Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Festivalis „Zalvynė“ –etnokultūros visuma, leidžianti suvokti, kas esame

Festivalis „Zalvynė“ –etnokultūros visuma, leidžianti suvokti, kas esame

Festivalis „Zalvynė“ –etnokultūros visuma, leidžianti suvokti, kas esame

Daiva ČEPĖNIENĖ

Paskutinėmis vasaros dienomis Zarasų rajone nuaidėjo tradicinis vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių festivalis „Zalvynė“, kuris vyko jau 17-ąjį kartą. Nuo pat savo gyvavimo pradžios „Zalvynė“ garsėjo kaip skambus ir gausybę dalyvių bei žiūrovų sutraukiantis renginys, vėliau įgijęs unikalaus reiškinio statusą, siejantis žmones, kuriems svarbu puoselėti lietuvių tautos tradicijas, papročius bei išsaugoti etninės kultūros vertybinį pamatą. Festivalio „Zalvynė“ sumanytoja, žinoma švietėja, etninės kultūros puoselėtoja, ilgametė Zarasų kultūros centro etnografė Rima Vitaitė visuomet norėjo suburti savo krašto jaunimą, pritraukti kolektyvus iš kitų kraštų, puoselėti, išsaugoti bei perduoti lietuvių tautos tradicijų visumą ateities kartoms.

Atsiradimą lėmė sumanytojos pagarba savo tautos kultūrai

Apie festivalio „Zalvynė“ unikalumą, istoriją bei tęstinumo svarbą pasikalbėjome su nuolatine festivalio dalyve, pagalbininke bei šiemet festivalio organizavimu besirūpinusia Zarasų kultūros centro etnografe, kolektyvo „Čiūta“ vadove Diana Skvarčinskaite. „Zalvynė“ tai nėra tik folklorinių dainų ir šokių festivalis, šis renginys – tai etnokultūros visuma. Festivalio atsiradimą, pasak pašnekovės, lėmė jo sumanytojos R. Vitaitės patriotiškumas, pagarba savo tautos kultūrai ir didelis noras lietuvių tautos savastį perduoti jaunajai kartai. „Rima Vitaitė yra ir tautinių kostiumų audėja, todėl ji visuomet griežtai žiūrėjo ir reikalavo, kad ansamblių dalyvių apranga, detalės būtų suderintos, kad mergaičių plaukai būtų tinkamai surišti, ir vadovams iki smulkmenų išsakydavo ne tik pagyrimus už gerus dalykus, bet ir pastabas. Ji, žmogų nužvelgusi žvilgsniu, iš karto pastebi viską iki menkiausių smulkmenų. Todėl visi dalyviai visuomet stengiasi pasitempti, kad netektų išgirsti pastabų“, – apie festivalio „Zalvynės“ sumanytojos reiklumą pasakojo pašnekovė. Netgi festivalio pavadinimas taikliai atitinka kasmetinio renginio esmę. „Zalvynė“ tai Zarasų arba Sėlių krašto renginys, o šis sėliškas pavadinimas reiškia – žalią, nesubrendusį. Kaip sakė pašnekovė, dėl to ir festivalis kasmet vykdavo birželio mėnesį, kai dar žolė šviežia, žalia, kai viskas dar gaivu, dar nesubrendę, kaip ir į festivalį susirenkantis jaunimas. Šis kelias dienas trunkantis festivalis – tai galimybė jaunimui iš arčiau pamatyti, prisiliesti, pajusti tikrąjį folklorą – liaudies dainas, šokius, tarmę, kulinarinį paveldą ir t. t. Tai galimybė padėti suvokti, kas esame, iš kur atėjome, išsaugoti savo lietuvišką tautinę aprangą, kultūrą, kad turėtume savo išskirtinį identitetą ir būtume atpažįstami visame pasaulyje.

Jei pasinersime į europietišką kultūrą, lietuvių tauta liks beveidė“

Pirma festivalio diena visuomet tradiciškai vykdavo Zarasų mieste, kuomet paežerėje būdavo giedamos sutartinės. Antrąją dieną savo dainų skryneles dalyviai atidarydavo pasiskirstę po rajono bendruomenes, nors ne kartą yra išvažiavę ir už rajono ribų. Per „Zalvynės“ gyvavimo istoriją festivalyje sudalyvavo daug kolektyvų iš Vilniaus, Klaipėdos, Biržų, Kupiškio, Utenos, Kretingos ir kt. Šiųmetėje „Zalvynėje“, vykusioje Antalieptėje (Zarasų r.) „Inovatorių slėnyje“, dalyvavo bene mažiausias dalyvių skaičius per visą festivalio gyvavimo istoriją – 110 dalyvių – iš Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijos vaikų folkloro ansamblio „Pamedėlis“, Utenos kultūros centro Užpalių skyriaus kanklininkų ansamblio ,,Pasagėlė“, Kupiškio Povilo Matulionio progimnazijos vaikų ir jaunimo folkloro kolektyvo ,,ZBITKAI“ ir Kupiškio kultūros centro folkloro ir paveldosaugos kolektyvo ,,Jaunimo ramuva“, Utenos meno mokyklos folkloro ansamblio „Sietynėlis“, Zarasų rajono Salako kultūros centro vaikų folkloro ansamblio „Saulala“, Zarasų kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiūta“. Pasak D. Skvarčinskaitės, dalyvių skaičių pakoregavo ir su siaučiančiu virusu šalyje susijusi situacija. Būtent dėl to kai kurių kolektyvų vadovams nepavyko surinkti dalyvių, taip pat tuo pačiu metu ir kitose šalies vietose vyko kiti festivaliai, taigi kai kurie kolektyvai rinkosi dalyvauti kitur. Tuo tarpu dar apie 2010-uosius metus „Zalvynė“ pritraukdavo daugiau nei 400 dalyvių. Festivalyje iki šiol dalyvauja įvairaus amžiaus vaikai, nuo 4–5 iki 18 metų ar net vyresni. Pasak D. Skvarčinskaitės, jie visi puikiai randa bendrą kalbą, bendrą veiklą. Vyresniesiems tai gera proga susitikti draugų, kuriuos sieja bendra veikla, tuo tarpu mažesnieji turi galimybę mokytis iš vyresniųjų. „Taip sklinda tas gerasis pavyzdys. Apie tokių renginių poveikį jaunimui kalbėti nelengva. Kartais ta savimonė vaikams ateina truputį vėliau, bet viskas, ką jie daro, ką mato, išlieka jų atmintyje. Tai formuoja vaikų tautinę savimonę, suvokimą, kas mes tokie esame ir kodėl turime tai išlaikyti. Jei pasinersime į bendrąją europietišką kultūrą, lietuvių tauta liks beveidė“, – kalbėjo D. Skvarčinskaitė.

Festivalyje vyksta niekur kitur nematyti dalykai

Festivalis „Zalvynė“ trunka kelias dienas pagal dalimis suskirstytą programą, o jame vyksta tokie dalykai, kokių, pasak D. Skvarčinskaitės, niekur kitur nepamatysi. Dainuojama bendruomenėse, bažnyčių šventoriuose po šv. Mišių, sukamas vainiko ratas giedant sutartines, giedamos atitartinės abipus upės ar kito vandens telkinio. Išskirtinė festivalio dalis yra ir mokymai. Mat pasak festivalio organizatorės, vaikai, mokymų metu pabandę groti kokiu nors instrumentu, to nebepaleidžia, nes kažkokiu būdu pajunta norą ir užsidegimą daryti tai, ką išbando mokymų metu. Kaip ir kasmet, šiemet folkloro festivalis prasidėjo mokymais, suskambusiais įvairiausiais – sutartinių, armonikos, kanklių, būgnelio – garsais. Giedoti sutartines dalyvius mokė vadovė Daiva Palionienė iš Kupiškio, traukti armoniką buvo mokomasi kartu su Zarasų kultūros centro etnografu Gintaru Andrijausku. Skambinti kanklytėmis ir kanklių abėcėlės mokė vadovė iš Užpalių Jolita Novikienė, būgnelio virtuoziškumo meno mokė vadovė iš Utenos meno mokyklos Rima Garsonienė. Kaip teigė D. Skvarčinskaitė, per 2,5 valandos vaikai išmoko ne tik kaip rankose laikyti šiuos instrumentus, bet ir atlikti muzikinius kūrinius, kurie buvo pristatyti kulinarinio paveldo popietės metu. „Vaikai ir jaunimas aktyviai dalyvavo mokymuose, vėliau demonstravo, ką buvo išmokę, vieni kitiems negailėjo plojimų ir palaikymo šūksnių“, – festivalio atgarsiais dalijosi pašnekovė.

Nuo kulinarinio paveldo iki naktinio žygio su deglais

Po mokymų apie tradicinę kultūrą, lietuvių kalbos reikšmę, Lietuvos regionų skirtumus, simbolius, amatus kalbėjo festivalio svečias etnologas profesorius Libertas Klimka, akcentuodamas tai, kas gyvenime yra svarbu ir reikalinga. Tradicinės festivalio metu vykusios kulinarinio paveldo popietės, šiemet pavadintos „Ką pasėsi, tą ir pjausi“, metu buvo kalbama apie tai, ką senovėje lietuviai sėdavo, ką augindavo, iš ko sau maistą gamindavo. Folkloro ansambliai pristatinėjo temines programėles apie savo krašto kulinarinį paveldą, dainavo dainas apie vaišes, prisirpusius serbentus, medų ir daug kitų dalykų. Linksmai šoko, žaidė, grojo. Kolektyvai taip pat atsivežė ir savo ruoštų pagardų prie blynų bei kitokių užkandžių – įvairių uogienių, pyragų, medaus su šviežiais agurkais, rūkytų dešrų ir jakninių. Po beržais buvo kepami razavų miltų blynai, kuriuos visi skanavo su atsivežtais pagardais. Vakare prasidėjo edukacinės veiklos. Šiemet dalyviai su mokytoja Danute Stundžiene iš Smalvų mokėsi rišti iš šieno įvairius paukštelius, Birutė Rybakova mokė pinti iš klevo lapų skrybėlaites, Rita Pumputė iš Salako kvietė minkyti molio, Sigutė Paradnikienė mokė puošti servetėles baltiškais raštais. Savo pasigamintus darbelius po festivalio vaikai vežėsi į namus. Po edukacijų dalyviai vakarojo prie laužo, kepė piemenėlių duonelę, dainavo, jaunimas trankiai šoko, na o temstant buvo atliekamos atitartinės abiejuose Antalieptės tvenkinio krantuose. Vakaronė tuo nesibaigė, mat dalyviai šiemet išėjo į naktinį žygį su deglais. Kaip sakė D. Skvarčinskaitė, skambiai su daina žygiavo jaunimėlis, o vaikučiai smalsučiai viską dėjosi atmintin. Taką einantiems nušvietė ne tik degantys deglai, bet ir danguje patekėjusi pilnatis bei žvaigždės. Kitą dieną papusryčiavę bei apsirėdę tautiniais kostiumais „Zalvynės“ dalyviai išskubėjo į Baltriškių bažnytėlę, sudalyvavo šv. Mišiose, o paskui po bažnyčios skliautais suskambo festivalio dalyvių atliekamos dainos bei kanklių muzika. Grįžę į Antalieptę ir papietavę visi ėjo Šavašos pažintiniu taku prie dubeniuotojo akmens. Uždegus aukurą, ugnies deivės Gabijos buvo prašoma sergėjimo ir suvienijimo, giedamos sutartinės, sukamas sutartinių ratas. Festivalis užsibaigė pievelėje prie laužo vaišinantis lauže kepta kiaušiniene, gardžiu pyragu.

Festivalis kinta, tačiau unikalaus reiškinio formų nepraranda

Bėgant metams festivalis „Zalvynė“ keičiasi. Šiųmetė festivalio naujovė buvo šieno skulptūrų darymas, klevo lapų skrybėlaičių rišimas, lipdymas iš molio, taip pat servetėlių puošyba baltiškais raštais bei naktinis žygis su deglais. „Tokių edukacinių veiklų anksčiau neorganizuodavome. Tačiau visas naujoves mes vienaip ar kitaip susiejame su etnokultūra. Dalyvių skaičius festivalyje taip pat mažėja, nes mažėja folkloro ansamblių. Kai kurie kolektyvai išyra. Tai lemia įvairios priežastys, tokios kaip per didelis darbo krūvis, tenkantis vadovams, ir kt.“, – teigė D. Skvarčinskaitė. Festivalio „Zalvynė“ sumanytoja ir ilgametė organizatorė Rima Vitaitė visuomet stengėsi užtikrinti tradicijų tęstinumą, jų išsaugojimą. Todėl jos darbas ir dėmesys visada kreipiamas į amžinąsias vertybes. Pasak D. Skvarčinskaitės, R. Vitaitė yra unikali asmenybė, turbūt todėl ir jos rengiamas festivalis „Zalvynė“ įgavo unikalaus reiškinio statusą. „Tęsti jau tradicija tapusį vaikų ir jaunimo folkloro ansamblių festivalį „Zalvynė“ mes esame nusiteikę, jeigu tik sulauksime finansinio palaikymo. Šis festivalis yra projektinis renginys, kurį finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Zarasų rajono savivaldybė bei kiti projekto partneriai. Tokie renginiai turėtų būti valstybės prioritetu, nes folkloras yra tradicijų visuma, kuri mus išskiria iš kitų tautų“, – kalbėjo renginio organizatorė, Zarasų kultūros centro etnografė Diana Skvarčinskaitė.

Festivalio „Zalvynė“ dalyvių dainos šiemet suskambo po Baltriškių bažnyčios skliautais „Zalvynės“ organizatorių archyvo nuotraukos
Festivalio dalyviai išsiskyrė tikėdamiesi susitikti kitais metais

132340(1)- Folkloro ansambliai gieda sutartines

Dianos Skvarčinskaitės teigimu, tokie renginiai turėtų būti valstybės prioritetu
Kanklininkų ansamblis „Pasagėlė“ iš Užpalių
„Zalvynės“ dalyviai iš Utenos
162 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.