Home » Protakos » Gyvenimas – daina ir skaičiai

Gyvenimas – daina ir skaičiai

Gyvenimas – daina ir skaičiai

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Salake gyvenanti Alma Ubonienė gimė ir gyveno Zarasų r. Liaudiškių kaime. Baigusi M. Melnikaitės vidurinę mokyklą keletą metų mokytojavo – dėstė matematiką Baibiuose. Įsigijusi namuką Salake ir pradėjusi dirbti kolūkyje „Aukštaičių kraštas“ įstojo į Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą. Taip su skaičiais draugaujant pralėkė daugiau nei 40 metų – kol iširo kolūkis. Tiesa, dar jai teko dirbti papildomai ir Salako kultūros centre: čia ji vadovavo „folklorui“.

„Buhalterijoje – dirbau. O folkloras buvo tarsi dūšios nusiraminimas – atgaiva. Kai susikūrė Janinos Bukelskienės ansamblis, jame pradėjau dainuoti ir aš“, – sako Alma. Nesunkiai suskaičiuojame: tam skirta daugiau kaip metų.

„Folkloras – tarsi margaspalvis nedalomas audinys. Čia viskas taip miela: ir pasakojimai, ir dainos, ir šokiai… Net negali suprasti, kas mieliau“, – teigia ji ir pasakoja, kiek daug įvairiausių dainų yra surinkusi lietuvių kalbos mokytoja J. Bukelskienė – jas dainavo ir iki šiol vis tebedainuoją.

Nors jau prabėgo daug metų, bet iki šiol gyvi Estijoje vykusios miestelio šventės, kurios tema buvo Karalystė, įspūdžiai. Tai labai gražus vaidinimas-žaidimas: Miesto Karalius renka geriausią kepėją, virėją, dalyvauja net karalystės kariuomenės paradas. „Mūsų delegacija buvo pristatyta kaip svečiai iš užsienio. Vaikščiodamos mūsų moterys „pateko“ pas degtindarį – į degustaciją, o vyrai – į kepėjų konkursą. Paskui buvo visiems smagių įspūdžių pasakojimo“, – šypsosi Alma, pridurdama, jog pajutusi, kaip sunku, kai nesupranti kalbos.

„Jau Lietuva buvo nepriklausoma, kai vykome į Latviją – buvome pakviesti į Dagda mieste vykusią šventę. Buvo užtikrinta, kad visi dokumentai, reikalingi kelionei, tikrai sutvarkyti. Pasirodo, trūko autoįmonės vadovo pasirašyto dokumento ir antspaudo. Išlipome ir susėdę laukėme, kol popieriai bus sutvarkyti. Buvo sekmadienis. Mobiliųjų telefonų dar nebuvome matę. Važiavome smarkiai vėluodami. Pasitikusi vadovė pasakė, kad ji, nesulaukdama dalyvių, jau spėjo paskambinti ir į įmonę, ir Almai į namus, informuodama, kad grupė neatvyko. Todėl pirmiausia pulta skambinti į Salaką, kad jie visi gyvi ir sveiki. Iš tiesų, visi miestelyje jau buvo labai sunerimę… Gerai, kad prieš koncertą buvo suplanuota pažintinė kelionė po miestą – todėl koncertuoti nepavėlavo, tačiau, aišku, su miestu taip ir likome nebesusipažinę“, – pasakoja Alma.

„Iš kur ta meilė dainai? Aišku, genai… Tėvelis gitara mokėjo groti. Taip ir likęs vaizdas akyse: tėvelis kuria krosnį, mama ruošia valgyt – sukinėjasi prie „plytos“ – ir visi dainuoja… Dar – mama dirbo fermoje melžėja. Keldavosi labai anksti. Melžiant pradėdavo imti miegas – netoliese ir kaimyne melžė: uždainuodavo abi. Mama su tėveliu dainuodavo, o aš, žinodama, kad neseniai gautos dainos žodžiai padėti aukštai ant spintos, sugebu pasiimti tą lapą ir, nors nemokėdama skaityti, net nežinodama, ar tas lapas ne aukštyn kojomis apverstas, dainuoju. O tų metų man galėjo būti kokie penkeri (nes broliuko dar nebuvo, o skirtumas – 5 metai), bet tą dainavimą iki šiol puikiai prisimenu. Tiesa, kai broliukas gimė – iškart „jungėsi“ dainuoti. Akyse matau: ant kalno sudėti žabai, surišti „kūlaliais“ – dar nedidelis brolis, užsilipęs ant tos krūvos, dainuoja: „Cyru vyru vyturiukas“, – pasakoja moteris.

Besimokant vidurinėje dalyvauta mokyklos chore (mokytojas S. Narkevičius). 1964 m. visą savaitę dalyvauta 1-ojoje respublikinėje moksleivių dainų šventėje Vilniaus Vingio parke, kurioje dalyvavo per 24 000 moksleivių: 220 chorų, 245 šokių kolektyvai, 159 orkestrai. Kaskart visa kolona skubėdavusi į repeticijas, į valgyklą. Prisimena, kaip dainuodami dainą „Te visad šviečia saulė“, rankose laikė kartoninius rutulius, kurių viena pusė buvo geltona (saulė), kita – mėlyna.

„Gintaras – buvo vienintelis vaikas (aut. Gintaras Andrijauskas – puikiai žinomas Lietuvoje grupės „Sadūnų“ muzikantas). Bet dabar jau turiu 5: marti Birutė, anūkytės (grupės „Baltos varnos“ atlikėjos) Teresė ir Milda su vyru Juliumi. Dabar jau 5 turiu“, – šypsodamasi pakartoja Alma ir pasakoja, kad mokykloje labai nemėgo matematikos. Baigusi mokyklą, užlipusi į palėpę, sviedusi algebros vadovėlį. Tačiau tada, kai mokykloje įsidarbino ir matematiką pradėjo dėstyti, susirado tą knygą ir… atsiprašė. Likimo ironija? Tačiau visą gyvenimą skaičiai nebeapleido…

„Prisimenu, kai darydavome apyskaitą, sėdėti tekdavo per naktis. Išeini iš darbo – niekur šviesų jau nebesimato. O ryte ir vėl eini į darbą. Todėl iki šiol atmintin įstrigę sapnai, kai teko regėti visą krūvą skaičių – didelių apčiuopiamų skaičių… Tada juk jokios skaičiavimo technikos, palengvinančios buhalterio darbą, nebuvo: tik skaitytuvai – visų skaitliukais vadinti. Jais ir sudėdavome, ir daugindavome… Oi, kaip jie tarškėdavo barškėdavo, kai kabinete 5 žmonės skaičiuodavo“, – įdomiai pasakoja Alma, kuriai teko išbandyti įvairias skaičiavimo priemones. Pirmoji skaičiavimo mašinėlė kolūkyje buvo „Feliksas“: surinkti skaičius reikėdavę svirtelėmis, paskui sukti rankenėlę. „VK“ – irgi buvo skaičiavimo mašinėlė: reikėjo spaudyti klavišus. Tai buvo įspūdingas didelis prietaisas, užėmęs kone pusę stalo. Tiesa, ji atliko nemažai funkcijų ir buvo laikoma prestižine. Kalkuliatorių atsiradimas labai palengvino darbą, tačiau senieji buhalteriai dažnai dar naudodavosi ir paprastais skaičiuotuvais.

Dabar Alma jau senjorė, tačiau be veiklos nebūna. Jos ypatingai daug vasarą – laukia daržai. „Esu Barbė devyndarbė, nes viską, ką tik naujesnio pamatau, ir pačiai norisi išmėginti“, – kalba Alma ir rodo visą aplanką puikių karpinių, kuriuose tiek daug tautosakos elementų: giedantys paukšteliai, Gyvybės medis, besiskleidžiantys gėlynai. Tačiau ji mėgsta ir molį minkyti, ir gėlytes vąšeliu nerti, ir sodus rišti, ir juostas pinti. Veiklų tikrai netrūksta, nes dar ir Salako bažnyčios chore giedodavusi, kadangi tikėjimas jai visada buvo gyvenimo prasmė: ir nusiraminimas, ir paguoda.

Alma Ubonienė

269 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.