Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Vietovės, traukiančios sugrįžti

Vietovės, traukiančios sugrįžti

Vietovės, traukiančios sugrįžti

Stepas EITMINAVIČIUS

Kai „Utenos apskrities žinioms“ rašiau apie įsivaizduojamą uteniškių dešimtuką, galvojau ir kita tema – o kurios apskrities vietovės yra pačios įspūdingiausios. Suprantu, kad tokia mano galima atranka yra labai subjektyvi, bet juk aš nesu mokslininkas, pagal anketų duomenis nustatantis reitingus. Kita vertus, eseistinis rašymo stilius leidžia prisiminti savo buvusius pojūčius, susijusius su kai kuriomis apylinkėmis, vietovėmis, apie praeitį bylojančiomis dabarčiai. Pasinaudoju galimybe tokia forma paskatinti skaitytojus sudaryti savo dešimtuką.

Pirmą vietą tokiame dešimtuke paskirčiau Stelmužės ąžuolui. Matyt, ir todėl, kad jo aplankymas buvo mano pirmoji ekskursija. Pamenu, dirbome kolūkyje ir mums suteikė progą pamatyti tą galiūnų galiūną. Atmintyje iki smulkmenų išliko pojūčiai: kelias labai vingiuotas, mergaitės garsiai rėkė, o mes, berniukai, juokėmės. Nuvažiavę ten mėginome jį rankomis apglėbti – koks tai neužmirštamas įspūdis. Vėliau supratau, kad ąžuolas yra visos Lietuvos simbolis, puošmena. Vėliau vis girdėdavau, kad žmonės iš jo gilių savo sodybose bandė išauginti ąžuoliukų ir juos vadino stelmužiukais. Prieš dvejus metus perskaičiau, jog į Japoniją iškeliauja kaip dovana mažyčiai Stelmužės ąžuolo klonai – mat jie ne sudaiginti iš gilių, mokslininkai rado kitokių būdų.

Stelmužės ąžuolas / „ Utenos apskrities žinių“ archyvo nuotraukos

Antroji vieta – Ladakalniui. Bene prieš metus buvo prašoma papasakoti savąją Ladakalnio prisijaukinimo istoriją. Pamaniau, jog tokios impresijos galėtų tapti labai įdomia knyga. Mano pažintį su šia vietove apsprendė profesija – 1975 m. atvykau į Linkmenis kaip mokytojas. Pamenu, rugsėjį vieną dieną kasu bulves su abiturientais. Mergaitės patikino, jog jie yra kaimo vaikai, visokius darbus moka, tad ir vieni kurį laiką padirbės, o mane jų bendraklasis Juozas motociklu nuveš ant netoli esančio įspūdingo kalno. Ir nuvežė, ir iš tikrųjų labai patiko, tik buvo nesmagu, kad palikau mokinius vienus. Vėliau prie jo ir nakvojome, ir daug kartų lipome skaičiuoti, ar iš tikrųjų matosi šeši ežerai. Man jų pavadinimai labai patinka: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnas, Alksnaitis. Žinoma, džiaugdamiesi Ladakalniu aplankome jo kaimyną Ginučių piliakalnį ir mūsų istorija atsivers įdomiais epizodais.

Trečioji vieta – Puntukui. Man regis, dažnas turime mokyklos laikų nuotraukų, kai irgi norėjome jį apglėbti, norėjome kuo greičiau užlipti. Informaciją, kad tai yra gamtos, mitologijos, istorijos, geologinis paminklas, suvokiau jau žymiai vėliau. Bet kai galvoju apie Steponą Darių ir Stasį Girėną, prisimenu ir šį antrą pagal dydį Lietuvos akmenį. Beje, įvairiuose lankstinukuose akcentuojama, jog ant akmens yra iškalti šių mūsų lakūnų bareljefai ir jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Dažnai pagalvoju, ar mes skubėdami įsidėmime juos.

Punktuko akmuo

O kam atitenka ketvirtoji vieta? Dubingiams – miesteliui Molėtų rajono pietuose, ilgiausio Lietuvoje Asvejos ežero krante. Būtent čia yra galimybė prisiminti įtakingus LDK didikus Radvilas. Ne tik juos, žinoma, kadangi galvojimas apie šią giminę leistų mums reflektuoti ne vieną Lietuvos istorijos įvykį. Būtent čia gražiai susijungia mūsų praeitis ir dabartis.

Penktoji vieta – Senajam Dūkštui (Dūkšteliams). Daug kartų ten esu buvęs, bet visą laiką suabejoju, ar šie pavadinimai identiški ar kuris nors yra pirminis. Kuo svarbi ši vieta? Kad čia pas Tomą Zaną yra atvykęs žymusis poetas Adomas Mickevičius. Kad čia palaidoti du profesoriai: dailininkas, pedagogas Jonas Rustemas, daręs įtaką 19 a. lietuvių dailės raidai, ir Adomas Hrebnickis – pomologas. Įvairiuose šaltiniuose nurodoma, jog Hrebnickis ištyrė 629 obelų, 223 kriaušių, 240 slyvų, 105 vyšnių bei kelias dešimtis vaiskrūmių veisles. Visai netoli yra Rojaus kaimas, kur profesorius gyveno ir dirbo (ten dabar muziejus).

Gal ir negražu, bet tik dabar prisimenu Antano Baranausko klėtelę – turbūt anykštėnai man to neatleis. Teigiama, jog tai yra pirmasis memorialinis muziejus Lietuvoje. Svarbiau, aišku, tai, kad ji susijusi su „Anykščių šilelio“ parašymu.

Septintoji vieta atitenka Molėtų astronomijos observatorijai ir etnokosmologijos muziejui.

Negalime užmiršti Dusetų. Ir dėl Sartų ežero, ir dėl kalbininko Kazimiero Būgos, ir dėl poetų Antano Vienažindžio, Pauliaus Širvio, ir dėl dailininko Šarūno Saukos, ir dėl garsiosios Dailės galerijos, ir dėl brolių Algirdo ir Fausto Latėnų (aktoriaus, režisieriaus ir kompozitoriaus).

Devintoji vieta – Juknėnų ir Gaidžių kaimams. Šios vietovės mena rašytojus Antaną ir Motiejų Miškinius, Teofilį ir Jurgį Tilvyčius, jų sūnėną Pulgį Andriušį, Reginą Katinaitę-Lumpickienę ir Alvydą Katiną. Kad tai nepaprastas kraštas, galime įsitikinti skaitydami Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužę“. Labai įdomiai savo tėviškę prisimena ir Pulgis Andriušis teigdamas, jog būdamas ten sutiko daug talentingų žmonių.

Juknėnai

Dešimtoji vieta palikta Vyžuonėlių dvarui. Jau vien dėl to, kad Mariana Veriovkina, kartkarčiais čia gyvenusi, vadinama viena didžiausių dailininkių ekspresionisčių Europoje. Bet Piotras Veriovkinas buvo Kauno, Vilniaus gubernatoriumi. Sakoma, kad jis padėjo Lietuvai atgauti savo spaudą. Čia Marianą buvo aplankęs garsus rusų dailininkas Ilja Repinas. Be to, turėtume prisiminti Ričardą Kalytį, technikos mokslų daktarą, parašiusį grožinių knygų. Ir, žinoma, gražiąją upę Vyžuoną. Mat net 235 upeliai, daugiausia trumpi – iki 3 km ilgio, plukdo vandenis į Vyžuoną ir jos intakus.

127 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.