Home » Protakos » Širdžiai artimos akimirkos

Širdžiai artimos akimirkos

Širdžiai artimos akimirkos

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Mes kiekvienas turime savo svajonių. Vienų jos didelės, bet trapios, kitų – mažytės, bet tokios įspūdingos, kitų – kuklios, bet svaiginačios savo polėkiais. Yra žmonių, kurie ir nesvajoja…

Eleonora Chmieliauskienė gimė ir augo Smalvose. Čia mokėsi pradinėje, paskui – Lupenkos aštuonmetėje mokykloje, o baigusi tuometę M. Melnikaitės vidurinę pasirinko Vilniaus kultūros mokyklą ir tapo bibliotekininke. Po baigimo, kaip tuo metu ir buvo įprasta, įsidarbino Zarasų bibliotekoje.

Gyvenimas vietoje nestovėjo: teko dirbti ir fabrike, ir „Lietuvos draudime“, ir „Zarasaityje“. Visada labai mėgusi bendrauti su žmonėmis, todėl uždarose patalpose jai būdavę sunku.

Eleonora nuo pat vaikystės labai mėgsta piešti. „Sunku pasakyti, iš kur toks noras ir tie gebėjimai, nes polinkis šeimoje nebuvo pastebėtas, kaip, beje, ir vaikams neperduotas. Kai mokiausi pradinėje, mane jau tada piešimas žavėjo. Turbūt visi vaikai mėgsta piešti ir dainuoti. Bet pastebėjau, kad mėgstančių dainuoti polinkis nesumažėja: mielai dainuoja tiek vaikai, tiek suaugę, tačiau tie, kurie mielai piešia vaikystėje, vyresniame amžiuje jau retai paima pieštuką į savo rankas. Nupiešti, apipavidalinti plakatus, skelbimus, stendus prašydavo ir pionierių vadovė, ir Smalvų bibliotekininkė. Besimokydama Lupenkos mokykloje pradėjau domėtis kaligrafija, nes reikėdavo dailiai užrašyti tekstą. Ši veikla man buvo prie širdies, kadangi visada stengiausi atlikti viską kruopščiai ir tvarkingai“, – pasakoja Eleonora.

Vėliau, sušlubavus sveikatai, ji, pasirinkusi išankstinę pensiją, grįžo gyventi į Smalvas. „Nors bizūnu niekas nevaro, tačiau nuolatos ką nors dirbu, todėl nei vienatvės, nei sunkumų nejaučiu“, – nuoširdžiai kalba Eleonora, o norėdama anūkus ir vaikus daržovėmis, uogomis palepinti turi ne tik daržą. Nuo 2015 metų augina vynuoges: dabar jau puikuojasi 46 vynuogių krūmai – net 42 rūšys: ‘Liepsna’, ‘Varduva’, ‘Supaga’, ‘Zilga’, ‘Reliance’, ‘Venus’. Apie jas tądien sužinojau labai daug: štai skaniausios – ‘Muskat Odeskij’, ‘Aliosenkin’, ‘Garold’; didžiausios uogos – ‘Vostorg čiornyj’. Dailiausi lapai – ‘Cayuga White’, jų uogos su braškių prieskoniu. Uogų saldumas ir kokybiškumas priklauso ne tik nuo įdėto darbo, bet ir nuo tinkamos priežiūros – vynuogės reikalauja daug dėmesio. Eleonora, norėdama, kad anūkai į svetimus sodus niekada nežvilgčiotų, kad niekada nepavydėtų, kad kito darže kažkas ypatingesnio auga, pati jiems prisodino. Todėl sezono metu sirpsta gervuogės ir šilauogės, raudonuoja braškės, noksta agrastai, įvairūs serbentai, dera sausmedžio uogos.

„Jei mano laikais būtų buvusios tokios galimybės: dailės kursai, meno mokykla – mielai būčiau lankiusi, dalyvavusi. Be žinių labai sunku ką nors pradėti. Tiesa, bandžiau skaityti literatūrą rusų kalba – iš pradžių buvo sunkoka, kadangi specifiniai terminai. Dabar pasižiūriu Youtube. Piešiant viskas yra labai svarbu: ir rankos įgūdis, ir akies matymas, ir nuojauta. Tapyba aliejiniais dažais – mane tiesiog užbūrė: nuo to laiko nebeimu į rankas jokių kitų rankdarbių (o juk anksčiau labai mėgau megzti, nerti; megztais rūbais vilkėjo šeima). Jei megzdama galėjau tik kelioms minutėms prie mezginio prišokti, kad keletą eilučių numegzčiau, piešdama to daryti negaliu: čia jau reikia ilgesnio laiko“, – apie savo pomėgį pasakoja Eleonora, kurios tapybos paroda „Širdžiai artima akimirka“ buvo eksponuojama vykstant Smalvų kraštiečių šventei. Tai pirmoji ir vienintelė jos paroda, tačiau išgyventi teigiami įspūdžiai iki šiol labai mieli: „Nesitikėjau, kad bus tiek susidomėjusių mano piešiniais. Kai kurie žmonės ilgai stoviniuodavo prie piešinių, o aš stebėdama juos vis galvodavau, kad tikriausiai jie mąsto, bando prisiminti, kokia vieta čia užfiksuota. Kai kurie, net ir nepažįstami, prieidavo, apkabindavo, pakalbindavo, padėkodavo. Man pasirodė, kad paroda įdomiausia buvo kraštiečiams. Bet iš tikrųjų toks ir buvo tikslas – parodyti tai, kas yra mūsų nuostabiame krašte.“

Nors į gamtą piešti neinanti, tačiau Eleonora mielai vaikštinėja, kad galėtų užfiksuoti jos kerintį grožį (vaikystėje juk visos paežerės, visi miškai aplakstyti, visi takeliai išvaikščioti uogaujant, grybaujant). Kartais, norėdama įamžinti akimirką, ją nusifotografuoja. „Mano parodoje buvo tik Smalvų apylinkės peizažai: keliukai, ežerai, miškeliai. Norėjau piešti savo artimą aplinką, kad galėčiau atskleisti jos grožį. Piešdama bandau prisiminti matytas detales. Vaizduotėje susirikiuoju viską, ką norėsiu pavaizduoti, išryškinti. Nuo pat vaikystės labai mėgau stebėti, kaip leidžiasi saulė, kokiomis spalvomis būna nuspalvintas dangus, kokie plaukia debesėliai: jų spalvos ir formos. Save vertinti sunku – negaliu – juk nesu profesionalė. Tik žinau, kad reikia dar daug piešti, daug dirbti. Dabar pradedu piešti ir gėles: vienadienes, pienes, nužydėjusias – pūkus. Gėlės man irgi labai patinka“, – savo įspūdžiais dalijasi E. Chmieliauskienė, nupiešusi ir Smalvoms herbą ant drobės.

„Smalvų herbas – nebuvo didelis iššūkis. Kažkada rinkimams esu dariusi plakatą – ant didelės drobės rašiusi raides lietuvių ir rusų kalba. Ta iškaba – 9 metrų ilgio juosta – buvo daug didesnis iššūkis, nes viską reikėjo atlikti taip atsargiai, kad nė lašiukas dažų negalėjo užtikšti. Nepriekaištingas turėjo būti ir raidžių išdėstymas… Tada pavyko. Pavyko ir šįkart. Aš patenkinta, kad dirbu. O kai pasižiūriu po kurio laiko, atrodo, kad ir gerai padariau. Sau esu labai priekabi: stengiuosi atlikti be priekaištų. Dirbdama nufotografuoju – tai išryškina klaidas“, – rodos, liete liejasi kalba apie mėgiamą užsiėmimą.

„Jei turėčiau galimybę, – garsiai mąsto Eleonora, – vėl eksponuočiau savo parodą kraštiečių šventėje, bet pati nesisiūlysiu“, – ir priduria, kad joje dabar jau būtų ne tik Smalvų kraštovaizdžiai, bet ir gėlių kompozicijos – paįvairinimui.

„Piešimas – man nėra nusiraminimo būdas. Priešingai, suirzusi piešti nepradėsiu. O piešimo labai pasiilgstu: kartais norisi visus darbus palikti ir piešti. Kartais rodos, kad toje drobėje, kurią tapau, ir gyvenu… Tiesa, dabar jau piešiu didesnius piešinius. Piešimas reikalauja laiko – juk reikia ne vien tik spalvas parinkti… Jei reikėtų rinktis – rinkčiausi tik piešimą aliejiniais dažais: nebenoriu savęs niekur barstyti. Tiesiog jaučiuosi atradusi tai, kas man artimiausia“, – kalba Eleonora.

Eleonora Chmieliauskienė / Alekso Chmieliausko nuotraukos
121 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.