Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Spalvingo ir dramatiško menininkės gyvenimo detalės atgims Utenoje kuriamame filme

Spalvingo ir dramatiško menininkės gyvenimo detalės atgims Utenoje kuriamame filme

Spalvingo ir dramatiško menininkės gyvenimo detalės atgims Utenoje kuriamame filme

Kristina SAKAITĖ

„Auksinio elnio slėnyje“ – sodyboje Utenos rajone – rikiuojasi medžiotojai, ginkluoti rekvizitiniais šautuvais ir peiliais, kol prasidės veiksmas kantriai laukia Lietuvos skalikai – vienos seniausių lietuviškų šunų veislių atstovai. Namo tarpduryje pasirodo į medžioklę susiruošusi Mariana Veriovkina (aktorė Paulina Simutytė). Tiesa, šios dienos iškyla baigsis ne visai sėkmingai – medžioklės metu įvyks nelaimingas atsitikimas ir pagrindinė herojė persišaus ranką…

Tai vienas iš Utenos rajone kuriamo filmo apie ekspresionizmo raitele vadinamos dailininkės Marianos Veriovkinos (1860–1938) gyvenimą epizodų. Iš Rusijos kilusi tapytoja savo namais ir kūrybinio kelio pradžia laikė Vyžuonėlių dvarą, esantį Utenos rajone.

Praėjusių šimtmečių istorijos epizodai atgims moderniu 3 D formatu, o filmo eigą ir trukmę galės pasirinkti patys žiūrovai. Filmo kūrėjai įsitikinę, kad virtualus formatas padės sukurti dar įtaigesnį spalvingos asmenybės portretą, pajusti emocinį ryšį su heroje ir atskleisti apylinkių grožį.

Kaip sakė Utenos regiono vietos veiklos grupės viešųjų ryšių specialistas Modestas Gadliauskas, idėja priminti Marianos Veriovkinos istoriją ir parodyti turizmui patrauklias Utenos apylinkes atsirado prieš porą metų. Utenos vietos veiklos grupė vykdo projektą, kuriuo norima pristatyti Utenos rajoną kaip turizmo traukos vietą bei priminti apie nepelnytai užmirštas asmenybes. Filmo biudžetas siekia per 60 tūkst. eurų. Nufilmuota dailininkės istorija bus įgarsinta keturiomis kalbomis, o ją pamatyti bus galima sausio mėnesį.

Filme vaidina aktoriai: Aleksas Kazanavičius, Vilma Raubaitė, Paulina Simutytė, Ramūnas Cicėnas. Be profesionalių aktorių, filme bus galima pamatyti ir nemažai uteniškių, kurie įsiamžino masinėse scenose.

Apie filmo kūrimą kalbėjomės su režisieriumi Žilvinu Vingeliu.

Mariana Veriovkina – spalvinga praėjusio šimtmečio asmenybė, pagal kurios gyvenimą galima būtų sukurti scenarijų serialui ar klasikiniam filmui. Ar nebuvo sudėtinga sutilpti į palyginti nedidelę filmo trukmę?

Marianos gyvenimas tikrai dėkingas scenarijui. Jis buvo labai komplikuotas, dramatiškas, be proto spalvingas. Menininkė gyveno daugybėje šalių, įgijo daugybę patirčių, jos stilius keitėsi nuo peredvižnikų, Repino iki Miuncheno mokyklos… M. Veriovkina praktiškai pirmoji į Lietuvą atvežė ekspresionistines parodas. Gali žiūrėti į jos gyvenimą iš moters tuometinėje visuomenėje pusės, iš meno istorijos, iš vidinių išgyvenimų ir meilės dramos pusių. Todėl visa tai atverti tikrai prireiktų bent 20 serijų po valandą laiko. Bet mes šiuo formatu bandėm sukurti poetinius vartus į jos sielą, kad galėtume persikelti į prisiminimus ir suprasti, kokio komplikuotumo ir dvasinės brandos buvo ši asmenybė. Ir paliesti nors po truputį visas tas temas – parodyti, kokią vietą jos kūryba užėmė pasaulinio meno kontekste, koks jos santykis su Lietuva. Ji visada sakydavo, kad lietuviai geresni negu rusai ir laikė save lietuve. Vyžuonėlių dvare prasidėjo jos kelias į meną. Jos motina A. Daragan buvo dailininkė mėgėja. Po jos mirties Mariana nusprendė paskirti savo gyvenimą menui.

Kadangi tai yra imersinis formatas, kiekvienam žiūrovui filmo trukmė bus skirtinga. Vaizdo prisiminimai – Marianos Veriovkinos gyvenimo akimirkas bus galima pasirinkti žiūrėti tokia eiga, kurios norės žiūrovas. Vienas tame prisiminime užtruks ilgiau, kitas trumpiau. Medžiagos yra tiek, kad užtektų sukurti kelių valandų trukmės filmą, tačiau mediciniškai dar negalima pro virtualios realybės akinius žmogui žiūrėti 2 valandas – akis paskaustų. Virtualios realybės filmai visi yra iki 30 minučių trukmės, tai laikoma pilno filmo formatu.

Ar atkursite tik su Utena susijusias menininkės gyvenimo detales ?

Pasirinkome pagrindinius, mūsų supratimu, jos gyvenimo įvykius ir suvėrėme viską į sapnišką prisiminimą, kai Veriovkina 1910 m. grįžta į Vyžuonėlių dvarą ir keliauja po tas vietas, kuriose praleido savo paauglystę. Ji prisimena įvykius, kurie nebūtinai nutiko Utenos rajone, tačiau juos prisimena būtent čia. Todėl filme yra vyresnioji Mariana Veriovkina, kurią vaidina Vilma Raubaitė, ir jaunesnioji. Ją vaidina Paulina Simutytė.

Kartu su heroje atsidursime sename dvare, kuris bus atkurtas 3D modeliavimo animacijos būdu, žiūrovai galės po jį vaikščioti, girdėti Veriovkinos balsą, kartu sugrįžti į praeitį. Tame name yra įvairių daiktų, ir priėję, pvz., prie šautuvo, mes persikelsime į prisiminimą, kaip ji 1888 m. medžioklėje persišovė ranką, priėję prie molberto, persikelsime į prisiminimus, kaip ji mokėsi dailės su Repinu, užrašų knygutė nukels į prisiminimus apie jos meilę dailininkui Aleksejui Jevlenskiui, tapusiam jos vyru.

Kokiose vietose vyko filmavimai?

Bikuškio, Vyžuonėlių dvaruose, filmavome upėje, ant Narkūnų piliakalnio, „Auksinio elnio slėnio“ sodyboje. Labai daug inspiracijų kelia pati vieta, nes sumanymas rodyti ne tik tai, ką Mariana patyrė būdama šiame krašte, bet ir kitus svarbius jos gyvenimo įvykius, nors jie vyko Paryžiuje, Šveicarijoje, Miunchene ar Rusijoje, man buvo iššūkis. Vyžuonėlių dvaras, šios vietos susijusios su tuo, ką dailininkė sakė: „Čia mano kelias į meną, čia mano visos asmenybės susijungia į visumą. Aš save matau lyg iš šalies – jauną, naivią, tikinčią menu.“

Reikėjo atrasti jos santykį su šiomis vietomis, kai kuriose iš jų net šiurpas nueina… Kai žinai, kad čia, Vyžuonėlių dvare įvyko I. Repino ir M. Veriovkinos susitikimas, o po šimto metų matai aktorius toje pačioje vietoje, tariančius tuos pačius žodžius, suvoki, kad tame yra magijos, belaikiškumo suvokimo, kad istorijos kartojasi. Beje, Mariana savo laiške aprašydama tą sceną ir jų konfliktą, pabaigoje pažymėjo: „Viską užrašau, bet neaišku, ar kas nors kada nors skaitys šituos žodžius…“

Ar aplinka, techniškai sudėtingas filmavimas koregavo filmo scenarijų?

Labai. Kadangi vyko 360 laipsnių virtualios realybės filmavimas, medžiaga nemontuojama, nėra taip kaip kine, kai nusifilmuoji keliuką, paskui sceną, kaip kažkur kitur aktorius jau išlipa iš automobilio, ir žiūrovai nesuseks. Šiuo atveju visa erdvė, kurią apima kamera, tampa tarsi teatro scena. Veiksmas vyksta visose vietose, jeigu vienoje neįdomu, gali žiūrėti kitą.

Toks filmavimas techniškai labai sudėtingas. „Gluk Media“, su kuriais mes dirbame, yra virtualios realybės filmavimo lyderiai Baltijos šalyse. Viskas filmuojama 12 kamerų vienu metu, norint sukurti stereo efektą, filmuojama dešinei ir kairei akiai.

Sudėtinga, psichologiškai sunki buvo 13 min. scena, kuomet Veriovkina susitinka su savo mokytoju, kita įdomi scena – Gojos sapnas.

Ar jūs žinojote ką nors apie Veriovkiną prieš filmą?

Kai mane pakvietė, nežinojau. Po to daug skaičiau, bendravome su Laima Surgailiene, parašiusia dailininkės biografiją. Veriovkinos asmenybė labai nustebino. Meno istorija, kaip ir bet kuri kita, yra žiauri, palieka vadinamus lyderius ir užmiršta tuos, kurie buvo šalia. „Mėlynojo raitelio“ (Miuncheno menininkų grupė, ekspresionizmo krypties atstovai – Red. past.) grupė siejasi su V. Kandinskiu, pasigilinus ten galima rasti A. Jevlenskio ir kitus vardus, o Veriovkina liko istorijos paraštėje, nors buvo viena pagrindinių įkvėpėjų ir mecenatė. Gaudama rentą po tėvo karininko mirties, ji padėdavo savo draugams. Bet buvo tokie laikai, kai manyta, kad didžiu dailininku gali būti tik vyras, ir ji pati vienu metu tuo tikėjo. Mariana paskyrė daug metų tarnauti savo vyro Jevlenskio genijui ir tik 1906 m. vėl nusprendė grįžti prie dailės. Ji susapnuoja sapną – ta scena, Gojos sapnas, taip pat bus mūsų filme. Tai epizodas, filmuotas Bikuškio dvare, kai dega galerija ir iš tos galerijos žmonės išneša paveikslus. Gelbėdamos kūrinius 8 vienuolėmis apsirengusios moterys brenda į vandenį.

Paveikslai buvo tokie gražūs, kad Veriovkina nusprendė vėl imtis tapybos.

Aktoriai pasirengę medžioklės scenai / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Ar nekilo problemų ieškant aktorių masinėms scenoms?

Žmonės filmuojasi labai noriai. Į masuotes pusė žmonių atvažiavo iš Vilniaus, kiti iš Utenos, visi labai drausmingi filmavimo aikštelėje. Labiau bijojome permainingų orų, nes beveik viskas buvo filmuojama lauke. Iki paskutinės akimirkos galvojome, kad teks atšaukti filmavimus.

Ar jums kaip režisieriui neapmaudu, kad dėl tokio techninio sprendimo filmas bus prieinamas mažesniam žiūrovų skaičiui?

Manau, ši technologija po 4– 5 metų bus populiari. Remiantis mokslininkų tyrimais, virtuali realybė įsirašo į atmintį taip, lyg pats būtum patyręs. Manau, pasižiūrėjus filmą būtų nuostabiausia patirti tą jausmą, lyg herojė būtų tau pažįstama. Kad pajaustum, kaip arti ji buvo, jos klausei, stovėjai šalia, kad atsirastų bendras emocinis ryšys su žmogumi, kuriam buvo svarbi Lietuva, menas, tikėjimas.

Man kaip menininkui įdomu dalyvauti formate, kurio meninė kalba dar tik kuriasi, o ne kažką kopijuoti, patinka eksperimentuoti, ieškoti. Praminsim takus, o kiti matys, eiti ar neiti šiuo taku.

M. Veriovkiną jaunystėje vaidina aktorė Paulina Simutytė

Kairėje – filmo režisierius Žilvinas Vingelis
576 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.