Home » Protakos » Antanas Drilinga: „Juk čia pradėjo pulsuoti mano širdis…“

Antanas Drilinga: „Juk čia pradėjo pulsuoti mano širdis…“

Antanas Drilinga: „Juk čia pradėjo pulsuoti mano širdis…“

Vos tik rašytojas Antanas Drilinga sugrįžta iš Vilniaus į gimtąjį Anykščių kraštą, skambina bibliotekininkams ir kviečiasi juos pas save į svečius. Šį kartą pas rašytoją viešėjo Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus darbuotojos Birutė Venteraitienė, Ligita Matulienė, Judita Skačkauskienė ir Audronė Berezauskienė. Kad viešnagė nebūtų tik pasisėdėjimas prie kavos puodelio, nutarta paklausinėti rašytoją daugiau ir viską užrašyti. A. Drilinga ne tik atsakė į klausimus, bet ir pagrojo armonika bei padainavo. Pasirodo, kad ne vienas kūrybos talentas glūdi jame…

Gerbiamas Rašytojau, gimėte Plikiškių k. (Anykščių r.). Ar tai ir yra Jūsų mylimiausias žemės kampelis? Ką Jums reiškia Plikiškiai?

Galima būtų atsakyti vienu žodžiu: taip. Bet šis žodis nieko nereiškia, kai galvoju apie savo gimtus namus: juk čia pradėjo pulsuoti mano širdis, čia ėmė tekėti kraujas mano kraujagyslėmis, čia yra viskas, kas leidžia man vadintis žmogumi. Koks tas žmogus – kitas klausimas: geras ar blogas, gabus ar nemokša, doras ar nedoras, tačiau būtent čia jam suteikta gyvybė, svarbiausia, ką turi žmogus. Taigi, iš tikrųjų, gimti namai, tu juose gyveni ar negyveni, visam gyvenimui išlieka pamatu, į kurį gali atsiremti.

Mano kaimo nebėra, liko tik pavadinimas, dabar čia gyvena vos keletas senų žmonių, bet mano atmintyje jis toks, kuriame aš gyvenau ir kurį mylėjau – ne tik tą vietą, geografinį tašką, bet svarbiausia – žmonės, kurie mane supo nuo kūdikystės ir kurie man išliks gyvi tokie, kokius kadaise mačiau, tol, kol pats būsiu gyvas. Gyvi man jie ir mano knygose „Žmonės prie vieškelio“ ar „Aš juos mylėjau“, o gimtinės aplinka visuose mano kūriniuose egzistuoja kaip fonas.

Nusikelkime į Jūsų kūrybos pradžią. Pirmieji Jūsų eilėraščiai išspausdinti 1953 m. Ukmergės rajono laikraštyje. Respublikos spaudoje Jūsų kūryba pradėta spausdinti taip pat 1953 m. Pirmoji knyga, poemėlė vaikams „Kur kairėn, kur dešinėn“ pasirodė 1957 m. Po poros metų – 1959 m. išleidote du eilėraščių rinkinius: vaikams „Vilnius nubunda“ ir poezijos knygelę suaugusiems „Atveriu langą“. Ankstyvosios kūrybos sąrašą būtų galima tęsti, tačiau norisi paklausti, kas įtakojo kūrybos pasirinkimą? Pradžioje kūryba vaikams, paskui suaugusiems.

Niekas to pasirinkimo neįtakojo: kūryba – savaiminis sąmonės procesas, juk apskritai negalvoji, kodėl parašai tą ar kitą eilėraštį: arba jis yra, arba jo nėra, jį užrašei arba neužrašei, ir jei neužrašei, jo niekad ir nebus (šiek tiek kitaip viskas prozoje – ten privalai turėti idėją, kuri stimuliuoja visą procesą), pasakyčiau, tai spontaniškas veiksmas, bent jau man, kitiems gal kitaip. Aš nežinau, kodėl pradėjau rašyti eilėraščius vos vienuolikos metų, matyt, man atrodė gražu, kad žodžiai sudėti į eilutes ir jais kažką tu pasakei, lyg kalbėtum pats su savimi. Sąmoningai, man atrodo, kūrybos niekas nepasirenka – ji pati dėl nežinomų priežasčių atsiranda tavyje, atsiranda impulsyviai poreikis rašyti, piešti ar dainuoti, ir tu nevalingai paklūsti šiam poreikiui, tik po tam tikro laiko suvoki, kad tai darbas, kuris, kaip ir bet koks rimtas darbas, tampa nelengvu, o kartais ir kankinančiu darbu, bet niekada nepajėgi to darbo atsižadėti ir pasijunti esąs tarytum mulas, kuris visą gyvenimą turi tempti savo vežimą. Na, gal eilėraščius vaikams pradėjau rašyti šiek tiek ir dėl to, kad jau pradžios mokykloje, kuri karo ir pokario metais buvo gretimame Mikierių kaime, perskaičiau ir mintinai savaime išmokau Vytės Nemunėlio (B. Brazdžionio) knygutės „Vyrai ir pipirai“ eilėraščius: jie buvo tokie gražūs! Nuo to laiko apskritai poezija, matyt, ir įtraukė mane į tą vežimą, kurį minėjau.

Pas rašytoją A. Drilingą – J. Skačkauskienė, B. Venteraitienė, L. Matulienė

1982 m. išleidote romaną „Jau saulelė“, 1983 m. – eilėraščių ir poemų knygą „Slenksčiai“, 1984 m. – „Akimirkų tėkmė“, o 1985 m. pasirodė romanas „Ant keteros“, 1986 m. – publicistikos knyga „Žmonės prie vieškelio“, 1987 m. išleidote romaną „Improvizacija mušamaisiais“, 1988 m. – eilėraščių knygą „Laukimas“, 1993 m. pasirodė Jūsų romanas „Ateiti ir išeiti“. 1994 m. sukūrėte beletrizuotą biografinį pasakojimą ir išleidote knygą „Monsinjoras: Akimirkos su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku“. 1995 m. vėl romanas – „Pelenai“, o po to viena po kitos sekė eilėraščių knygos: 1996 m. „Ugnies paukštė“, 2001 m. „Sonetai vakaro rūke“, 2002 m. „Nuolaužos“. 2004 m. vėl sugrįžote prie prozos ir išleidote prisiminimų knygą „Aš juos mylėjau“. Užauginote tikrai nemažą kūrybos derlių, o knygų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti, poeziją keitė proza, o prozą poezija. Koks žanras Jums yra arčiau širdies?

Visi žanrai prie širdies, jei tai kūryba: ji nepaiso, kokiu žanru tu naudosies, svarbu, ko iš to žanro nori, tai yra, ką apskritai nori pasakyti ir ar turi ką pasakyti.

Be romanų, poezijos bei prisiminimų knygų esate sukūręs libretų. Pagal Jūsų eiles yra sukurta dainų. Gal galite plačiau papasakoti apie minėtą savo kūrybos žanrą.

Logiškai šis klausimas prieš tai buvusio klausimo tęsinys: kažkada net nepamaniau, kad galėčiau rašyti scenai, nors teatrą visada mėgau ir maniau, kad tuometinėje viešojoje situacijoje teatras gali pasakyti kur kas daugiau tiesos, negu ta, kuri pasakoma spausdintu žodžiu. Bet konkretus suartėjimas su teatru (mano atveju – su muzikiniu teatru) davė impulsą pabandyti kažką pasakyti teatro kalba, tuo labiau, kad muzikiniuose teatruose, kurių ir tebuvo vos pora, lietuviškų veikalų beveik nebuvo. Kai Kauno muzikinis teatras (tuo metu jo vadovas buvo Stasys Domarkas) pasiūlė bendradarbiauti, susitikome su kompozitoriumi Antanu Rekašiumi, garsiu muziku, kurio jau seniai nebėra, ir sukūrėme operą-oratoriją „Šviesos baladė“, labai sėkmingai pastatytą Kauno teatre. Po kelerių metų šis teatras pastatė Algimanto Bražinsko ir mano miuziklą „Pagramančio šnekučiai“, kuris turėjo ypatingą sėkmę ir yra gyvas jau puspenkto dešimtmečio – kitais pavadinimais („Šnekučiai“, „Žemės paukščiai“) buvo statomas Klaipėdos teatre, „Lietuvos“ ansamblyje, Panevėžio teatre. Retas atvejis, kad tiek laiko spektaklis išsilaikytų teatruose. Be to, Nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo pastatytos net dvi mudviejų su A. Bražinsku operos – „Kristijonas“ ir „Liepsna“, sukurtos Virgilijaus Noreikos iniciatyva.

Dainų tekstai taip pat buvo rašomi kompozitoriams paprašius, kai kurios dainos atliekamos dešimtmečius, kaip sakysim, Vytauto Laurušo „Aukštaičių krašto daina“ arba Mikalojaus Noviko vaikiškos dainelės mano tekstais.

Esate ir vertėjas. Iš kokių kalbų ir ką esate išvertęs?

Trumpai apie vertimus: išleista Polio Eliuaro poezijos rinktinė, Ž. F. Beranže „Dainos“ (abi iš prancūzų k.), Maksimo Bahdanovičiaus „Vainikas“ (iš baltarusių k.), Kerimo Kurbanepesovo lyrika (per tarpinę rusų k.), daug eilėraščių įvairiose antologijose ir kt. leidiniuose; be to – libretai „Šikšnosparnis“ (iš vokiečių k.), „Karmen“ (iš prancūzų k.), „Monmarto žibuoklės“ (iš prancūzų k.) ir kt.

O kaip Jums pačiam atrodo, koks reikšmingiausias Jūsų darbas? Kuris arčiausiai širdies?

Man asmeniškai – visi reikšmingi, juk juos aš pats parašiau. Tiesą sakant, laikas atsirenka tai, kas svarbiau, ir atkrenta silpnesni ar visai nepasisekę darbai, juos tiesiog (kai kuriuos) užmiršti, bet kai kuriuos, esant reikalui, prikeli „iš numirusių“. Manau, kad savotiškai „prikelti“ buvo neseniai išleisti romanai „Laimės kūdikio gyvenimas“ (kitu pavadinimu – „Uogos kraujo spalvos“) ir „Jau saulelė“. Galiu pridurti, kad vis dėlto svarbiausia iš to, ką esu parašęs, tikriausiai yra mano romanai – jų aštuoni, ir jie pareikalavo didžiausios mano jėgų įtampos, nes parašyti romaną – ne vienadienis reikalas ir ne eilėraštis, kuris atima tiek laiko, kiek reikia jam užrašyti ant popieriaus, bet aš greitai ranka rašau ir ligi šiol nepažįstu jokių technologijų.

A. Drilinga gimtuosiuose Plikiškiuose

Žurnalistė, rašytoja Rita Banienė Jus pavadino žurnalo „Nemunas“ gimdytoju, pribuvėju ir krikštatėviu. Ką galite pasakyti apie tai?

Tai ilga ir man svarbi istorija, gyvenimo tarpsnis, kurį galiu vadinti savo viršukalne. Žurnalas „Nemunas“ buvo įkurtas 1967 m., aš buvau paskirtas jo vyriausiuoju redaktoriumi, pradėti darbą reikėjo tiesiog tuščioje vietoje – nei materialinės bazės, nei žmonių, kurie galėtų imtis šio darbo, bet po pusmečio žurnalas pasirodė nedideliu 5000 egz. tiražu, o po kelių mėnesių jo tiražas jau buvo 50 000 ir augo toliau, žmonės jį graibstė. Taip atsitiko tikriausiai dėl to, kad nuo pirmo numerio mes vengėme stereotipinių propagandinių to laiko štampų, ideologinio schematizmo ir politikavimo, privalomo tuo laiku santvarkos ir komunistų partijos šlovinimo. Tai skaitytojai iš karto pajuto ir priėmė kaip naują reiškinį, žodžiu, jie žurnale rado ne valdišką, o žmogiškai paprastą kalbėjimą. Suprantama, valdžiai tai nepatiko, mane, kaip vadovą, funkcionieriai nuolatos „auklėjo“, kol po R. Kalantos žūties pašalino iš pareigų kaip sistemingai darantį ideologines ir politines klaidas. Žurnalas buvo greitai „prigesintas“ ir prarado didžiąją dalį savo skaitytojų, kol po Atgimimo ir visai nunyko. Prieš keletą metų buvo atgaivintas, tačiau dabar, deja, jis menkai kam žinomas.

1972 m. tapote „Poezijos pavasario“ laureatu, 1981 m. Jums suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas. Esate apdovanotas Pasaulio taikos tarybos medaliu. 2015 m. Jums suteiktas Anykščių rajono garbės piliečio vardas. Kuris apdovanojimas Jums arčiau širdies?

Visos tos kuklios regalijos man kokios nors didesnės reikšmės neturi, išskyrus Anykščių garbės piliečio vardą, nes jį man suteikė gimtojo krašto žmonės, kuriuos, kaip sakiau pradžioje, aš myliu ir gerbiu.

Andrioniškio bibliotekoje kaupiama Jūsų asmeninė biblioteka ir rankraščiai. Kaip kilo mintis savo rašytinį palikimą perduoti bibliotekai? Kokie ateities planai?

Esu Andrioniškio seniūnijos pilietis, čia turiu savo namus, kur praleidžiu visas vasaras, todėl manau, kad Andrioniškio biblioteka man tarytum antri namai, kuriems jau prieš daugelį metų pradėjau dovanoti savo asmeninės bibliotekos knygas. Kas žino, kas atsitiks mano sukauptai bibliotekai po manęs, o Andrioniškyje ji, tikiu, bus saugi ir galbūt tų knygų kam nors prisireiks. Tai skatina daryti ir Anykščių S. ir L. Didžiulių biblioteka. Manau, kad šis procesas prasmingas. O apie ateitį kalbėti, kai tau įpusėjo devinta dešimtis metų…

Nors rašytojas A. Drilinga ir įpusėjo devintą dešimtį, tačiau spinduliuoja energija, pilnas kūrybinių minčių, jaučiasi žvaliai ir atrodo puikiai. Ir vienu žodeliu prasitarė, kad pakeliui pas skaitytojus yra jo naujausia knyga… Lauksime.

Kalbino AVB Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus vedėja

Audronė Berezauskienė

342 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.