Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Liaudies meno tradicijas gelbės tik regionų kūrėjai?

Liaudies meno tradicijas gelbės tik regionų kūrėjai?

Liaudies meno tradicijas gelbės tik regionų kūrėjai?

Kristina SAKAITĖ

Utenos krašto kūrėjai į tradicinę tautodailininkų parodą šiemet rinkosi vėliau nei įprastai. Pavasarinė darbų apžvalga iš pavasario perkelta į rugsėjo mėnesį. Šiuo metu Utenos kraštotyros muziejuje pristatomi 74 autorių darbai, gausi paroda atspindi įvairius žanrus – ekspozicijoje galima pamatyti audimo, drožybos, grafikos, keramikos, tekstilės, pynimo iš vytelių, kalvystės, tapybos darbų, taip pat odos, juvelyrikos gaminių, karpinių, mezginių, nėrinių, sodų, verbų, žaislų. Tautodailininkų paroda Utenos kraštotyros muziejuje bus eksponuojama iki spalio 3 d.

Utenos tautodailininkų bendruomenė – viena gausiausių šalyje. Šiemet meno kūrėjo statusas suteiktas Adelei Bražėnaitei, sekančiai savo mamos, žinomos tautodailininkės, karpinių meistrės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės pėdomis.

„Mes, molėtiškiai, lygiuojamės į jus. Visi kūrėjai ir jų darbai yra didelė vertybė, kuri lieka kataloguose, nuotraukose, muziejų fonduose, kaip šeimos relikvijos, nes visa tai, ką galime nusipirkti, yra ne tai, kuo mes įdomūs visam pasauliui. Tai, kas išlieka, formuoja mūsų skonį, pasaulėžiūrą“, – įvertindama liaudies meno kūrėjų darbus sakė Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė. Parodos atidaryme kolegas pasveikino Utenos tautodailininkų klubo „Svirnas“ pirmininkė Zita Indriūnienė.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujelienė apžvelgdama besibaigiančius Tautodailės metus sakė, kad jie turėjo būti labai intensyvūs – suplanuota daug parodų, projektų Lietuvoje ir užsienyje. Kai kurių planų teko atsisakyti, tačiau vylėsi, kad dalį jų dar spės įgyvendinti.

Tautodailininkai, sukūrę reikšmingiausius darbus, kasmet karūnuojami „Aukso vainikais“. Regioninį šio konkurso turą planuojama organizuoti Molėtuose arba internetinėje erdvėje. Rajoninės parodos – vienas iš etapų, kuriame atrenkami geriausi krašto kūrėjų darbai.

Apie šiuolaikinę tautodailę, „nutekėjusias“ tradicijas, perspektyvą ir kaip atrodo Utenos liaudies kūrėjų darbai bendrame šalies kontekste savo įžvalgomis paprašėme pasidalinti LTS Vilniaus bendrijos pirmininkę Ramutę Kraujelienę.

Kokį įspūdį jums padarė naujausia Utenos tautodailininkų paroda?

Šiųmetinė uteniškių paroda nelabai skiriasi nuo ankstesnių metų – didelio šuolio į priekį ar atgal nebuvo, meniniu požiūriu išlaikomas panašus lygis. Yra vedantys meistrai, kurie visada kuria savo malonumui ir nelabai žiūri tradicijų – kartais pataiko, kartais nepataiko, vertinant pagal liaudies meno kriterijus. Mūsų darbas – įvertinti, pastebėti, patarti, nes šių parodų pagrindas yra puoselėti būtent liaudies meno tradicijas. Lyginant su kitais miestais, panaši situacija yra visur. Utena išsiskiria tuo, kad tautodailininkų bendruomenė yra gausi ir įvairi, apimanti beveik visus žanrus. Turbūt nebėra tik rinktinių juostų audėjų, nebematau lovatiesių (likusi tik Anelė Araminienė, kuri vis dar audžia), rankšluosčių. Lyginant su laikotarpiu prieš dvidešimt metų, kai dar būdavo gerų, aiškių, lietuviškų dalykų, situacija keičiasi. Kita vertus, XXI amžiuje gali atsirasti audėjų, bet jos gal nebesėdės senovinėse staklėse. Galbūt aus patobulintomis staklėmis užprogramavusios raštus. Istorija sukasi.

Kaimyniniuose rajonuose – Zarasuose, Molėtuose, Ignalinoje vykstančiose parodose dalyvauja žymiai mažiau tautodailininkų, bet neretai iš tos mažesnės grupės tampa respublikinių parodų laureatais. Kad ir pernai puikiai įvertinta zarasiškė audėja Birutė Andrijauskienė, dar anksčiau – Rimutė Vitaitė, kitos Zarasų tautodailininkės. Utena neturi tokių stiprių siuvinėtojų kaip Molėtai, taigi kur tas svoris – ar kiekybėje, ar kokybėje? Žinoma, uteniškių pavardės taip pat žinomos – V. Valiušio, O. Tumėnaitės-Bražėnienės pristatinėti tikrai nereikia. Šiemet atsiskleidė nėrėja Aušra Banuškevičiūtė. Atrodytų, paprastos servetėlės, staltiesėlės, bet kaip skoningai sudėliotos kompozicijos. Ji tik pernai įstojo į Tautodailininkų sąjungą. Jauna uteniškė sužibėjo ir Vilniuje vykusioje parodoje, kurioje dalyvavo kartu su kitomis nėrėjomis.

Ar šiemet buvo daugiau nustebinusių autorių ar pavienių darbų?

Tadas Gurkšnys visada stebina su tapybos darbais. Primityvistinė, įdomi tapyba.

T. Gurkšnys pristatė ir drožybos darbus – viena rankšluostinė labai graži. O. Tumėnaitei-Bražėnienei neprikiši nei karpiniuose, nei margučiuose.

Kaip kinta šiuolaikinių liaudies kūrėjų braižas, formos, atlikimo tradicija, medžiagos?

Yra amatai ir liaudies menas. Amatuose sertifikuoti meistrai būtinai turi laikytis šimtamečių atlikimo tradicijų. O liaudies mene atsiranda naujų sprendimų. Štai Utenos tautodailininkų parodoje verbos buvo pateiktos visiškai naujoviškai. Beje, Utenoje nebuvo verbų rišimo tradicijos, čia atvežtinė, nuo Vilniaus krašto kilusi tradicija. Ir tai ne vienintelė „nutekėjusi“ tradicija.

Atsiranda įvairios kompozicijos, šiuolaikiškos medžiagos. Tautodailėje daug tokių dalykų, bet mūsų tikslas išlaikyti kiek galima ilgiau tai, ką nuo amžių amžiaus turėjome. Atsiranda tiesiog gaminių su tautodailės elementais. Jeigu gilinsiesi, kiekviename daikte galima rasti tų naujovių ir pateikime taip pat. Kad ir ta pirštinė – juk siūlas jau nebe toks, kaip buvo seniau, naminiu siūlu labai retai kas mezga. Siūlus perka, o jie jau visai kitaip suverpti. Vilniuje turime tokį floristą, jis siūlo parodai padaryti kompoziciją su šiaudais – galbūt ten bus sodo detalė, bet kaip tai traktuoti? Tai jau šiuolaikinis pateikimas. Kaip ir fabrike austa juosta, kurioje nebebus tokių atspalvių, kaip audžiant tradiciniu būdu.

Parodoje pristatomi net 21 žanro kūriniai. Kokias meno sritis išskirtumėte kaip būdingiausias, išlaikiusias giliausias tradicijas ir savitumą Rytų Aukštaitijoje?

Aukštaitijoje, įskaitant Molėtus, Ignaliną, senas tradicijas turi šiaudiniai sodai, margučiai – tai aukštaičių vėliava.

Medžio darbų nepalyginsi su Žemaitijos koplytstulpiais, stogastulpiais. Labai gaivinama keramika, bet reikia žiūrėti giliau, ar tai tikrai buvo sena aukštaičių tradicija. Ten, kur yra molio, tarkim Kuršėnuose, buvo visai kitos galimybės kūrybai.

Taigi, negalima sakyti, kad medžio drožyba ir keramika Aukštaitijoje niekas neužsiėmė, bet tai nebuvo taip populiaru, kaip Žemaitijoje.

Ir audiniai aukštaičiams būdingi. Jeigu ne Zarasų kūrėjai, jie būtų ir beišnykstą. Dėl kalvystės – jos buvo visoje Lietuvoje, tačiau Aukštaitijoje kalvystė nebuvo itin paplitusi.

Liaudies kūryba nėra verslas, retam kūrėjui – ir pagrindinis užsiėmimas. Kokią matote tautodailės perspektyvą? Ar turės dabartiniai kūrėjai mokinių, kurie norės ir gebės kruopščiai dirbti, skleisdami liaudies meną?

Čia viskas siejasi su Lietuvos ateitimi. Žinoma, kad kūryba ir kūrėjai išliks, bet kad jų bus daug, tikrai nemanau, nes mes matome, kokie žmonės susirenka. Ateina garbaus amžiaus kūrėjai, jaunimo tik kur ne kur pamatai. Bandoma gaivinti tautodailę tarp jaunimo, yra mokinių liaudies meno konkursas „Sidabrinis vainikėlis“. Jeigu atsiranda gerų mokytojų, tai ir vaikų atsiranda. Daugiau norinčių kurti regionuose, didmiesčiuose situacija daug sudėtingesnė…

Ar tiems vaikams kūryba bus reikalinga, kai jie taps studentais, sunku pasakyti – reikia labai mylėti liaudies meną, kad skirtum tam laiko po darbų ar mokslų. Galų gale iš tokios kūrybos sunku duonai užsidirbti. Per Sostinės dienas organizavau tautinio paveldo mugę, tai atrodė kaip muziejus – žmonės vaikšto ir žiūri, bet nieko neperka – pasirodo jau visko turi.

Perspektyva neaiški, bet tai, ką išsaugosime, bus puoselėjama, skatinama ir remiama.

Utenos tautodailininkų parodoje – 74 autorių darbai / Kristinos Sakaitės nuotraukos
Tautodailininkų darbus apžvelgė LTS Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujelienė, Utenos tautodailininkų klubo „Svirnas“ vadovė Zita Indriūnienė ir Utenos r. savivaldybės kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė
207 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.