Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » „Tauragniškiams miestas – tik Tauragnai. Vilnius, Kaunas, Utena – tik miesteliai“

„Tauragniškiams miestas – tik Tauragnai. Vilnius, Kaunas, Utena – tik miesteliai“

„Tauragniškiams miestas – tik Tauragnai. Vilnius, Kaunas, Utena – tik miesteliai“

Viena žinomiausių vaistinių augalų tyrėja, habilituota biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė buvo ne tik nenuilstanti sveikos gyvensenos, liaudies medicinos propaguotoja, bet ir savotiška savo krašto metraštininkė. Dalis Tauragnų krašto istorijos – nuo kasdienių žmonių rūpesčių iki apylinkių, vietovardžių aprašymo – yra jos laiškuose.

Pasak Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkės Birutės Karnickienės, dauguma fonde saugomų daktarės laiškų susiję su žmonių kreipimaisis sveikatos klausimais, paklausimais dėl įvairių negalavimų, buitinėmis temomis, pasisveikinimai, pasilabinimai. Vienas laiškas išskirtinis, jis labai tikslus. Pasakojimas apie Tauragnų miesto gatves, kelius, kiemus, namus atsirado paprašius prof. Bonifacui Stundžiai. Profesorius sutiko, kad šis laiškas būtų paviešintas.

„Taip svarbu žmogaus laiku kažko paprašyti…

E. Šimkūnaitė visada buvo labai atsiliepianti į visus prašymus ir net neprašyta žmonėms padėdavo, todėl kai B. Stundžia paprašė parašyti apie vietovardžius, ji surašė viską, ką žinojo apie Tauragnų miestelį, jo gatveles. Jis labai ilgai tą laišką turėjo, o E. Šimkūnaitės metais pagalvojo, kad reikėtų paviešinti“, – pasakojo fondo pirmininkė B. Karnickienė.

Daug metų su E. Šimkūnaite bendravusi B. Karnickienė sakė negalinti tvirtinti, kad daktarė apskritai domėjosi Lietuvos istorija, tačiau ją traukė viskas, kas buvo susiję su gimtuoju kraštu ir jo žmonėmis. Gimtinė jai buvo labai brangi, ir jeigu kokio reikalo imdavosi – ar receptą rašyti, ar kažkam padėti, pirmoje eilėje būdavo savo krašto žmonių rūpesčiai. „Jinai šitą posakį, kad tauragniškiams miestas – tik Tauragnai, paskaitose ne kartą yra sakiusi. Tai jos savastis, šitas dalykas buvo jos širdyje. Jeigu jau kas ją Gese pavadindavo, būdavo suklūsta – kažkas nuo Tauragnų.

Kai atvažiuodavo žmonės iš jos krašto, E. Šimkūnaitė tarsi pražysdavo, atsigaudavo, tarmiškai pradėdavo kalbėti, klausdavo kaip giminės, kaip derlius, kaip bulvės – gyvendavo to žmogaus gyvenimu“, – pasakojo Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė.

„Utenos apskrities žinių“ skaitytojams pateikiame E. Šimkūnaitės laiško, rašyto B. Stundžiai, fragmentus (laiško stilių ir rašybą palikome autentiškus). Laiške daug faktų, įdomių ne tik tauragniškiams.

***

„Lazdauskaitė sakė, kad norite mane pagauti dėl senų Tauragnų gatvių pavadinimų. Gatvių lyg ir nebuvo, buvo keliai, keliukai ir pan. Manyčiau, geriau prisiminti senus, buvusius ligi išsikeliant daugeliui į vienkiemius, nes po to gerokai skyrėsi.

Iš miestelio aikštės, šiauriniu šventoriaus pakraščiu ėjo Klebonijos keliukas, kaip suprantama, į kleboniją ir maždaug puskelėje į šiaurę – į poros davatkų namelius, vienas buvo Tartilaitės, kitas, rodos, Jakštonytės.

Šiauriau buvo Utenos kelias, iš vienos jo pusės buvo vargonininkui skirtas namas, iš kitos – Laurinavičiaus-Traupio, kiek toliau, Utenos link – kito Laurinavičiaus ir priešais – Ūdro. Už Ūdro kelio buvo Baužių keliukas į šiaurę, ten buvo Šinkūnų namas ir vienas ar du Baužių namai pagal Utenos kelią. Visai prie galo buvo Lukštų kiemelis – nuo gatvės platus atšlaimas be aptvėrimo, iš dviejų šonų ir skersai gale po namą, viename jų gyveno Kurlavičienė, kitame – Lukštienė Aleksandro našlė, vėliau išvažiavusi į Kauną, duktė baigė dailės institutą, pokary išvažiavo į Vakarus.

Maždaug ties Lukštų kiemo galu priešingoje pusėje į vakarus ėjo Paakmenio keliukas (tada ežerą vadino akmeniu, dabar Bliūdeliu. Šiaurinėje Paakmenio keliuko pusėje buvo du namai – našlės ar gyvanašlės Kelbauskienės (Kunigėlytės) ir kalvio, o pietinėje – gal trys, iš jų du Vaišnorų (berods, pusbrolių) vienas medinis-bačkininkas, kitas – Vėdaras. Paakmenio keliukas gan greitai šakojosi į du kelius: Paežerės ir Paakmenio arba dar ir prieplaukos keliuku vadinamo. <…>

Tauragnai apie 1931 m. / Tauragnų seniūnijos archyvo nuotraukos

Šiaurinėje Tauragnų dalyje, prie aikštės, buvo žydų namai: dviejų aukštų, gan didelis Hamburgo-Lifčico, už jo Žydų kišenėlė su keliais namais gale ir šone ir gan plačia stačiakampe aikštele iš aikštės pusės. Už kišenėles kampinio namo buvo Kahalo namas, pasak žydų, pirmasis žydų namas Tauragnuose ir iš viso Lietuvoje, nes žydus pakvietęs Lietuvos karalius, apgyvendinęs būtent Tauragnuose. Žydai šnekėję, kad Kahalo namas einąs aštuntą šimtą metų. Tuo metu atsikėlę senieji Tauragnų žydai. Karalių papjovus, naujieji žydai į Tauragnus atsikėlę visu šimtmečiu vėliau. Senieji ir naujieji žydai išliko iki pat okupacijos. <…>

Kahalo (žyd. bendruomenė) namo rytiniu pakraščiu ėjo Škalos kelias, einantis pro senąją ir naująją sinagogas (beje, jų abiejų lankytojai dažnai nuožmiai susimušdavo, tvarstyti tekdavo vienus vaistinėjė, kitus – pas felčerį). Kai miestelį ėmėsi kiek tvarkyti, Škalos kelią vadino Mokyklos keliu.<…>

Dar už kelių namų į rytus buvo Pilkenių kelias, kuris ėjo beveik į šiaurės rytus. Pilkenių kelio pakraščiu gyveno bene žymiausi tauragniškiai: Papirtis, Mackevičiai – vakarinėje pusėje, Maniušiai – rytinėje pusėje. Iš Pilkenių kelio buvo stačiai į šiaurę keliukas į Musteikius. <…>

Tuo pat keliuku ir važiuota į sentikių kaimą Vilkablauzdę (Vilkablauzdės vienkiemis buvo Utenos pakelyje, pagal šeimininką vadintas ir Voliumi, apie 3 km nuo Tauragnų, rėmėsi į paties ozo galą. <…>

Iš Pilkenių kelio, nedaug nuo aikštės tepavažiavus, stačiai į rytus suko Stūčių kelias. Atšaka – ties Vaškelių kiemu (po karo ten buvo pastatyta vaistinė). Vakarinėje Stūčių kelio pusėje už Papirčių daržo buvo Lukštų namas, (toliau – Talaiko Kumelinio, už upelio – Juršio, toliau – Ginaičio-Žūsino ir nedidelis Šinkūno-Bedalio (vyresnieji broliai pasinaudojo rusiška teise ir jaunėlį nuo paveldėtojo nustūmė), pravardžiuojamo ir Bezdaliu (mat, buvo kažkur įrašytas bezdolnyj)…

Apie 30-uosius Bedalio jau nebebuvo gyvo, nebejaunas buvo ir jo sūnus Kazimeras, visų laidotuvių giedorius – vedėja. Iš rytinės Stūčių kelio pusės, pro Vaškelių daržą ėjo Musteikių keliukas, statmenas Stūčių keliui, bet tik į vieną sodybą. Kažkaip norėję Musteikiai čia statytis net keli, bet kas anksti mirė, kas kaip ir (labai nesutikdami) gyveno viename name dvi šeimos. Iš pietinėje namo dalyje gyvenusių dvi seserys dar gyvos ir gyvena Tauragnuose (Musteikytė-Vaišnorienė Cicilė ir Musteikytė-Bikuvienė Adalia), jos pusėtinai galėtų prisiminti, kur kas Tauragnuose buvo. Pietinėje Stūčių–Šeimaties kelio pusėje už Musteikių buvo upeliukas, o už jo – Juškų namelis, dar kažkas), ir ant kalnelio Ginaičio-Kazimutės (vilnakaršio) namas. <…>

Žemiau šio namų grupės buvo Sėlos kelias (nors nuo tilto kelias šakojosi į Sėlos kaimą ir didoką Kuktiškių miestelį, kelias vadinosi Sėlos keliu, nes tauragniškių su sėliškiais nuo seno turėta įvairių sąskaitų, kai sėliškiai prie ežero statė kryžių – tauragniškiai jį kelis kartus griovė, nors statytas kalvio žydo parduotoje žemėje.

Vakarinėje Sėlos kelio dalyje buvo felčerio namas, arčiau aikštės eilė žydiškų namų su keliuku į Žydakiemį. Žydakiemyje gyveno labai turtingas ir įtakingas Ercikas Bakas, naujųjų žydų lyg ir pirmininkas, bet ne kuo mažiau su juo skaitėsi ir senieji žydai, beveik taip pat, kaip ir su Faivašu Edelmanu, kuris visuose žydų-nežydų reikaluose atstovavo tauragniškiams žydams ir buvo lyg ir žydų patriarchas, pirmas asmuo po rabinų <…>

Su Pečkeliu ribojosi du Albino Katino sklypai, vienas namas stovėjo frontu į aikštę, kitas į vakarus, į Pakalnės keliuką. Vėliau frontu į Pakalnės keliuką buvo pastatyta vaistinė. Pakalnės keliukas, nors ir labai status, buvo ir važiuojamas, bent jau į kalną, kai apsiprato su vaistine, kartais vadindavo ir Vaistinės keliuku. <…>

Pačioje apačioje paežerėje tik iš šiaurinės pusės apstatytas buvo Paežerės kelias. Vakarinėje jo dalyje, už Pakalnės keliuko buvo pora žydiškų namų (žvejo Gilinsko, kalvio Miliunčiko) ir truputį toliau – Gimbučio namas. Vos ne nuo pat slenksčio buvo ežeras, bet ežerui (Lobei) senkant ir Gimbučiui nesigailint įmesti vieną kitą akmenį, atliekamą nuo lentpjūvės pjūvenų ar žemių, ežeras gerokai atsitraukė, pirmas tilpo nedidelis tvartelis, o vėliau ir pusėtinas kiemelis).

Vakarinėje Pakalnės keliuko dalyje buvo špitolės daržas ir špitolia, pradžioje medinė, vėliau mūrinė. Į vakarus nuo špitolės – bažnyčia. <…>

Baužiai buvo ne vietiniai, bet atėję seniai, kai dalijo valakus, gavo ir jie. Nei Baužis, nei Talaikis nėra jų tikra pavardė, viena parodo, kad atėjo susibaudę, t. y., susitarę, kokį darbą dirbti, šiuo kartu statė Tauragnų bažnyčią po eilinio degimo, nes visi Baužiai statybininkai, staliai. Susibaudę vyrai eidavo kelių tiesti, sielių plukdyti, kelmų rauti ar miško kirsti. Sudarydavo grupę, už pasitraukimą ar kitokį netęsėjimą numatydavo dideles baudas. <….>

Ligi XX a. pusės visų Baužių garsiausias buvo Vincas, vadinamas Kalvaratininku, tikrai geras stalius, o kalvaratus (verpimo ratelius) darė ne tik aplinkiniams, bet ir į Žemaitiją, į Latviją. Darė ir stačius, ir gulsčius, visi kiti meistrai darydavo tik kokius vienus. Nemažai kryžių yra pastatęs ir Vincas, ir anksčiau jo buvę Baužiai. Visi Baužių kryžiai iš tiesų ne kryžiai, o koplytstulpiai, gan aukštais liemenimis, labai panašūs į žemaitiškus. <…>

Baturlevičiūtes pavadindavo ir Baturlevičiūtėmis, ir Buturlevičiūtėmis, tikroji jų šaknis buvo Bator. Man bebaigiant pradžios mokyklą tėvas (nebežinau iš lotynų ar vokiečių kalbos) vertė kažkokią privilegiją ir dėl jos rašė į Vengriją. Iš Vengrijos tikrai atėjo oficialus atsakymas, esą, privilegija teisinga (siuntė notarinį nuorašą), turinti istorinę vertę ir kažkoks vengrų didžiūnas tikrai buvo išvykęs į Lietuvą (bene su S. Batoru ar Bekešu), tačiau turtui paveldėti privilegija neturinti jokios galios, nes prieš gerą šimtmetį paveldėtojas visas privilegijas ir turtą pardavęs, o jokie kiti pretendentai laiku nepareiškė pretenzijų – dabar senatis. Privilegijos originalą norėjo įsigyti muziejai, žadėjo sumokėti bene 17 litų. Už tiek, žinoma, nenorėjo atiduoti, per šį laiką Buterlevičiūtės visai suseno, dokumentą vargu ar … (nesuprantamas žodis – red. past.) be to, daugelį metų verčiau buvo ir neprisiminti aristokratiškos kilmės. Kol buvo jaunos, vertėsi įvairiais rankdarbiais, siuvėjavo. Už prastų tekėti nenorėjo, o apylinkės šlėktos buvo gan nuskurę, jiems reikėjo arba nagingų ir pasiturinčių žentų, arba turtingų nuotakų. <…>

Gaisras 1928 m.

Kryžių sėliečiai pasistatė gudrumu – Sėloje padarė dalis, naktį atvežė gan didelius mūro gabalus (apie 60 cm aukščio), sudėjo, sujungė skiediniu. Anksti rytą prikėlė kleboną, pašventino – tada jau nebegriovė. Sėlos kryžius buvo raudonų, Sėloje degtų plytų. Aukšta kolona su Florijonu viršuje nedidelėje koplytėlėje, irgi mūrinėje, atviroje į visas keturias puses, žiūrėjo Florijonas į Sėlos pusę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo nutinkuotas.

Tauragniškiams miestas – tik Tauragnai. Kaunas, Vilnius, Utena – tik miesteliai, taip ir sėliečiams –pasaulio centras tik Sėla. Kaimas didelis ir gan turtingas, tačiau panašių apylinkėje buvo. Ar nebuvo Tauragnai kokios aukštaitiškos genties, o Sėla – sėlių sostinės? Išdidumas ir priešiškumas ne šiaip sau, o iš šaknų ir ligi grabų. Beje, ir galiūnė Indraja (lyg ir Saulės dukra) ir Salyja (vandens galybės valdovė) amžinai nesutaria, nors pagal kai kurias pasakas ir esančios seserys.“

Parengė Kristina SAKAITĖ

Tauragnų mokykla 1935 m.
Bažnyčia ir varpinė tarpukariu
Valsčiaus pastatas
Tauragnų sinagoga 1930 m.
E. Šimkūnaitės laiškas prof. B. Stundžiai / Autorės nuotrauka
962 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.