Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Paveldėjome didelį turtą – frazeologizmus

Paveldėjome didelį turtą – frazeologizmus

Stepas EITMINAVIČIUS

Juk būna taip: kalbame su žmogumi ir imame stebėtis: kaip įdomiai jis savo mintis reiškia. Regis, nieko naujo nepasako, tačiau suklusti, imi kartu svarstyti. Kas atsitinka? Žmogus kalba vaizdingai. Mes geriau, greičiau įsidėmime, ilgesniam laikui prisimename. Mokslininkai tartų, jog buvo kreipiamasi įtaigiai. Man atrodo, mums padeda frazeologizmai – žodžių junginiai, vartojami perkeltine reikšme.

Štai išgirstame: „klausėsi viena ausim“. Juk suprantame, jog tai nereiškia, kad kitos ausies neturi, o norima pabrėžti, kad klausėsi neatidžiai. O kai mėginame apibūdinti atvirkštinę reakciją, sakome: „pastatė ausis“. Dažnai vaikams parvežame kiškio pyragą, dažnai girdime, jog kažkas vis savo giesmę gieda. Ir kiškio pyragas, ir giesmės giedojimas taip pat perkeltinės reikšmės junginiai. Na bet turiu stabtelti ir nekalbėti to, ką dauguma jau žino. Man svarbu „Utenos apskrities žinių“ skaitytojams priminti, jog paveldėjome didelį turtą – frazeologizmus. Yra vertinga Jono Paulausko knyga „Lietuvių kalbos frazeologijos žodynas“. Nuostabą kelia, kiek daug žodžių junginių, vartojamų perkeltine prasme, užfiksuota. Pateikiama pavyzdžių – mums yra proga pasidomėti, iš kurių Lietuvos vietų užrašytas tas posakis. Suskaičiavau 33 mūsų apskrities vietoves. Bet juk tas pats frazeologizmas gali būti paplitęs visoje Lietuvoje – kaip galėjo tai atsitikti, kai nebuvo nei interneto, nei telefono…

Kai kurie žodžiai turi gana daug variantų. Kaip atrodo, kurie? Lyg ir buvau tikras, kad jie susiję su mūsų rankomis, kojomis, akimis, ausimis. Mėginau skaičiuoti, nors Jonas Paulauskas žodyne primena, kad tai tik dalis šio paveldėto turto. Jeigu skaičiuodamas neapsirikau, tai pirmoji vieta atitektų akims – net 328 pavyzdžiai. Štai Tauragnuose sakoma: „svečio akys plačios“ (pastabus), Dusetose: „akis išdraskysiu“ (išplūsiu), „akis košė išėdė“ (nusibodo ), Utenoje: „Tau geriau – tai jau ir sužėruoja akys“ (pavydi), Užpaliuose: „pamečiau iš akių“ (nustoti matyti sekamąjį), Mielagėnuose: „Tu iš mažų dienų prieš mane akis kėtei“ (priešinaisi), Molėtuose: „nebuvo kur akių kišti“ (apie labai besigėdinantįjį). Įdomu, kuriuos posakius mes patys vartojame, kuriuos vartoja mūsų pažįstami žmonės – juk tai irgi mus apibūdina.

Minimame žodyne antrąją vietą pagal pavyzdžių kiekį užima žodis „širdis“ (298 pavyzdžiai), trečiąją – „galva“ , „ranka“ (199, 195 pavyzdžiai). Daugiau nei šimtas variantų pateikiama su žodžiais „liežuvis“, „nosis“, „dantis“.

Pasidomėjęs nustebau, jog labai populiarus yra žodis „šuo“ (144 atvejai). Įtaigūs frazeologizmai: „šuns akis turėti“ (nesigėdyti), „šuns autus skalbti“ (nieko nedirbti), „šuns kumpis“ (niekšas), „šuns alga“ (menki pinigai). Ko gero, mes dažniausiai sakome taip: „šuniui ant uodegos toks darbas“, „šuo ir kariamas pripranta“, „kaip šuniui penkta koja“, „šuns dienos“, „šunys žino“.

Norėčiau šiek tiek žaismingiau parodyti, ką mums duoda šis paveldas – frazeologizmai. Sukūriau tokį nelabai rišlų tekstą: „Susirinko nemažai žmonių. Ir kiekvienam rūpėjo pasakyti savo nuomonę. Įvairiai elgėsi: kai kas tylėjo, kai kas tik plepėjo, kai kas meilikavo, kai kas atidžiai klausėsi, kai kas juokėsi – mat buvo ir tokių, kure išdrįso ką nors negražaus pasakyti ar kuriems nesisekė tai daryti.“ Na o dabar prisiminkime frazeologizmus: „Susirinko nemažai žmonių. Įvairiai elgėsi. Kai kam liežuvis prie gomurio prilipo, kai kas liežuvį akmeniu prislėgė, kai kam buvo smagu liežuvį pakasyti, liežuvį aušinti. Buvo tokių, kurie liežuvį paplonino, buvo tokių, kuriems liežuvis niežėjo, tad iš šalies gana juokingai viskas atrodė. Po kokios valandos vieni dar liežuvį padėję atidžiai klausėsi, o kiti norėjo daug kam liežuvį užrišti. Kai kas, deja, liežuvį pakabino ant barzdos.“ Mes suprantame, kad toks mano tekstas tik žaidimas, nes niekas taip nepersūdo kalbėdamas. Bet juk jaučiame didelį tekstų, vadinasi, ir jausenos, mąstymo, skirtumą.

Šiais metais švenčiame vieno geriausių Lietuvos prozininkų Broniaus Radzevičiaus gimimo 80-metį. Kas atidžiai skaitė ir skaito jo apsakymus, romaną „Priešaušrio vieškeliai“, pajuto, kokia įtaigi, vaizdinga kalba. Mes suvokiame, jog rašytojas girdėjo Vyžuonų krašto žmonių pasakojimus labai įvairiose situacijose: dirbant, ilsintis, pykstant, apkalbant, besidžiaugiant, stebint gamtos pasikeitimus, laiko tekėjimą. Girdėjo, pajuto, įsidėmėjo.

Žinoma, mums svarbu kontekstas: kas tuo metu vyksta, kas kaip tuo metu pasakoma. Bet svarbu ir štai kas: kas kuriuos posakius perėmė iš savo senelių, prosenelių, kam perdavė tai, kas patiems gražu, taiklu. Juk nieko nėra smagiau, kaip pasakyti nelauktai, nebanaliai, neištęstai. Ar žodžių vartojimas tada padeda? Žinoma. Ar atsiranda naujų frazeologizmų? Taip. Kada nors atsiras naujų žodynų, kurie užfiksuos dabartinių paauglių, apskritai jaunimo kalbėseną.

Norėčiau šį tekstą baigti optimistine gaida. „Lietuvių kalbos frazeologijos žodyne“ pateiktas vienas pavyzdys iš Utenos, kuris man visai netikėtas, negirdėtas: „Gera tau, laimę kepi ant pečiaus.“ Stengtasi pasakyti, jog žmogus gyvena pagal savo norą.

Gyventi jaučiant žodžio unikalumą, skambėjimą, jo tonus ir pustonius. Prisijaukinti žodžius, pratintis kaip įmanoma tinkamiau savo pojūčius, savo mąstymą apibrėžti. Kad kitas norėtų tai reflektuoti, kad kitas suklustų, pagalvotų, pasidžiaugtų. Juk šitaip mes perimame patirtį iš kitų, juk šitaip kitiems perduodame tai, ką paveldėjome.

161 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.