Home » Gallery » Veidai » J. Basanavičiaus gatve… į mokyklą

J. Basanavičiaus gatve… į mokyklą

J. Basanavičiaus gatve… į mokyklą


Antanas KIBICKAS

Yra keliautojų, nuolatos keičiančių maršrutus, kraštus, miestus… Yra maršrutų, nuo kurių nuklysti neįmanoma: vaikystė–jaunystė–branda ir t. t.

Gerokai pakeliavęs gyvenimo maršrutu gręžiesi atgal pasižvalgyti po praeitį. Čia jau viskas matyta, girdėta, jausta…

Einu Utenos miesto J. Basanavičiaus gatve. Gerai ją žinau, pažįstu vyresnio amžiaus miestiečius… Kažką pastebiu naujo, su kai kuo persimetu žodžiu. Gyvas žodis labai skiriasi nuo rašytinio. Jame daug emocijos, intonacijos, netikėtų improvizacijų, o pasakojime – juoko, susimąstymo, nuomonės, pastebėjimų.

Algimantas Grigelis – žymus mokslininkas. Visas jo gyvenimas pašvęstas geologijai, nužymėtas reikšmingais atradimais, parašytomis knygomis, redaguotais žurnalais. Netgi dabar, būdamas garbaus amžiaus, akademikas sėda prie kompiuterio ir rašo prisiminimus. Grigelių šeima ilgai gyveno Utenoje. Todėl neatsitiktinai atėjo mintis susitikti su žymiu kraštiečiu, gyvenančiu Vilniaus senamiestyje, pasiklausyti jo atsiminimų apie vaikystę bei dalį jaunystės, praleistos Utenoje.

Akademikas Algimantas Grigelis / Antanos Kibicko nuotrauka

***

Utena Algimanto Grigelio prisiminimuose

Mano gyvenime yra trikampis, kurį sudaro trys miestai: Kaunas, kuriame gimiau ir gyvenau pirmuosius dvejus metus, Utena, kurioje praėjo mano vaikystė ir jaunystė, ten baigiau pradinį mokslą bei gimnaziją, ir Vilnius, kur įstojau mokytis į geologijos specialybę.

Utenoje atsidūriau 1933 m., nuo penkerių metų amžiaus jau nemažai prisimenu, kaip ten gyvenome. Tėvai baigė Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą. Tėvas po baigimo dvejus metus dirbo asistentu terapijos katedroje, galbūt būtų ir toliau dirbęs, tapęs žymiu profesoriumi, bet reikėjo išlaikyti šeimą. Jis jau buvo vedęs Ireną Birutę Kairiūnaitytę, buvo jau du vaikiukai. Mano mama baigė odontologiją. Jauna šeima gavo gerą pasiūlymą persikelti gyventi ir dirbti į Uteną, apskrities ligoninę. Jiems pasiūlė ir butą, o tai buvo labai svarbu, ir tėvai sutiko.

1933 m. rudenį mes jau gyvenome Utenoje, S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje, pastate, kuris ir dabar tebėra. Jis buvo ligoninės pastatų komplekse. Mama ten gavo patalpas odontologijos kabinetui ir pradėjo savo praktiką. Tėvas dirbo ligoninėje, o 1934 m. tapo ligoninės vedėju. Po ketverių metų tėvai turėjo užsidirbę pakankamai pinigų ir nusipirko namų valdą J. Basanavičiaus ir Sudeikių gatvių kampe priešais vokiečių kapus. Sklypas buvo nemažas, ten dar buvo ūkinis pastatas. Tėvams, kaip medikams, reikėjo patalpų įrengti savo kabinetus. Atsirado du namai, ir kai užėjo sovietai, kiekvienas namas atskirai pagal plotą nesiekė tos normos – 110 kv. m – kai buvo nacionalizuojami, bet valdžia sudėjo abiejų namų plotus ir juos nacionalizavo. Mes iš didžiojo namo turėjome išsikraustyti, jame įsikūrė valdiškos įstaigos. Buvo biblioteka ir kiti kabinetai. Antrajame name mums paliko butą, tai buvo trys kambariai ir dar davė du kambarius įsirengti pacientų priėmimui. Tuomet tai jau buvo poliklinikos, kaip valstybinės įstaigos, patalpos. Šiame name tėvai ir pragyveno iki atgulė Utenos kapinėse.


Su dukrele Liudute ir sūneliu Algučiu, 1933 m. / A. Grigelio asmeninio albumo nuotrauka

***

O aš prisimenu įvairius dalykus. Turėjau trejais metais vyresnę seserį Liudą ir 6 metais jaunesnę Danutę.

Dar iki mokyklos buvo tokios pareigos – aš turėjau savo laikomiems triušiams kiekvieną rytą prirauti žolės, pririnkti dilgėlių iš patvorių, kurias maišė į ėdalą kiaulei, ir perkėlinėti ožką, kuri ganėsi Dauniškio ežero pakrantėje. Darbo buvo, bet nežiūrint to, turėjau draugų. Priešais mūsų namą gyveno Kliaugos, su jų berniuku Rimantu mes draugavome. Už mūsų namo Sudeikių g. 5 gyveno Surgailiai, ten buvo Leopoldas, vyresnis už mane, bet irgi bendraudavom. Priešais sankryžą su A. Baranausko gatve buvo Raupėno namas, kuris nuomodavo kambarius mokiniams. Ten gyveno gimnazijos moksleiviai Vytautas Sirvydis, dabar akademikas, ir Agirdas Vyžintas, dabar profesorius. Sudeikių gatvėje asfalto nebuvo, bet susirinkdavo grupelė berniukų, pažaisdavome kvadratą.

Kai 1938-aisais pradėjau eiti į mokyklą, daug kas pasikeitė. Lankiau naują „Aušros“ mokyklą J. Basanavičiaus gatvės gale, stoties link, prie senojo pašto pastato. Ten mes praėjome 5 skyrius, nors per tą laiką užėjo karas. Iki karo mokėmės 1, 2 ir 3 skyriuose. Šlepsėdavau į mokyklą rudenį basas. Vaikų nebuvo daug, nelabai kas turėjo apavo. Kai pirmom dienom atėjau į klasę, buvau su basutėm. Man pasakė, kad tu – pono vaikas, tada nutariau, kad apavo nebenešiosiu. Kai mama rytais išleisdavo į mokyklą, basutes užkišdavau už triušių narvo. Eidavau į mokyklą J. Basanavičiaus gatve, ji tada buvo grįsta akmenimis, šaligatvio nebuvo.

Mokykloje būdavo toks įdomus įvykis, kurio mes laukdavome – per didžiąją pertrauką berniokai eidavo pasimušti su žydukais. Dažniausiai pasimėtyti akmenimis. Už „Aušros“ mokyklos kiemo, žiūrint į Vyžuonų gatvę, buvo didelė medinė žydų mokykla. Ten besimokantys berniūkščiai irgi norėdavo su mumis pakariauti, esu gavęs akmenuku į lūpą, iki šiol išlikęs randas.

Tarp tų berniukų lakstė tuomet dar nežinomas, kaip ir mes visi, kurie vėliau kažkuo tapo, Bernardas Lounas. Jis buvo šiek tiek vyresnis. Bernardo tėvas turėjo verslą ir 1937 m. šeima emigravo į JAV. Sūnus studijavo mediciną ir labai iškilo po karo, apie 1970 m. jis išrado defibriliatorių širdies ritmui atstatyti. Kartu su kolegomis kūrė judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“. Už tokį sumanymą, kuris daug ką pakeitė, nes tai buvo gydytojų pagalba kritiniuose taškuose, jis kartu su Sovietų Sąjungos gydytoju Jevgenijum Čazovu gavo Nobelio taikos premiją.


Utenos ligoninės gydytojai ir personalas apie 1934–1935 m., viduryje sėdi ligoninės vedėjas Antanas Grigelis/ A. Grigelio asmeninio albumo nuotrauka

***

Dabar papasakosiu kaip mano, tuomet dar vaiko, akimis atrodė Utena.

Ji atrodė labai įdomiai, bet aš tą supratau tik dabar. Mano prisiminimuose tada tai buvo nedidelis apskrities miestelis su kokiais 4 tūkst. gyventojų, kurių nemažą dalį – gal daugiau nei trečdalį – sudarė kitataučiai. Tai buvo žydai ir rusai sentikiai. Dabar jau turiu daugiau žinių iš įvairių šaltinių apie Utenos miesto atsiradimą ir jo raidą. Miestas atsirado XIII amžiaus vidury, kaip slabada prie Utenos dvaro. Šį dvarą, kaip ir kitus, valdė kunigaikščio įgalioti asmenys, nes iki valakų reformos visi dvarai priklausė valdovams.

Slabada kūrėsi žemiau dvaro, ties Krašuonos upeliu, ten atsirado pirmosios trobos. Nuo dabartinės Kauno gatvės Vyžuonaičio link pradėjo kurtis žydų gyvenvietė. Tuomet niekas nevadino jos nei getu, nei štetlu. Utenoje viskas po truputį augo, atsirado verslai, malūnai, lentpjūvės, pieninės. Prisimenu, kai eidavau J. Basanavičiaus gatve, viską šitą mačiau. Man einant nuo Sudeikių gatvės, apačioje dešinėje buvo dviaukštis Tartilo namas, po to jame įsikūrė ugniagesiai. Kairėje buvo slesna vieta, beveik pelkė. Dauniškio ežero pusėje stovėjo Prušinskų namas. Pakilus aukščiau, prie Aušros g. sankryžos, smetoniškos architektūros pastate buvo įsikūręs bankas, dešinėje pusėje buvo mėlynai dažytas Svilo namas. Svilas iki karo buvo apskrities vyriausiasis gydytojas. Maironio ir J. Basanavičiaus g. kampe buvo cerkvelė. Ją pasistatė Kauno gubernatorius Veriovkinas, kai po 1863 m. sukilimo, kur prisidėjo jį malšinant, gavo dovanų Vyžuonėlių dvarą. Kadangi Utenos apskrityje buvo nemažai sentikių, o jie užsiėmė daugiausiai statyba, Utenos ligoninės priestatą statė toks Agafonovas. Atsimenu, jis veždavo plytas su arkliuku, cementą iš did­meninės prekybos punkto į statybas. Ir aš dar į vežimą atsisėsdavau. Vieną kartą nukritau ir vos nepakliuvau po ratu… Ta cerkvelė buvo turbūt nelabai vietoj katalikų aukštaičių gyvenamam krašte, ji sunyko ir po karo buvo nugriauta. Dabar ta vieta niekuo neužimta ir Utenos architektams reikėtų pagalvoti, kuo ją galima užimti.

Maironio gatvėje, dešinėje pusėje buvo pieninė, pakilus aukščiau – Šaulių arba Tautos namai, į kurių atidarymą 1938 m. vasarą buvo atvykęs prezidentas Antanas Smetona. Šeimos archyve turiu unikalią istorinę nuotrauką, kurioje užfiksuota, kaip Maironio gatve eina kolona šaulių su vėliavomis. Pirmoje eilėje eina A. Smetona, o greta – Irena Birutė Grigelienė, mano mama, su uniforma, ji buvo Utenos miesto moterų šaulių būrio vadė.

Už pieninės, perėjus tiltuką per Krašuoną, toje vietoje, kur dabar yra autobusų stotis, buvo žema vieta, ten pašalus eidavome pačiuožinėti, o kairėje pusėje buvo Žemės ūkio kooperatyvo pastatas. toliau paėjus matėsi elektrinė, ją valdė belgų kapitalas, turėjo akcijų ir kažkas iš Utenos žydų. Iš pradžių Utena buvo vos vos elektrifikuota, gatvėse degė tokios spingsulės ant stulpų, o elektrą vakare į namus tiekdavo tik 2 valandas. Mes spėdavome padaryti pamokas ir 10 val. elektros nebebūdavo. Paėjus Vyžuonų gatve toliau, stovėjo žydų mokykla, kairėje pusėje buvo Mazūronių namas, jis tebėra. Už arklių pašto pastato buvo „Aušros“ mokykla. Tie arklių pašto stoties pastatai atsirado XVIII a. pabaigoje, kai Jekaterina II statė kelius ir vienas kelias ėjo iš Peterburgo į Daugpilį, iš Daugpilio per Kauną sukosi į Berlyną. Kelias nuo Daugpilio iki Kauno buvo grįstas akmenimis, apsodintas beržais. Mano atmintyje išliko milžiniški seni medžiai, kai kurie išlūžę. Paskui jie buvo nupjauti. Beržams buvo maždaug 200 metų.

Arklių paštas veikė tarp Peterburgo ir Berlyno, stotys buvo pastatytos maždaug kas 10 varstų (12 km). Keliaujant nuo Zarasų, buvo sustojimai Degučiuose, Radeikiuose. Pastatai buvo vieno projekto – tokio paties stiliaus, pagal tą laiką – labai neblogos architektūros. Dabar Utenoje tai yra puošmena. Stotyse pasikeisdavo arklius, pernakvodavo keleiviai, ir tie 12 km buvo atstumas, kuriuos pašto diližanas galėdavo įveikti šviesiu paros metu. Yra žinoma, kad tuo traktu keliavo žymių žmonių: Onore de Balzakas ir kiti.


Šaulių būrio eisena Utenoje, centre – prezidentas Antanas Smetona ir būrio vadė Irena Birutė Grigelienė, 1938 m. /A. Grigelio asmeninio albumo nuotrauka
 

***

„Aušros“ mokykloje baigiau penkis skyrius ir iš pradinės mokyklos turėjau pereiti į gimnaziją, bet tuo metu vyko vidurinio mokslo reforma. Būčiau turėjęs baigti 6 skyrius ir 8 gimnazijos klases – mokytis 14 metų. Tai buvo XIX amžiaus sistema. Reforma, sumanyta dar nepriklausomoje Lietuvoje, vyko ir karo metu. Po 5-to skyriaus mus perkėlė į trečią gimnazijos klasę, o 8-ta klasė buvo baigiamoji. Taigi esu baigęs tik 8 klases. Karo metais mokymosi sąlygos buvo labai sunkios.

Dar ikikarinėje Lietuvoje buvo steigiamos „Saulės“ gimnazijos (1918 m. kunigas Pranas Turauskas inicijavo „Saulės“ gimnazijų Lietuvoje steigimą, jų buvo 10 ar 11).

Utenos „Saulės“ gimnazija 1926 m. įsikūrė restauruotuose dvaro rūmuose. Dvaras tuo metu priklausė dvarininkui Balsevičiui, tiksliau, jo žmonai Teodorai. Raudonplytis namas parke atiteko gimnazijai, bet aš į ją patekau jau po karo. Karo metu mes negalėjome ten mokytis, nes gimnazija buvo užimta kariuomenės, ten stovėjo vokiečių ir latvių kareivių pulkai, teritorija aptverta vieline tvora.

Karas per Uteną ėjo lyg eitų šalia jos. Gimnazija buvo padalyta Utenoje į keletą vietų. Vokiečių buvimo mieste nesijautė, tačiau uoliai dirbo gestapas ir vietiniai policajai, iš kaimiečių rinkdavę duoklę, kuri buvo, galima sakyti, milžiniška. Be to, policajai pranešinėdavo gestapui apie jaunuolius, kurie galėjo būti panaudojami darbams Vokietijoje. Moksleivių gyvenimas buvo apribotas. Miestas apmirdavo po dešimtos valandos vakaro, kada įsigaliodavo komendanto valanda. Mokiniams buvo draudžiama telktis į būrelius, tačiau, nepaisant draudimų, kartais šeštadieniais susirinkdavome pasišokti, mokyklos vadovybei nežinant. Tačiau gimnazijos direktorius Antanas Marčiulynas sužinodavo tą mūsų paslaptį ir ateidavo ne drausti pasilinksminimą, o mus apsaugoti. Taigi, „roboksas“ tęsdavosi toliau. Šokiams grodavau aš ir Algirdas Vyžintas. Direktorius A. Marčiulynas 1949 metais buvo suimtas ir išvežtas į Intos lagerius.

Iš pokario Utenos gyvenimo prisimenu štai ką. Utenos turgus „atrado“ lenkai. Jie važiuodavo iš Vilniaus į Švenčionis, ten persėsdavo į siauruko traukinį ir pavakare atvykdavo į Uteną. Čia susirasdavo nakvynę, o ryte eidavo apsipirkinėti. Tas pirkimas veikiau buvo vertingesnių daiktų mainai į maistą. Pavyzdžiui, laikrodį išmainydavo į gabalą lašinių.

Mokytis teko ir Šaulių namuose, kur mokslo metai, turbūt trečioji klasė, praėjo tokiu būdu – didelėje salėje kampuose buvo keturios klasės, kiekviena iš jų turėjo savo mokytoją. Balkone buvo atskirtos dar dvi klasės. Gal ir gerai, dabar iškilus bėdai tokiu metodu galima pasinaudoti…

Mūsų trečioje klasėje susibėgo berniukai ne tik iš Utenos, bet ir gretimų miestelių. Buvo gal 30 berniokų, yra sena 1943 m. nuotrauka, kurioje mes sėdime visi ant šaulių namų laiptų, besileidžiančių į slėnį Krašuonos link. Visi trumpai kirpti (tuomet buvo tokia tvarka – nenešioti ševeliūros, kad neužsiveistų kokių gyvių), ir sėdi mūsų auklėtojas Vladas Kukuraitis su peteliške, pasipuošęs. Tai buvo nuostabus auklėtojas. Po karo jis pasitraukė. Gimnazijos kapelionas buvo Povilas Ragažinskas, kuris vedė tikybos pamokas, jis buvo labai įdomus pedagogas. Jo signalas mokiniams buvo toks: atėjęs į klasę pasisveikina – mokiniai dar nenurimę. Jis išsitraukia kišeninį laikrodį, paspaudžia mygtuką, kai dangtelis atsidaro, prisideda laikrodį prie ausies ir žiūri į mus. Po minutės klasėje tokia tyla, kad jeigu drugelis skraidžiotų, girdėtųsi. Kapelionas paskui pasitraukė iš Lietuvos ir, kiek mes žinome, atsidūrė Argentinoje.

Kiti metai praėjo Ladygos gatvės gale, prieš tiltą per Krašuoną. Kairėje pusėje stovėjo namas, jo dabar nebėra. Mes tą namą vadinome Sibiru, nes buvo labai šalta, žiemą prastai kūreno, bet ten buvo kambariai, kur rinkdavosi kiekviena klasė atskirai. Mes „pagyvenome“ tame Sibire, o kitos klasės mokėsi ir klebonijoje, ir vaistinėje antrame aukšte, ir vadinamojoje šapokinėje. Žodžiu, viskas vis tiek vyko kaip turi būti, kol 1944 m. vėl atėjo sovietai, nauja valdžia. Gimnazija grįžo į savo vietą.

Per tą laikotarpį iki 1944 m. Utena augo, vystėsi. Mačiau tą progresą. Utenos miesto bendruomenė turėjo galimybę visas paslaugas gauti iš vietinių žmonių. Pas mus namuose buvo taip: jeigu namuose pavasarį reikia pravalyti šulinį, tai ateidavo čigonas Romas, įlipdavo ir padarydavo, ką reikia. Jeigu karo metu reikėjo apsikirpti, į namus ateidavo kirpėjas. Jeigu reikėdavo papjauti kiaulę (laikėm po vieną ar po dvi, nes šeimoje buvo 4–5 burnos), tai ateidavo žmogus, kuris tą padarydavo. Viskuo būdavo pasirūpinta net geriau nei dabar, nereikėjo eilėje laukti, nei ką nors įtikinėti, kad tau to reikia. Miesto bendruomenė, kaip visuma, buvo sudaryta iš kelių sluoksnių: buvo elitas, kuriam priklausė apskrities viršininkas, gydytojas, ligoninės ir vaistinės vedėjai, gimnazijos direktorius, mokytojai, gydytojai. Šie žmonės turėjo savo ratą, būrelius. Pas mus į namus sekmadieniais ateidavo būrelis bičiulių su tėvais pasikalbėti ir palošti preferansą. Mano tėvai gerai žaidė ir šachmatais. Nebuvo labai daug kitokių pramogų. Kitą sluoksnį sudarė tarnautojai, taip pat buvo darbininkų sluoksnis ir žemiausias – padienių uždarbiautojų sluoksnis, kurie neturėjo nuolatinio darbo, bet buvo labai reikalingi. Mano akimis, Utena turėjo labai dideles galimybes augti ir plėtotis, ir tai vyko, nes iki karo mieste buvo pastatyti visuomenei reikalingi pastatai, patys žmonės kūrėsi, statėsi ir niekas negalvojo, kad ne Utenoje gyvens. Mano tėvai taip ir padarė – gyveno čia iki savo pabaigos.

J. Basanavičiaus gatvė ir senasis paštas / Utenos kraštotyros muziejaus archyvo nuotrauka
Senoji Utena. Utenio aikštė / Utenos kraštotyros muziejau archyvo nuotrauka
1949-ųjų „Saulės“ gimnazijos laidos susitikimas / Redakcijos archyvo nuotraukos
Mokslo draugų susitikimas Utenoje. Kairėje – A. Grigelis

747 Iš viso matė 5 Šiandien peržiūrėjo

Comments 4 komentarai

  1. Anonimas parašė:

    Nuostabus pasakojimas,apie Uteną

  2. Anonimas parašė:

    Visko paseket,nes buvo kitoks gyvenimas,augtumet dabartije,nieko nepadektumet!

  3. parašė:

    Malacius Antanai, geras ir idomus Uteniškiams istorinis rašinys.

  4. ex Uteniskis parašė:

    Parasykite knyga apie tuometine Utena,juk tokios knygos atrodo dar nera ?!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.