Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Lietuvių liaudies muzika – lyg paveldėta relikvija

Lietuvių liaudies muzika – lyg paveldėta relikvija

Lietuvių liaudies muzika – lyg paveldėta relikvija

Daiva ČEPĖNIENĖ

Molėtiškių Dranseikų šeimos kapela muzikuoja jau 15 metų. „Tuo metu taip nutiko, kad į Dubingius su vizitu atvyko prezidentas V. Adamkus ir reikėjo jį pasitikti. Mūsų vaikai – Barbora, Viltautas ir Vytautas – svečio vizitui surengė armonikos, smuiko ir dūdelės trio. Nuo tada ir susibūrė mūsų šeimos kapela. Galima sakyti, kad prezidentas yra mūsų kapelos krikštatėvis“, – vienas kitam antrino Jolanta ir Vilius Dranseikai. Kapelos muzikinis repertuaras platus, bet svarbiausią vietą jame užima lietuvių liaudies muzika, dainos, šokiai, žaidimai, mįslės. Koncertinių vakaronių metu kapelos nariai ne tik groja, dainuoja, bet ir pristato lietuvių liaudies tradicijas, supažindina su muzikos instrumentais. Viliaus Dranseikos prosenelis gamino smuikus, kiti šeimos nariai grojo, dainavo ir taip ši tradicija sklido iš kartos į kartą. Tuo tarpu Jolantai visuomet rūpėjo suburti šeimos narius į vieną ratą ir bendrą veiklą. Taigi lietuvių liaudies muzika šioje šeimoje yra lyg paveldima relikvija perduodama jaunesniajai kartai.

Muzika svarbi šeimos gyvenimo dalis

J. Dranseikienė advokatė, jos vyras Vilius – istorikas, pedagogas, verslininkas, tačiau muzika yra svarbi jų šeimos gyvenimo dalis, kuriai pašvenčiama didžioji dalis laisvo laiko. „Nors aš natų nepažįstu, bet dar studijų laikais grojau trombonu, šiek tiek groju ir akordeonu. Vaikai nuo mažens norėjo mokėti groti taip kaip aš, bet, laikui bėgant, jie mano muzikinį lygį aplenkė“, – pasakojo V. Dranseika. Jolantos ir Viliaus vaikai – Vilius, Vytautas, Barbora, Agota, Viltautas ir Visvaldas – groja armonika, smuiku, basetle, dūdelėmis, būgnais, būgneliais, kanklėmis, cimbolais, birbyne ir kitais šiuolaikiškesniais instrumentais. Pasak J. Dranseikienės, atliekant liaudišką muziką reikia virtuoziškumo. Šeima ne tik muzikuoja, dalyvauja įvairiose šventėse, taip pat vykdo neformaliojo ugdymo programą ir kartą per savaitę moko vaikus muzikavimo. Kasmet stengiasi sudalyvauti vaikams organizuojamose muzikinėse stovyklose, kuriose vaikai supažindinami su lietuviškos muzikos tradicijomis, tendencijomis, muzikos instrumentų istorija. Jau suaugusios Dranseikų atžalos ir gyvendamos užsienyje ar keliaudamos po svečias šalis neretai paima lietuvių liaudies instrumentus į rankas, kad pagrotų didžiųjų miestų gatvėse, aikštėse, norėdami užsieniečiams pristatyti lietuvių liaudies muziką. „Važiuojame visur, kur mus kviečia ir nežiūrime į tai, ar mums už pasirodymą bus sumokėta“, – kalbėjo J. Dranseikienė. Šeimos kapela anksčiau dar priklausė Molėtų kultūros centrui, tačiau, kaip patys sako, nelabai supratę tų „politinių žaidimų“, kodėl kartais vienai kapelai leidžiama pasirodyti, kitai ne, nusprendė nuo kultūros centro atsiskirti. Įkūrė asociaciją „Polkutė“, įsigijo visus reikiamus instrumentus ir tęsia šeimos muzikinę veiklą.

Su armonika debiutavo būdamas 5-erių

Jauniausiam šeimos nariui Viltautui dar tik septyneri, bet jis jau groja armonika ir yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. „Viltautas tiesiog neturėjo kito pasirinkimo. Jam gimus mes jau grojome, tai jis net neįsivaizduoja kaip dar kitaip galima gyventi. Viltautas debiutavo su armonika scenoje būdamas 5-erių. Kęstutis Kuzmickas organizuodamas konkursą-varžytuves „Armonikierių duetai“ ieškojo partnerio armonikieriui. Nors tokio amžiaus vaikui dar buvo per sudėtinga groti armonika, tačiau Viltautas išmoko groti keliais mygtukais, sudalyvavo „Armonikierių duetuose“ ir taip pradėjo savo muzikinę karjerą“, – pasakojo pašnekovė. J. ir V. Dranseikai tikino, kad pernelyg nesistengė skatinti savo vaikų muzikuoti. Tai, pasak Jolantos, gaunasi savaime. „Kai pabandai, tiesiog nebegali sustoti. Vieni žiūri filmus, serialus ar dar kažką veikia, o mes net knygas skaitome apie muzikos instrumentus. Muzika yra mūsų gyvenimo dalis“, – teigė moteris. Keliaudami po užsienio šalis Dranseikai stengiasi aplankyti muzikos instrumentų muziejus. O karantino metu savo sodyboje netgi langines ištapė muzikos instrumentų piešiniais.

Svarbu ne įvertinimas, bet emocija

Dranseikai neslepia, kad jų vaikams, kaip ir daugumai, yra buvę akimirkų, kai noras groti ar gauti aukštesnį įvertinimą besimokant muzikos mokykloje buvo prislopęs. Tačiau pašnekovai džiaugiasi, kad vaikai iki dabar su didžiuliu noru ir pasišventimu dalyvauja pasirodymuose, koncertuose ir jiems lietuvių liaudies muzikos reikia. Keliaudami po pasaulį kartu su savimi jie būtinai vežasi ir instrumentus. Dranseikų šeimos kapela yra koncertavusi ir Popiežiaus nuncijui Lietuvoje, ir įvairių šalių prezidentams, tačiau labiausiai jiems patinka muzikuoti ne koncertuose sutraukiančiuose daug publikos ar dalyvauti konkursuose, bet jaukiose vakaronėse. „Vakaronių metu su žiūrovais užsimezga šiltas ryšys. Koncertinėse salėse dažnai visi turi skubėti, žinoti savo pasirodymų eiliškumą, sustojus į sceną šviesos nukreipiamos į atlikėjus, o atlikėjai net nemato žiūrovų. Tokie pasirodymai nesukuria teigiamų emocijų. Labai smagu, kai po koncerto muzikantai neskuba išsiskirstyti, pabūna kartu, pabendrauja, pašoka, pasilinksmina, taip formuojasi bendrystės ryšys. Juk visi dalyviai groti moka, koks skirtumas kuris geriau ar prasčiau. Juk svarbu ne komisijos įvertinimą gauti, bet pajusti emociją, publikos atgalinį ryšį“, – sakė J. Dranseikienė.

Ateis laikas, kai tautinė muzika vis tik bus prestižo reikalas“

Pasak J. Dranseikienės, valstybė etninei kultūrai puoselėti skiria per mažai dėmesio. Televizijos laidos, koncertai yra skirti vyresnio amžiaus auditorijai, tas pats formatas nėra tinkamas vaikams. Populiarinti liaudišką muziką, instrumentus reikėtų pritaikant šiuolaikines technologijas, priimtinas jaunimui. Į ansamblių, kolektyvų veiklą būtų galima pritraukti daugiau jaunimo, jei būtų sudarytos sąlygos jiems susieiti į būrį nereikalaujant aukščiausių pasiekimų. „Reikia džiaugtis, kad jaunimas dalyvauja ir nesprausti jų į rėmus. Jie lietuvybę išsaugos ir skleis nespaudžiami standartų ir rėmų. Šiuolaikinis jaunimas negaiš laiko klausydamas nurodymų, griežtų taisyklių ir neaiškių reikalavimų. Reikia leisti vaikams pajusti pasitenkinimą tuo, ką daro, ir tuomet savaime jie norės dalyvauti toje veikloje neskaičiuodami laiko“, – įsitikinusi pašnekovė. Nors šiais laikais kapeloms, ansambliams užsidirbti, pragyventi iš muzikos sudėtinga, tačiau Dranseikai svajoja, kad kažkada situacija pasikeis ir ekonomika šalyje pasieks tokį lygį, kad baigusių etnomuzikologijos ar kitas su muzika susijusias studijas atlygis sieks daugiau nei 400 eurų, kaip yra pastaruoju metu. Lietuviams svarbu išsaugoti tradicijas, tautiškumą, protėvių palikimą. Būtent todėl muziejuose ir saugomi rakandai, instrumentai, knygos ir kitos relikvijos. „Mes esame Europinės kultūros dalis. O muzika yra mobilus, kilnojamas paveldas, kuris gali skambėti visame pasaulyje, kurį gali nuvežti ir parodyti į bet kurį pasaulio kraštą“, – vienas kitam antrino pašnekovai. Etninės kultūros tęstinumą, pasak V. Dranseikos, galima užtikrinti tik mokant vaikus groti, dainuoti. Tam tikslui Kultūros rėmimo fondas turėtų skirti daugiau lėšų vaikų muzikinėms stovykloms ir panašiam užimtumui, kuris vaikus traukia. „Ateis laikas kai tautinė muzika vis tik bus prestižo reikalas. O kad išsaugotume savo tautiškumą pirmiausia reikia neprarasti entuziazmo. Išmokti gerbti jauną žmogų ir nežiūrėti į jį kaip į kitos kartos atstovą“, – įsitikinęs Vilius Dranseika.

Dranseikų atžalos ir keliaudamos po svečias šalis į rankas paima lietuvių liaudies instrumentus, kad pagrotų didžiųjų miestų / Dranseikų šeimos asmeninio archyvo nuotraukos
Mažasis Dranseikų šeimos kapelos armonikierius Viltautas muzikinę karjerą pradėjo būdamas 5-erių
Jolanta ir Vilius Dranseikai įsitikinę, kad ateityje tautinė muzika bus prestižinė
420 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.