Home » Šeimai ir namams » Finalinis iniciatyvos „Draugystė veža“ turo „Stiprybė tavyje“ patirtinis susitikimas vyks Utenoje

Finalinis iniciatyvos „Draugystė veža“ turo „Stiprybė tavyje“ patirtinis susitikimas vyks Utenoje

Finalinis iniciatyvos „Draugystė veža“ turo „Stiprybė tavyje“ patirtinis susitikimas vyks Utenoje

Indrė Radžiukynienė

Socialinio projekto „Draugystė veža“ kartu su Neįgaliųjų reikalų departamentu prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatomo turo per Lietuvą „Stiprybė tavyje“ komanda paskutiniajame susitikime lauks uteniškių – spalio 15 d. 17 val. Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Susitikimas – nemokamas, tačiau visi norintys kviečiami iš anksto užsiregistruoti čia: shorturl.at/forBZ

Turo organizatoriai tikisi, kad šis motyvuojantis ir įkvepiantis susitikimas su labai įdomiais, pribloškiamos patirties, optimistiškai į gyvenimą žvelgiančiais žmonėmis su fizine negalia, tačiau milžiniška vidine galia, paliks ryškų įspaudą žiūrovų širdyse ir pakeis mąstymą. Tai nebus nuobodi konferencija, nykūs teoriniai patarimai ar atbaidantys pamokslavimai. Žiūrovams dovanojama galimybė iš tikrųjų patirti, pažinti, pajausti, paliesti, pabūti kito žmogaus „kailyje“ – jie turės unikalią galimybę sudalyvauti patirtiniuose mokymuose. Taip pat sužinoti, kas yra socialinės dirbtuvės, apsaugotas būstas, kuo ypatinga būtis grupinio gyvenimo namuose, kokios aktualiausios bendruomenės socialinės problemos.

Turui artėjant į pabaigą jo sumanytoja ir renginio vedėja Žydrė Gedrimaitė sakė: „Labai džiaugiuosi, kad mes tai padarėme – net ir COVID-19 fone parodėme Lietuvai, kokių šaunių, stiprių vidinėmis galiomis žmonių turime – pačių tikriausių gyvenimo mokytojų. Bet labiausiai smagu dėl to, kad pamažu atskirtis tarp žmonių su negalia ir be jos mažėja. Tai nėra teorinis pastebėjimas, mes iš tikrųjų tai patyrėme. Aišku, reikia laiko, kad visiškai nustotume gėdytis, bijoti, jaustis nejaukiai. Kad taptume vieningi. Bet juk gera pradžia – pusė darbo!“ Finaliniame susitikime Utenoje atvirai savo patirtimi dalinsis ir unikalias bei nepakartojamas istorijas pasakos: kojos protezą nešiojanti, tačiau labai tvirtai „ant kojų stovinti“, svajones pildanti laiminga moteris ir mama Roberta Orlauskaitė, optimizmu, meile pasauliui ir begaliniu atkaklumu žavinti neregė Vaida Butautaitė bei „Draugystė veža“ „piligrimas“, neregys Martynas Vitkus.

Vaida Butautaitė savo dienas leidžia be galo aktyviai ir prasmingai. „Gyvenimas duotas tik vieną kartą ir kiekvieną dieną reikia išgyventi taip tarsi ji būtų paskutinė. Visada, bet kurioje neigiamoje situacijoje, yra teigiama pusė.“ Energija trykštanti mergina galvoja, kad galbūt regintiems yra net sunkiau, nes jie gyvenimą mato tokį, koks yra, o neregiai jį įsivaizduoja, susikuria savo fantazijoje.

Labiausiai įkvepiantis ir motyvuojantis dalykas Vaidos gyvenime yra muzika ir dainavimas. Ji ne tik pati muzikuoja, bet organizuoja ir keliauja po Lietuvą su socialine-menine akcija „Muzika tamsoje“. Mergina nori parodyti žmonėms, kad nors iš aklųjų yra atimtas gebėjimas matyti, bet labai dažnai jie yra apdovanoti ypatinga klausa ir išskirtiniu muzikalumu. Muzika tiesiog gyvena juose, todėl ir perteikti visus muzikinius niuansus jie sugeba labai subtiliai ir jautriai. Mergina sako, kad vaikystėje buvo labai judri ir išdykusi, dievino muziką – dainuoti pradėjo nuo penkerių. Ir nors svajojo užaugusi būti dantų gydytoja – nugalėjo trauka muzikai. Išvyko mokytis į Šiaulių konservatoriją ir čia turėjo išmokti savarankiškai gyventi. Pradžia buvo labai sunki, atnešė daug abejonių, bet pamažu ji išmoko įveikti visus išbandymus ir gyventi be kitų pagalbos. Vėliau įgijo muzikos pedagogo bakalauro diplomą Edukologijos universitete Vilniuje bei studijavo dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o dvasinio konsultavimo ir asistavimo magistrantūros studijas baigė Klaipėdos universitete.

Vaida gyvenime vadovaujasi labai paprastu principu – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi. Taip pat ji mano, kad labai svarbu nebijoti būti savimi, mokėti apginti savo nuomonę ir niekada nepaleisti savo svajonių. Kadangi yra labai žingeidi ir siekia kiekvieną dieną paversti prasminga – svarbiausias atradimas ir didžiausias džiaugsmas merginai yra savanorystė.

Vaidos savanoriavimo amplitudė yra labai plati – nuo darbo su vaikais iki pagalbos renginiuose. Teko savanoriauti „Gyvojoje bibliotekoje“ Klaipėdos Regos centre – ten ji mokė viešojo kalbėjimo, taip pat dalyvavo įvairiose programose bei siekė mažinti atskirtį tarp reginčiųjų ir neregių. „Dalyvavimas savanoriškoje veikloje labai suartina iš pažiūros visiškai skirtingus žmones, vienija, išgrynina vertybes, leidžia pamiršti asmeninius skaudulius ir daugiau galvoti apie kitus, skatina pasitikėti savimi. Esu labai dėkinga už savo gyvenime sutiktus nuostabius žmones, kurie labai man padėjo.“ – sako mergina. Su naminiais rūpesčiais Vaida susitvarko pati, bet savanorių pagalba buvo labai reikalinga mokantis Vilniuje – jie skaitydavo jai neregiams nepritaikytas knygas, lydėdavo merginą, kai to reikėdavo, arba tiesiog smagiai kartu leisdavo laisvalaikį. Tai buvo nuostabus laikas.

Studijos Klaipėdoje buvo dar vienas labai rimtas iššūkis merginai. Nors buvo nelengva, bet šalia studijų ji mokėsi groti gitara, lankė bažnyčios šlovinimo grupę. Tebesvajoja kurti muziką ir vis dar nepraranda vilties išmokti šokti, nors yra susidūrusi su nelabai malonia patirtimi – viena šokių studija Klaipėdoje jos nepriėmė tik todėl, kad yra neregė.

Vaida mano, kad norint pakeisti negalios neturinčių žmonių požiūrį į neįgaliuosius reikia dar labai daug dirbti. „Pažindinti su „kitokiais“ žmonėmis reikėtų pradėti jau vaikučius darželiuose, mokyklose. Organizuoti susitikimus, „jaukinti“ žmones prie neįgaliųjų, skatinti jų bendravimą, ir suvokimas, kad visi mes esam labai panašūs, ateis savaime.“ – mano mergina.

Šiuo metu Vaida dirba LSKD „Guboja“ meninės raiškos studijoje „Klaipėdos guboja“ – veda meninius užsiėmimus. „Ture „Stiprybė tavyje“ sutikau dalyvauti, nes manau, kad kiekvienas naujas dalykas kiekvienam žmogui atneša naujas patirtis. O kalbėti žmonėms – man didelė dovana, kuri suteikia sparnus.“ – nusišypso Vaida.

Martynas Vitkus šią vasarą baigė socialinio darbo magistrantūros studijas, pinigus užsidirba tvarkydamas kompiuterius, programuodamas, padeda kitiems neregiams pažinti informacines technologijas, jas įvaldyti ir naudotis. Taip pat užsiima kita širdžiai artima veikla – atstovauja žmonių, turinčių negalią, teisėms, su dar keliais aktyvistais yra įsteigęs asociaciją „Savarankiškas gyvenimas“. „Tenka vesti įvairius mokymus, aiškinti, kas tai yra negalia, kaip reikia su ja gyventi ir siųsti pagrindinę žinutę – kad jei turi negalią, tai nereiškia, kad tavo gyvenimas pasibaigė. Su negalia, kurią aš vadinu dovana, taip pat galima puikiai gyventi, keliauti, mėgautis gyvenimu ir kurtis jį tokį, kokio nori pats. Mano vienas iš motyvų, kodėl aš studijavau socialinį darbą, buvo tas, kad nors dabar esu labai aktyvus ir savarankiškas žmogus, vaikystėje turėjau nuolatos „lipti per save“. Dabar aš galiu vienas keliauti ir gyventi taip, kaip noriu, o visą savo patirtį perduoti ir kitiems žmonėms, kurie yra, galbūt, labiau kompleksuoti dėl savo negalios, kurie nedrįsta išeiti į visuomenę, nes galvoja, kad visuomenė jų nepriims. Savo pavyzdžiu noriu parodyti, kad nereikia bijoti, reikia priimti save tokį, koks esi. Nuo dalyvavimo projekte „Draugystė veža“ ir kelionės į Kijevą, kur kartu su draugais stebėjau „Euroviziją,“ esu užsikrėtęs šiuo projekto platinamu draugystės virusu ir stengiuosi dabar nepraleisti nei vieno „Stiprybė tavyje“ susitikimo – keliauju kartu iš miesto į miestą. O šį kartą pasidalinsiu savo patirtimi ir pats.“ – sako Martynas.

Į klausimą, kodėl sutiko dalyvauti ture, Roberta atsako štai taip: „Kai pradėjau dalintis savo kasdienybe socialiniuose tinkluose, sulaukiau įvairių reakcijų, bet daugiausia man buvo dėkojama už tai, kad rodau, pasakoju ir įkvepiu. Tada supratau, kad darau kažką teisingai, todėl ir šio turo susitikimuose noriu pasakoti žmonėms, kaip atradau stiprybę savyje ir labai noriu išgirsti, kaip kiti ją atranda. Noriu pasidalinti tuo, ką atradau įvykus traumai. Visi esame turėję išgyvenimų savo gyvenime – vieni mažesnių, kiti didesnių. Aš noriu papasakoti apie tai, kaip kartais didžiausi išbandymai gali tapti svarbiausia galimybe ar geriausia gyvenimo dovana. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Norėčiau palinkėti visiems – pabandykite save įtikinti, kad kiekvienas išbandymas reiškia, kad gyvenimas ruošia jums kažką nepaprasto. Kiekvienas iš jūsų galit daug daugiau nei galvojat! Tik nepamirškit bandyti, visada!“ (Robertos istorija jau buvo išsamiai aprašyta www.lrt.lt portale.)

Jeigu norite „gyvai“ išgirsti ne tik šių lektorių stulbinamas patirtis, bet susipažinti su įtraukiančia ir dinamiška „Spanguolės dirbtuvėlių“ komanda (trapia kūnu, bet itin stipri siela, empatiškąja Rūta Kupčinskaite ir jos vyru, dirbtuvėlių „galva“ Tadu Bartaševičiumi), gyvenimo namų (apsaugoto būsto) „Būkime drauge“(VšĮ „Tapk laisvas“) įkūrėja, rūpestingąja Snieguole Butrimavičiene ir jos globotinėmis Jolanta Raulinaityte bei Reda Tiškute, būtinai ateikite!

Be to, jūsų laukia ir labai linksmas įvykis – galėsite padėti išrinkti vardą kartu su „Draugystės veža“ dalyviais keliaujančiu, mašinose ant saugos diržų patogiai įsitaisiusiu ir projekto simboliu tapusiu katinėliu, kurį sukūrė ir pasiuvo išradingoji Rūtelė iš „Spanguolės dirbtuvėlių“!

Drąsiai priimk kitą – tai galimybė susitikti su savimi!

106 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.