido panaudoti straipsnyje: „Virtuali birželio 14 d. Kava, kai šiandien geležinkelio bėgiais dunda mūsų tautos istorija, kai kiekvieno mąstančio lietuvio širdyje dar skleidžiasi atminties žiedas… Vakarinė kava… Su žvaigždėtu pamąstymų poskoniu…

Tremtis… bet joje buvo išsaugota Lietuva: kalba – malda, daina, giesmė, žodis ir viltis…
O šiandien mes „atsidarom“ kompus ir ant desktopų matome failus. Tuos failus kartais selfinam, kartais šarinam, deletinam… Skubame atsidaryti facebokus ar feisbukus ir skrolinam, laikinam, čatinam. O kai nuvarom pardėn, tai būtinai perkam čipsus, hot-dogus, burgerius, dar barankas ir semkes… vasara gi – varom į tusą… perkam ir makarus, kramkes, bomžpakius, sguščionkes, koncus… kartais pasipila tooooks žodynėlis…

Jolanta Zabarskaitė – profesorė. 2007 metais už elektroninį „Lietuvių kalbos žodyno“ variantą ji kartu su kolegomis nominuota Nacionalinei pažangos premijai… Todėl visi tie žodžiai – žargonai, barbarizmai, sematizmai, hibridai – jai ne tik puikiausiai žinomi, bet ir skaudinantys širdį…
Džiaugiuosi, kad man pačiai ir mano mokinukams teko ne kartą dalyvauti Nacionaliniame Žodyno konkurse – Zarasų rajonas visuomet pasirodydavo Puikiai. Nuostabūs prisiminimai… Visada Džiugindavo jos nuoširdus bendravimas…

…Tremtis… ji visuomet baisi visomis prasmėmis… Nepagalvojame, kad nežmoniškai elgiamės ir mes – ištremdami savo gimtąjį žodį toli už lietuviškumo ribų – į anglicizmo, slavizmo zonas…
Žinau, kad birželio 14 d. tremčių negalima lyginti su žodžių tremtimis… Bet kiek daug mūsų kalboje žodžių, kurių nesuprastų nei Jonas Jablonskis – bendrinės lietuvių kalbos ugdytojas, nei didysis žodynininkas Kazimieras Būga… Kitas laikmetis? Pasiteisinti juk lengviausia… Ar ne tiesa?
Kalbėkime lietuviškais žodžiais… Mūsų kalba tokia žodinga – tiek daug rasime žodžio atspalvių… bent baigiantis karantinui, pradėkime šnekėti taisyklingiau.“

Žaviuosi taip galvojančiais Lietuvos paribio žmonėmis, ir drąsiai juos galima vadinti Mokytojais. Giedrė tokia. B. Šablevičius kiek kitoks. Gal vyriškai nepakantesnis, bet toks pat šviesus. Negaliu atsistebėti jo universalumu, nes knygos lengvai negimsta. Paskutinį dešimtmetį jis publikavo devynias knygas: „Vabalai“. Leidykla „Lututė“, Kaunas, 2011 m. 103 psl.; „Lututė: gyvenimas drevėje“. Leidykla „Lututė“, Kaunas, 2013 m. 155 psl.; „Lietuvos paukščiai Aukštaitijos nacionalinio parko gamtoje“. Leidykla „Lututė“, Kaunas, 2014 m. 245 psl.; „Nematomoji žmogaus pusė“ (esė). „Utenos Indra“, Utena, 2015 m. 294 psl.; „Pakalbėkime naktimis“ (esė). „Diemedis“, Vilnius, 2018 m. 320 psl.; „100 Ignalinos krašto gamtos perlų“. „Lututė“, Kaunas, 2019 m. 151 psl.; „Lyg žemuogės ant smilgos šiaudo“ (poezija). „Komonada“, Utena, 2019 m. 96 psl.; „Mudviejų vakaras“ (poezija). „Utenos Indra“, Utena, 2020 m. 78 psl.; „Per orchidėjų pievas ir miškus“. (Pažintinė Lietuvos laukinių orchidėjų knyga). „Lututė“, Kaunas, 2020 m. 88 psl. Neveltui rašiau ir puslapių skaičių, nes tai puikūs tekstai. Ar įvertinate jų „kalbos“ įvairovę? Juk moksliniam tekstui keliami visai kitokie reikalavimai… nors tuomet kai leidau „Ladakalnį“ man Bronius sakydavo, kad bet kokio lygmens mokslinis tekstas turi būti suprantamas ir gūdžiausio kaimo žmogui… Daugeliu atvejų jo knygos tokios. Ar bandome įsivaizduoti, kokio milžiniško darbo pareikalauja tokio stiliaus formavimas? Mokslo tiesos paprastais žodžiais. Kažkaip nevalingai iš jo ankstesniosios mokslinės kūrybos „atsibeldė“ į galvą tikras unikalus žodžių „džiazas“: „Vakaras slenka debesį“… Tokių žodžių junginių perlų jo mokslinėje kūryboje daug.

A. Jakštas „Vasara žydi“

B. Šablevičius itin didžiuojasi savo paskutinės poezijos knygos leidyba, jos paprastumu ir kartu prabangumu. Ar tai poezija? Pagal japonišką tradiciją – taip. Bronius ciniškai ją vadina „Tai dar stipresnė už sudoku sprendimus smegenų pajėgumo mankšta“. Savo įžangoje jis nepatingėjo aprašyti haiku tradicijos, kurios viena atšaka skelbia, kad skiemenų skaičius eilutėse turi išsidėstyti 3,7,3, nors viską labai apsunkina lietuviški paaiškinamieji ir jungiamieji žodžiai. Šios trieilės poezijos esmė pagal jį: „Trieilį galima perskaityti per tris sekundes ir, nieko nesupratus, arba skaityti toliau, arba nustumti į šalį. Lakoniškuose haiku būna maža paslaptis, kurią reikia išlukštenti ir atrasti paslėptą radinį, netikėtą emocijų posūkį. Supresuota trieilio mintis nutaikyta į skaitytojo protą ir jausmus.“ Tai savotiškas žodžių išgryninimas, kurį galima išplėtoti, tai intelektualus žaidimas žodžiu koncentruotai mus veikiant visa jėga. Su jo „nesušukuotais“ haiku, kurių kūrėju jis lyg ir gėdisi būti, susipažinsite šiuose puslapiuose žemiau, o dabar siūlome jums B. Šablevičiaus pastebėtus kalbos perlus visuomeniniame transliuotojuje, kurie atklydo iš Kalbos metų sostinės – Ignalinos.

312 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.