Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Su Pauliumi Širviu

Su Pauliumi Širviu

Su Pauliumi Širviu

Stepas EITMINAVIČIUS

Rugsėjo 6-oji – poeto Pauliaus Širvio (1920–1979) gimimo diena. Ir iš karto mintimis keliamės į Dusetas, kur netoli esančiame Padustėlio kaime gimė šis menininkas. Pernai šventėme Alfonso Nykos-Niliūno, kitais metais švęsime Vytauto Mačernio gimimo šimtmetį. Kelias pavardes priminiau dėl to, kad jos leistų man apskritai kalbėti, mąstyti apie poezijos esmę, jos prigimtį, apie skaitytojus.

Dabar prisimenu studijas (1970–1975), kai mes, būsimieji lituanistai, suvažiavę iš įvairiausių Lietuvos vietovių, būdami labai skirtingos kultūrinės patirties, ugningai diskutuodavome apie grožinę literatūrą. Tuose neplanuotuose pokalbiuose minėdavome ir Paulių Širvį. Gal ir dėl to, kad jį ne vienam pasisekdavo pamatyti kur nors Vilniaus senamiestyje ar dabartiniame Gedimino prospekte. Prisimenu štai ką: kai kam atrodė, jog ir jie taip gali parašyti, kai kam, kad tai neginčijamas klasikas. Tokių griežtų ar kategoriškų teiginių esu girdėjęs ir vėliau. Man dabar atrodo, jog Paulius Širvys leidžia mums įvairiausiais aspektais galvoti apie poeziją: jausti unikalumo versmes, įtaigą, lyginti, ieškoti to, kas sudaro tą fenomenalų poveikį.

Mūsų lietuvių literatūra prasidėjo nuo dainos, giesmės. Pradžia – 1814 m. išleista Antano Strazdo knyga „Giesmės svietiškos ir šventos“. Eilėraštis kaip giesmė, kaip daina. Ir Antano Vienažindžio eilėraščiai gimė kaip dainos, net „Anykščių šilelis“ iki šiol yra dainuojamas / giedamas. Kai apie tai mąstau, iškart prisimenu ir Paulių Širvį. Dažnas, neatsivertęs šio kūrėjo knygos, jaudainavo ten spausdinamus tekstus. Ir kas galėtų įminti tokio populiarumo mįslę?.. O jeigu ir pradėtų tai daryti, tai, ko gero, susipainiotų tarp pernelyg moksliškų išvadų. Štai kas yra įdomu: tą patį Širvio eilėraštį dainuoja Vytautas V. Landsbergis, etnografinis ansamblis ar kurio nors kaimo muzikantas grodamas akordeonu. Ir visi atvejai galimi, ir visi atvejai gražūs.

Vėl prisimenu savo studijas Vilniaus universitete. Šventėme išleistuves ir staiga restorane pasirodo Paulius Širvys. Kurse turėjome labai gerų dainininkių, ir jos ėmė dainuoti šio poeto eilėraščius. Įspūdis visiems laikams: išsiskiriame, dauguma išvažinės kas kur po Lietuvą, ir lyg koks galvojimo apie grožinę literatūrą, apskritai apie meną apibendrinimas – netikėtas susitikimas su poetu. Vėliau turėjau mokinių, dainuojančių poeziją. Labai įspūdingai apie ružavas, ružavas (kalbininkai liepia sakyti „rausvas“) obelis dainavo gal septyniolikmečiai, o gal jau aštuoniolikmečiai Raimondas Biguzas ir Ričardas Mikalajūnas. Utenoje bene prieš penkerius metus Švietimo centro organizuotoje meno šventėje dalyvavo Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos mokytojai. Jų kompozicija, skirta šiam poetui, tikrai įspūdinga ir įsimintina. Nepamenu, ar tuomet jiems sakiau tai, bet atsimenu jau penkerius metus. Pasitempę, bet ne manekenai, gražūs balsai, bet ne diktoriai, greitai judantys prasmingose mizanscenose – minėčiau, minėčiau teigiamybes. Ir tada darsyk įsitikinau, kad Paulius Širvys bus ir ateityje deklamuojamas, dainuojamas.

Kai galvojame apie Salomėją Nėrį, tai prisimename diemedį, alyvas – jos eilėraščių įvaizdžius. Kai pamatome katpėdėles (kačpėdėles), iškart atmintyje Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“, kuriame šios gėlės tampa svarbia dvasinės būsenos raiška. O su kokiu žodžiu asocijuojasi aptariamas poetas? Ko gero, su beržu. Gal meninis tekstas apie save, kaip lietuvišką beržą, dažniausiai ir cituojamas, įvairiai interpretuojamas? Matyt, jis mums padėtų atsiremti į menininko biografijos faktus, į lyrikos savitumo versmes. Juk būna taip: einame gatve, ką nors staiga pamatome ir kyla asociacijų su mėgstamais eilėraščiais. Tikiu, jog nemažai žmonių pagalvoję apie Paulių Širvį prisimena ne tik atskirų sakinių, atskirų strofų iš jo kūrybos – atgyja ištisi kūriniai. Regis, Marcelijus Martinaitis yra pasakęs man labai patinkančią mintį, jog neįsivaizduoja disertacijų iš šio poeto kūrybos. Yra kažkas daugiau, į ką kėsintis įprastais būdais lyg ir neleistina. Poetas – legenda, poetas iš Dievo malonės – paprastai tik taip atsidūstame.

Kai mąstome apie Paulių Širvį, neapeiname ir biografijos faktų, detalių. Kad mirus tėvams glaudėsi pas gimines, augo vaikų namuose. Kad karo metais buvo sužeistas, pateko į vokiečių nelaisvę. Kad dirbo ne tik įvairių laikraščių ar žurnalų redakcijose, bet ir jūreiviu, tolimojo plaukiojimo laivo vairininku. Kad Maskvos Maksimo Gorkio institute baigė literatūros kursus. Tik neretai pokalbiuose vis išgirstu: „Bet išgerdavo… Bet jo bute amžinai buvo pilna nakvynės ieškančiųjų…“ Ir tada prasideda paviršutiniški svarstymai apie kūrėjo asmenybę, apie kūrybos esminius motyvus. Nieko nepadarysi: poezija yra demokratiška ir tolerantiška – geriau kalbėti negu tylėti. Yra skaitytojų, kurie gyvena nuogirdomis, anekdotinių situacijų perpasakojimu. Tai neaplenkė ir Pauliaus Širvio. Atsiminimuose, knygose ir straipsniuose apie jį skleidžiasi jaukaus, patikimo, turbūt labai vienišo žmogaus gana dramatiškas likimas. Kiek norime pamatyti, tiek ir tepamatome – galime ir tai pridurti. Vieniems labiausiai rūpi gelmė, kitiems buitiniai rūpesčiai, paviršius. Vis prisimenu vienos moters sakinį: „Jis kitam viską atiduotų…“ Regis, ką daugiau bepridursi. Beje, man labiausiai patinka aktoriaus Laimono Noreikos dienoraštiški atsiminimai. Mat kartu yra dalyvavę ne viename literatūros vakare, ir tie vakarai tampa dienoraščio puslapiais – patikimais, pagarbiais. Yra išlikę dar patikimesnių liudytojų – nufilmuota, kaip Paulius Širvys skaito kelis savo eilėraščius. Literatūros mokslininkai pasakytų, jog tai unikalūs dokumentai, – koks išraiškingas, dramatiškas, gal šiek tiek sutrikusio ar nejaukiai viešumoje pasijutusio žmogaus veidas. Skaito gana monotoniškai, bet ta monotonija lyg giesmė.

Šio straipsnio pradžioje minėjau dar du poetus: Alfonsą Nyką-Niliūną ir Vytautą Mačernį. Jų eilėraščių stilistika jau visa kitokia nei Pauliaus Širvio. Bet tai ir yra didžioji teigiamybė – kalbėti savo balsu, kalbėti taip, kad skaitytojai galėtų greitai pajusti autorių. Juk gana daug literatų, rašančių kaip visi ar kaip Maironis, kaip Alfonsas Nyka-Niliūnas, kaip Vytautas Mačernis ar Paulius Širvys. Rašyti savo stiliumi nedaug kam duota. Taip galvodami džiaugiamės, jog minimo dainiaus eiles atpažįstame iš karto iš dviejų trijų kūrinių. Vadinasi, ir ateityje turės savo ištikimų skaitytojų, interpretatorių, ieškančių tyro vandens, tyro balso, tyros tylos.

Poeto Pauliaus Širvio gimtinė – Padustėlio kaimas. Čia yra ir išlikęs jo gimtasis namas. Nors vidun į sodybą užeiti negalima ir ten nėra įrengtų ekspozicinių stendų, atvykę čia galės pamatyti vietą ir pajusti dvasią, kur, pasak paties poeto, prasidėjo jo „kelias su beržynėliais, pušynėliais, su tyliais liūdnais smutkeliais prie upelių-šaltinėlių“ ir „veda giriom pro Sartus nuo Padustėlio“. Taip pat susipažinsite su aplinkos gamta, kuri įkvėpė mūsų poetą parašyti žymiuosius jo poezijos kūrinius / Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro nuotrauka

171 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.