Home » Gallery » Veidai » Su fotoaparatu paskui paukščius – nuo Kuršių nerijos iki Pietų Amerikos

Su fotoaparatu paskui paukščius – nuo Kuršių nerijos iki Pietų Amerikos

Su fotoaparatu paskui paukščius – nuo Kuršių nerijos iki  Pietų Amerikos

Kristina SAKAITĖ

Fotografija šiais laikais prieinama beveik kiekvienam, įvairiomis priemonėmis užfiksuotų vaizdų pilnos elektroninės galerijos. Tačiau norint padaryti išskirtinį kadrą neužtenka vien nuspausti telefono ar fotoaparato mygtuką. Vytauto Jonyčio archyve reti kadrai.

Vilnietis, pagal profesiją ornitologas, o pagal užsiėmimą verslininkas, kad užfiksuotų retą paukštį, gali išsiruošti mėnesiui į Pietų Afriką ar Kazachstaną, keltis kartu su saule, tai yra gyventi sparnuočių ritmu, su fotoaparatu tykoti ištisas valandas. Keliaudamas po įvairias šalis įamžino jau daugiau nei 500 pasaulio paukščių. „Iš didžiulių archyvų atrinkti 22 darbus man buvo labai sunkus darbas ir kūrybinės kančios, nes norisi atrinkti ne tik kokybiškas, bet ir įdomias nuotraukas“, – prisipažįsta neseniai savo pirmąją fotografijų parodą Utenoje surengęs V. Jonytis.

Paukščius, kaip ir kitus gyvūnus, sudėtinga fotografuoti, kaip ieškote, tykote savo objektų?

Reikia kantrybės. Norint padaryti gerą kadrą, reikia būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje su tinkama aparatūra. Be šių trijų dedamųjų dar kažkokį procentą užima sėkmė. Kiekvienam gyvūnui būdinga tam tikra gyvenamoji aplinka, pagal tai, ką noriu fotografuoti, renkuosi vietą, kur ieškoti objekto. Tenka ilgai ilgai laukti. Pagal pėdsakus matai, kad ten atskrenda paukščiai – yra jų maisto liekanų ir kitų gyvybinės veiklos ženklų. Nujauti, kokie ten paukščiai lankosi. Įlendi į fotopalapinę, sėdi ir lauki. Ir, neduok dieve, išlįsi per anksti, o tas paukštis gal jau virš tavęs tupi. Pralauki keturias valandas, kol paukštis įsidrąsina, o prispyrus reikalui išlįsi 5 minutėms ir visas triūsas nueis šuniui ant uodegos.

Kiek ilgiausiai teko laukti skraidančio objekto ir kam atiteko tokia garbė ?

Atsimenu, prie Kuršių marių kokias 8 valandas laukiau jūrinio erelio. Jis sukiojosi aplinkui ir medžių viršūnėse, bet taip ir nenusileido ten, kur man reikia. Būna ir tokių rezultatų. Bet laukiau ne visai veltui. Belaukiant atplaukia antys, kiti paukščiai – gyvenimas ir judėjimas gamtoje vyksta nuolat. Kitaip sakant, nebūtinai grįžti tuščiomis, net jeigu nesulaukei to, ko norėjai ir tikėjaisi.

Kuri fotomedžioklė buvo sėkmingiausia, dėl kurių kadrų ypač didžiuojatės?

Man labai smagu kalbėti apie nuotrauką, kurioje yra saulėpaukščio patelė skrydžio metu – plasnojanti prie savo lizdo su voratinklio gija snape. Nuotraukoje matyti jos lizdas, supintas iš gyvatės išnaros, sausų lapų, o gūžtą ji veja iš gijų. Tas paukštelis nedidelis, gal 8 cm, bet kadras gražus ir netikėtas. Viskas prasidėjo nuo to, kad pastebėjau, kaip iš vienos vietos krūmynuose į nendryną kelis kartus nuskrido saulėpaukščiai. Pamaniau, gal ten yra lizdas. Bet lizdas buvo ne nendryne, o tuose krūmuose. Pamatęs lizdą per atstumą tykojau, kol atskris saulėpaukštis.

Džiaugiuosi ir kitu pavykusiu kadru, kuriame užfiksuotas afrikinis erelis žuvininkas prieš sugriebiant žuvį. Gražiausios nuotraukos – skrydžio metu, tuomet išryškėja kadro ekspresija. Gamtoje gaudai momentą. Paukščių lizde su jaunikliais šiais laikais nebefotografuojame. Tarybiniais laikais, kai neturėjome tokios aparatūros, su kuria gali fotografuoti iš toli, ieškodavome lizdų, nes prie jų atskrenda suaugėliai. Būdavo tokia fotografavimo metodika. Lauki prie lizdo, stebi paukščių gyvenimą. Šiais laikais, kai techninės ribos nyksta, atsirado opinija, kad prie lizdo fotografuoti nebėra lygis, juo labiau, jeigu esi mėgėjas ir neturi mokslinio tikslo fiksuoti paukščių gyvenimą iš arti. Kadangi mano tikslas nufotografuoti gražiai – kad būtų estetiška, tai nėra tikslo laukti prie lizdo. Paukštis gražus veiksme arba kai tupi ant šakelės ir gieda – matosi, kad išsižiojęs, bet supranti, kad jis ne klykia, o gieda.

Vienus paukščius matome dažniau, kiti paukščiai, dėl jų nuošalaus gyvenimo būdo ar geografinės gyvenamosios vietos, žmogaus akims lieka nepasiekiami. Kokių rečiausių paukščių teko užfiksuoti?

Daugiausiai retų paukščių esu nufotografavęs Afrikoje. Vienas iš jų Taitos strazdas, kurispasaulyje niekur daugiau negyvena, išskyrus 4 kv. km miškelį. Žmonės naikina šių paukščių gyvenamąsias vietas. Vienas šaltinis teigia, kad jų pasaulyje likę apie 1500, kitais duomenimis – 90.

Afrikoje apie 20 proc. paukščių reti, niekur kitus nesutinkami. Ypač Kenijoje – ten yra apie 60–70 proc. tik toje teritorijoje sutinkamų paukščių.

Užfiksuota sparnuočių kolekcija – dokumentika, galinti virsti pažintiniais katalogais ir pan. Ar jaučiatės darąs savotišką įnašą mokslui?

Nesijaučiu, tiesiog jaučiu malonumą padaręs gerą kadrą. Fiziškai pavargsti juodai. Atrodo, kad reikia tik mygtuką nuspausti. Iki to laiko – susiruoši kelionei, nuvažiuoji mėnesiui į šalį, keliesi 5 val. ryto – be išeiginių visas 30 dienų. Išvažiuoji fotografuoti, kai saulė pakyla, nes gyvūnų didžiausias aktyvumas 6–10 val. ryte ir nuo 15–16 val. iki sutemų. Prabanga būtų 10 tūkst. kilometrų nuskristi ir miegoti kiek nori, turėti išeigines. Gal kaip tik tuo metu pražiopsotum kadrą. Iš esmės – tai darbas. Prisimenu, Kenijoje dulkėtu vieškeliu kelias valandas kratėmės 100 km, kad pamatytume vieną paukštį, kuris gyvena tik toje teritorijoje. Ir pamatėme. Mažas, geltonas, niekuo neypatingos išvaizdos paukščiukas. Bet retas – gyvena tik ten ir daugiau niekur kitur pasaulyje. Kol kas renku medžiagą, negalvoju apie parodas ir katalogus, net niekada negali žinoti, kokia mintis ar idėja šaus į galvą ateityje.

<…>

Visą interviu skaitykite „Utenos apskrities žiniose“.

Iš ciklo „Afrikos paukščiai“. Vytauto Jonyčio nuotrauka
Vytautas Jonytis
Iš ciklo „Afrikos paukščiai“Vytauto Jonyčio nuotraukos
151 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.