Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Ir Surdegis mena garsiąją dailininkę

Ir Surdegis mena garsiąją dailininkę

Ir Surdegis mena garsiąją dailininkę

Vytautas BAGDONAS

Utenos krašto spaudos leidiniuose kartkartėmis pasirodo pasakojimai apie Vyžuonėlių kaime organizuojamus tarptautinius tapybos plenerus „Arbata pas Marianą Veriovkiną“, apie išreikštą pagarbą šiai pasaulinio garso menininkei ekspresionistei, kurį laiką gyvenusiai Vyžuonėlių dvare. O ir patys plenerai sulaukia vis didesnio visuomenės dėmesio, Vyžuonėlės pamažu vis labiau tampa traukos centru.

Be abejo, dailininkė M. Veriovkina, jos talentas, gyvenimo tarpsnis Utenos krašte bus dar ne kartą prisiminti panašiuose pleneruose. O gal ateityje tarptautinio tapybos plenero dalyvių maršrutai nusidrieks ir į kitas vietas, susijusias su dailininke Mariana Veriovkina. Pavyzdžiui, į Surdegio miestelį, esantį Anykščių rajone.

Antai yra žinoma, kad ši menininkė lankėsi Surdegyje, kur 1627–1914 metais veikė Šventosios Dvasios stačiatikių vyrų vienuolynas. Surdegis ne vieną šimtmetį buvo laikomas stačiatikybės žiburiu ir brangiausia visiems pravoslavams šventykla Rusijos imperijos vakariniame krašte. Surdegyje ir vienuolyne lankydavosi žymiausi to meto politikai, caro valdininkai, menininkai, aukšto luomo dvasininkai, čia po keletą dienų vykdavo religinės šventės, buvo meldžiamasi prie stebuklinga laikytos Surdegio Dievo Motinos ikonos.

Apie tai išsamiai aprašo 2010 metais išleistoje knygoje „Surdegis 1510–1940 metais“ bibliografas Vilniaus universiteto profesorius Osvaldas Janonis. Knygos skirsnyje „Vienuolyno vaidmuo amžiams bėgant“ autorius aprašo išlikusį laišką, kuriame savo kelionę į Surdegį aprašė garsi ekspresionistė, pradėjusi tapyti Vyžuonėlėse ir Lietuvą laikiusi savo keliu į meną, Mariana Veriovkina. Pasirodo, ji Surdegyje lankėsi 1887 metų vasarą, kur susitiko savo tolimus giminaičius. Rugpjūčio 20 dieną ji tėvui Vilniaus karinės apygardos viršininkui Vladimirui Veriovkinui rašė: „…pasikliaudama savo laiminga žvaigžde nusprendžiau vykti tiesiai į Surdegį. Labai linksmai nusiteikę išvažiavome toliau… Į Surdegį atvykome jau sutemus… Nuomininkas Bogdanovičius davė mums kambarį ir pašiūrę arkliams. Visur pilna maldininkų, kur tik pastogė, ten glaudžias minios žmonių. Pirmąją naktį bijojau miegoti, palei mūsų langą, atvertą dėl tvankos ir mano įpročio palikinėti atvirus langus, vaikščiojo daugybė žmonių… Kitą dieną mūsų šeimininkai įsižiūrėjo į mus atidžiau ir davė dar vieną kambarį šalia ankstesnio, taigi už 6 rublius ir mes, ir arkliai turėjome pastogę visas tris naktis. Už tuos pinigus net įdėjo kelionei avižų ir šieno… Vienuolynas senovinis. Ikonas garbina net katalikai, daugybė jų keliais eina aplink cerkvę. Maldininkų galybė, labiau civilizuoti pirkliai iš Rygos su šeimomis. Bet vienuoliai – baisūs, pamaldose tarnauja girti – bjauru. Archimandritas – visiškas senis, nors mišias laiko gerai. Visą penktadienį meldėmės. Melstis buvo gera. Nežinau kodėl, bet mums visi rodė pagarbą, praleido, davė kelią, klojo kilimą ir t. t. Šeštadienį pamaldos buvo begalinės…“

Pro dailininkės akis nepraslydo Surdegio vaizdai, ji netgi atkreipė dėmesį į vienuolių moralinį nuopolį – girtavimą. Surdegio vienuolyne girtavimas buvo didelė ir sunkiai išgyvendinama bėda. Tų bėdų neišvengdavo ir kiti to meto pravoslavų vienuolynai. Bet Surdegio vienuolynas buvo išskirtinis, nes šičia atgailauti, persiauklėti iš visos Rusijos imperijos buvo siunčiami kuo nors prasikaltę vienuoliai. Ne vienas jų buvo pernelyg „susidraugavęs“ su svaigalų taurele. Todėl nieko keisto, kad girtais vienuoliais, tarnaujančiais pamaldose, piktinosi dailininkė M. Veriovkina.

Beje, Surdegyje, atokiame Anykščių rajono bažnytkaimyje, iki šių dienų išlikę buvusio stačiatikių vyrų vienuolyno pastatai, tiesa, pamažu jau bevirstantys griuvėsiais. Yra išlikusių ir kitų senovę menančių statinių. Gal, labiau pasidomėjus, įsigilinus, būtų įmanoma surasti ir garsios menininkės Marianos Veriovkinos Surdegyje paliktus „pėdsakus“?

Kol kas galima tiktai sąlyginai teigti, kad ne tiktai Vyžuonėlės, bet ir Surdegis mena talentingąją dailininkę. Gal ir atokiame Surdegio bažnytkaimyje kada nors atsiras entuziastų, kurie kokiu nors meniniu simboliu, kokiu nors ženklu įamžins Marianos Veriovkinos viešnagę šiame krašte? O gal uoliam profesoriui
O. Janoniui, labai daug laiko praleidžiančiam Lietuvos ir užsienio šalių archyvuose ir vis surandančiam unikalių duomenų, labai vertingos informacijos, kada nors pavyks „užčiupti“ ir daugiau faktų, pavyzdžiui, apie kitus menininkės vizitus į Surdegį? Juk galėjo būti ir taip, kad dailininkė M. Veriovkina Surdegyje lankėsi ne tiktai 1887 metų vasarą, bet ir kitais kartais?

Surdegio bažnyčia iki šiol tebetarnauja Romos katalikų poreikiams, o anksčiau, kai čia veikė Šventosios Dvasios stačiatikių vyrų vienuolynas, čia melsdavosi pravoslavai / Vytauto Bagdono nuotraukos

Išlikę Surdegyje ir daugybę dešimtmečių veikusio vienuolyno pastatai, tačiau vis labiau nykstantys, griūvantys…
250 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.