Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Etnologė S. Mudinienė: „Aukštaičiams reikėtų turėti daugiau išdidumo ir meilės savo kraštui“

Etnologė S. Mudinienė: „Aukštaičiams reikėtų turėti daugiau išdidumo ir meilės savo kraštui“

Etnologė S. Mudinienė: „Aukštaičiams reikėtų turėti daugiau išdidumo ir meilės savo kraštui“

Daiva ČEPĖNIENĖ

Etninė kultūra – mūsų tautos vertybinis pamatas, t. y. tradicijos, papročiai, tarmės – pamažu nyksta. Vis mažiau lieka ir tautos paveldą saugančių, puoselėjančių ir norinčių jį palikti ateities kartoms entuziastų. Tradicijos keičiasi, nes keičiasi mūsų gyvenimas. Formuojasi nauji papročiai, prisitaikantys prie laikmečio. Etninės kultūros, senųjų tradicinių švenčių, papročių išsaugojimas svarbus tautos gyvavimui ir išlikimui. Apie Rytų Lietuvoje švenčiamas etnines šventes, tradicijas, būdingas atskiriems šalies regionams, jų puoselėjimą bei išsaugojimo svarbą kalbėjomės su Aukštaitijos nacionalinio parko kultūrologe, Ignalinos krašto folkloro ansamblio „Čiulbutė“ vadove Sigute Mudiniene.

Kokios šventės Rytų Lietuvoje buvo žinomos ir kokios jos išlikę?

Tradicinės šventės, ypač šituose Rytų Aukštaitijos kraštuose, kurios yra išlikusios, siejasi su kalendorinėmis religinėmis šventėmis. Ryškiausios ir labiausiai išsaugojusios tradicijas yra Kūčios ir Velykos. Šventės buvo švenčiamos kiekvienu metų laiku. Kalendorinės šventės dažniausiai būdavo susijusios su žemdirbyste. Dabartiniais laikais žemdirbystė nutolo nuo mūsų gyvenimo, nuo mūsų namų. Kaip mes galime švęsti, pavyzdžiui, Jurgines, jeigu mūsų vaikai jau, galima sakyti, karvės nepažįsta. Taigi taip mes laikui bėgant prarandame ir tas šventes.

Papasakokite apie išlikusias šventes bei jų tradicijas.

Kūčios – vienintelė ir bene tradiciškiausia šventė, iki šių dienų švenčiama beveik kiekvienoje šeimoje. Ji nebuvo išnykusi net ir sovietmečiu. Turbūt nėra lietuvio, kuris nežinotų, ką reiškia Kūčių stalas. Kūčių vakarienės metu ant stalo būdavo dedami pasninko valgiai. Senais laikais Kūčių patiekalai buvo labai paprasti, pagaminti iš to, ką šeima turėjo, ką galėjo įsigyti. Neatsiejamas šventės patiekalas būdavo silkė, kūčiukai arba kleckeliai, buvo verdamos sriubos – rasalienė iš raugintų burokėlių rasalo, grybienė arba raugienė iš ruginių miltų, kuriuos imdavo iš duonkubilio ir pasidarydavo šiltą saldžiarūgštę sriubą raugienę. Šios sriubos buvo valgomos su bulvėmis. Kitas svarbus patiekalas buvo žuvis, ypač šiuose Aukštaitijos kraštuose, kur daug ežerų. Žuvį kepdavo tik ant aliejaus arba virdavo. Virdavo avižinį kisielių, jis būdavo toks tirštas, kad net reikėdavo pjaustyti, šitą kisielių taip pat valgydavo su bulvėmis. Kai kurie žmonės jį iš vaikystės atsimena kaip labai skanų, o kai kurie – priešingai, todėl dabar daug kas jau verda skanesnį spanguolinį kisielių. Ant Kūčių stalo būdavo riešutų, duonos. Kūčių vakare net pyrago nevalgydavo. Stengdavosi, kad ant stalo būtų 9 ar 12 patiekalų, bet nežinau, ar visi tuos patiekalus skaičiuodavo. Tuo tarpu kituose regionuose Kūčių stalo patiekalai būdavo kitokie. Žemaičiai virdavo cibūlinę. Trindavo silkės galvą ir iš jos virdavo šaltsriubę. Skirtinguose regionuose šios šventės turėjo ir bendrų bruožų, bet kartu ir buvo skirtingos. O stalas būdavo turtingesnis pas tuos, pas kuriuos žemė derlingesnė. Kad ir toje pačioje Aukštaitijoje apie Panevėžį žemės ūkis visada buvo stipresnis, todėl ten ir žmonės būdavo turtingesni. Dėl to skirdavosi ir patiekalai. Ten, kur žmonės skurdžiau gyveno, ir maistą prastesnį valgydavo. Per šią šventę suvažiuoja giminės ir jos metu dar galima matyti senosios kultūros atšvaitų. Pas kai kuriuos ir dabar dedamas šienas po staltiese, lėkštutė ant stalo išėjusiems arba negalėjusiems atvykti. Tik neretai šią šventę švenčiant jau tolstama nuo senųjų tradicijų, perimant amerikoniškas, kuomet ant Kūčių šventinio stalo atsiranda kalakutas, antienos patiekalai.

Kaip senais laikais buvo minimas Adventas, Gavėnia?

Adventas ir Gavėnia buvo pasninko laikotarpiai. Tik Adventas buvo kiek laisvesnis, o Gavėnia buvo gana griežta. Gavėnios metu Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį būdavo sauso pasninko dienos, tai reiškia, kad nebuvo valgoma nei pienas, nei kiaušiniai, jau nekalbant apie mėsą. Ir visos Gavėnios metu mėsiškų ir pieniškų patiekalų žmonės beveik nevalgydavo. Per Gavėnią iš surauginto pieno gamindavo sūrius, džiovindavo ir kišdavo juos į rugius, kad išsilaikytų iki šienapjūtės. Tos 7 Gavėnios savaitės buvo labai griežtas pasninko laikas. Žiūrint iš kitos pusės, žmonės ir neturėjo tiek tos mėsos ar pieno, kad galėtų ištisus metus ją valgyti. Taigi ta tradicija buvo susijusi ir su praktine gyvenimo puse. Adventas buvo laukimo laikas, kai žmonės laukė atgimimo. Tai šiek tiek laisvesnis laikas, jo metu ir dainos buvo dainuojamos, ir net kunigas to nedrausdavo. Tik jau muzikanto tuo metu nebuvo. Ypač Rytų Aukštaitijoje, Dzūkijoje tų dainų yra daug išlikusių. Kai kurios dainos turi labai gilias pagoniškas šaknis. Visos tos krikščioniškos šventės perėmė senuosius pagoniškus ritualus, prisitaikė prie naujesnių laikų, bet jos buvo švenčiamos dar ir prieš krikščionybę. Advento metu buvo deginami laužai, taip laukiant saulės.

Sigutė Mudinienė / Daivos Čepėnienės nuotrauka

Papasakokite apie senuosius Velykų papročius Rytų Aukštaitijoje.

Gražus šio krašto paprotys buvo Velykų lalavimas, t. y. ėjimas per žmones, lankant jų namus, sveikinant namų šeimininkus bei kiaušinių rinkimas. Lalautojų atėjimas į namus būdavo tarsi užkoduotas linkėjimas, kad metai būtų geri. Bet ši tradicija išnyko. Lalauti eidavo naktį, dažniausiai jaunimas, vyrai. Žinoma, eidavo ten, kur yra mergų, pasibelsdavo langelin, paprašydavo, ar gali palinksminti šituos namelius. Jeigu šeimininkai juos įsileisdavo, pirmiausiai pagiedodavo giesmę „Šventas Jėzau gimusis“ (iki krikščionybės turbūt giedodavo kitas giesmes). Pagiedoję gaudavo kiaušinių, pyrago, pakibindavo mergas. Šis paprotys būdavo svarbus dėl to, kad merginos neužsisėdėtų namuose, greičiau ištekėtų. Paskui prisirinkę pilnus krepšius kiaušinių, jau kitą dieną, nusisamdę muzikantą lalautojai surengdavo kuokinį (šokius). Bet lalaudavo tik antrą Velykų dieną, nes pirmą dieną iš namų niekas neidavo, ir tai buvo šventas reikalas. Antrą Velykų dieną grodavo (lošdavo) iš kiaušinių, eidami per žmones dainuodavo velykinę dainą „Žalias vynas žaliasai“. Yra nemažai užrašyta šių velykinių dainų. Dabar nežinau nė vieno kaimo, kuriame dar būtų lalavimo paprotys. Per Velykas taip pat būdavo svarbu suptis. Supdavosi vaikai, bernai, mergos, ir buvo stengiamasi kuo aukščiau įsupti, kad ilgesni linai augtų. Viena Velykų tradicija – kiaušinių marginimas – išlikusi iki šių dienų. Tačiau ji irgi keičiasi. Aukštaitijoje kiaušinius seniau dažydavo svogūnų lukštais, įvairiausiomis žolelėmis. Mūsų kraštuose vašku kiaušinių nemargindavo, ši tradicija atėjusi iš dzūkų.

Kurios šventės, švenčiamos mūsų kraštuose, yra su pakitusiomis tradicijomis, neatspindinčiomis ankstesnių papročių?

Dabar mūsų kraštuose švenčiamos ne savas tradicijas atspindinčios Užgavėnės. Labai skaudu, kad mes, aukštaičiai, vejame iš Aukštaitijos Morę ir niekaip negalime jos išvyti. Mes turėtume net ne deginti, bet tapyti (skandinti) Gavėną. Kaip vietovardis, taip ir šventės simbolio pavadinimas neša žinią. Aukštaitijoje Užgavėnės buvo visiškai kitokios, nei švenčiame dabar. Šios šventės simbolis Morė ankstesniais laikais buvo tik viename Žemaitijos kampelyje. Žemaičiai moka saugoti savo tarmę, švenčių tradicijas, todėl Užgavėnės su žemaičių tradicijomis taip stipriai įsigalėjo ir kituose kraštuose. Mūsų, ypač Ignalinos krašto, tradicines šventes sunaikino Lenkijos okupacijos laikai, kai buvo draudžiama būriuotis, lietuviškai dainuoti. Prasidėjus atgimimui Lietuvoje, buvo stengiamasi atgaivinti ir tradicines šventes, o kadangi Žemaitijoje jos nebuvo nutrūkusios, visi kiti regionai iš žemaičių mokėsi. Todėl dabar Užgavėnės, švenčiamos Aukštaitijoje, turi ryškų žemaitišką atspalvį. Aukštaitijoje per Užgavėnes taip pat eidavo per namus, taip pat darydavosi kaukes, bet jos daugiau buvo zoomorfinės. Šituose kraštuose buvo vedžiojama meška už grandinės, ant pečių buvo nešamas Gavėnas, bet jis būdavo vyriškos lyties. Kartais kai kur būdavo ir baidyklė, bet tai būdavo belytė būtybė. Gavėną dažniausiai užkišdavo kur į pakluonę, pasilikdavo kitiems metams, o jei ne, tai paskandindavo. Bet ryškiausias šios šventės paprotys būdavo važinėtis arkliais aplink rugių laukus. Svarbu buvo kuo toliau nuvažiuoti, jaunimui išvirsti iš vežimo, pasivolioti ant sniego. Taip buvo žadinama žemė, kad ji būtų vaisinga, derlinga, kad šeimoms geriau sektųsi. Tai buvo apsisaugojimo ritualai, ne šiaip sau padūkimas. Tuos ritualus reikėdavo atlikti norint, kad viskas sektųsi ne tik šeimynai ar giminei, bet ir visam kaimui. Meironyse iki dabar švenčiamos tradicinės Užgavėnės, kurių pasižiūrėti atvažiuoja net svečiai iš Estijos, Latvijos. Šią šventę švęsdami mes einame per kaimą, o jei į kiemą neįsileidžia – užrišame vartus.

Kaip buvo švenčiamos ir ką simbolizavo pavasario šventės – Jurginės, Sekminės?

Jurginės – tai gyvulių išvedimo, žemės budinimo šventė. Dažniausiai per Jurgines po tvarto slenksčiu būdavo užkasamas kartais jau ir margintas margutis, nes kiaušinis yra gyvybės simbolis. Kartais parugėje užkasdavo ir naminės duonos riekę, taip pat duodavo jos gyvuliams. Naminė duona visada buvo šventa. Sakydavo, kad per kalendorines šventes jos ir ubagui reikia duoti, nes jeigu duodi ubagui, tai reiškia – duodi Dievui. Duona reikėjo dalintis, tai suteikdavo apsaugą nuo nelaimių, ligų. Būdavo kabinama spyna ant tvarto, kad vilkai neįeitų. Jei per Jurgines dar negalėdavo gyvulių ganyti, tai bent arklį išvesdavo, kad jis nors trumpai pabūtų ant kiemo. Šiame krašte apie Tverečių yra daug žinomų Jurginių dainų. Susirinkę švęsti Jurginių dainuodavo: „Jurgi šildyk žemį, palaisk žolį“ ir kitas dainas. Sekminės Rytų Aukštaitijoje buvo švenčiamos labiau negu Joninės. Ant aukštesnio kalno sueidavo net keli kaimai, susinešdavo vaišes, šokdavo, dainuodavo iki paryčių. Marijonos Brukštienės knygoje apie Sekmines Meironyse rašoma, kad piemeniokai iš vakaro atvesdavo vainikuotas karves, gaudavo gastinčių ir švęsdavo. Atskirai sau švęsdavo ir jaunimas, o senimas, kuris jau nenueidavo ant to kalno, susiburdavo pačiuose Meironyse. Per Sekmines visi kupoliaudavo. Karvių plukdymas per Sekmines tai nėra kažką ypatinga reiškiantis simbolis. Tai žmonės darydavo, nes neturėdavo ganiavos, todėl gyvulius vandens telkiniu turėdavo perkelti ten, kur yra pievų. Kaime būdavo apie 90 galvijų, tokia banda nuėsdavo visas pamiškes, todėl žmonės anksti pavasarį plukdydavo jas per Pabiržės pusiasalį į kitą pusę, o parsiplukdydavo tik rudenį. Melžti karvelių žmonės kelis kartus per dieną plaukdavo su valtelėmis. Tas gyvulių plukdymo paprotys buvo labai stipriai išgarsintas Meironyse 1996 metais, norint tai parodyti atvykusiems svečiams. Dabar to nebėra, nes žmonės ir karvių nebelaiko. Sekminės simbolizavo ganiavos pradžią. Šventės metu buvo laikomasi ritualo – gerai privaišinti piemenukus, kad jie gerai ganytų. Tai buvo labai svarbu, nes žmogus buvo priklausomas nuo gyvulio.

Kokias šventes žmonės švęsdavo vasaros laikotarpiu?

Vasarą buvo mažiau švenčiama, nes tai buvo darbymečio metas. Žinoma, vardinės, susijusios su šventųjų vardais, rugiapjūtės pradžia ir pabaigtuvės buvo minimos. Rugiapjūtės pradžia buvo labai svarbi. Iki sovietinio laikotarpio rugius su pjautuvais pjaudavo ir rišdavo tik moterys. Vėlesniais laikais jau su dalgiais prisidėjo ir vyrai. Šiame krašte yra daug ir rugiapjūtės dainų. Pradedant rugiapjūtę sueidavo visos moteriškės, surišdavo pirmą rugių pėdelį, po tuo pėdeliu padėdavo duonos riekelę ir kiaušinį ir eidavo pjauti. Per pabaigtuves nešdavo gaspadoriams nupynę vainiką. Atsidėkodamas šeimininkas ant stalo dėdavo sūrį ar ką turi geriausio ir visi švęsdavo. Niekas gi pinigais tuomet nemokėdavo, bet eidavo vieni pas kitus į talką. Rugiapjūtė tęsdavosi apie mėnesį, nupjovę vieno gaspadoriaus lauką eidavo pas kitą. Bet ši šventė nebuvo tokia ryški.

Kaip ankstesniais laikais buvo minimos Vėlinės?

Vėlinės kažkaip ypatingai minimos nebuvo, jos žinomos dar nuo pilkapynų laikų kultūros. Prie senųjų pilkapynų yra randama keturiuose kampuose degintų laužų pėdsakų. Taigi tas žvakių deginimas ant artimųjų kapų turi labai gilias šaknis, ateinančias nuo pilkapių kultūros. Net ir tais laikais jau žmonės žinojo, kad ugnis turi valomųjų savybių, apsaugo nuo piktųjų dvasių. Mes su ta pačia intencija dabar ant artimųjų kapų deginame žvakeles, taip apsaugome save ir išėjusius. Anksčiau buvo tikima, kad per Vėlines atsidaro slenkstis tarp anapusinio ir šio pasaulio ir mirusieji pareina. Todėl buvo tikima, kad Vėlinių dieną negalima nieko dirbti, kad neužgautum parėjusių, šalia mūsų esančių vėlių ir kad, neduok Dieve, jos nepasiliktų, kad pabūtų ir paskui vėl išeitų.

Ar šiame krašte būdavo švenčių, kurios būdingos tik tam tikrai nedidelei vietovei ar kaimui?

Rytų Aukštaitijoje buvo švenčiamos ir tik tam tikrai vietovei, kaimui būdingos šventės. Tverečiaus krašte buvo toks paprotys – lunton šokti (šokimas lenton). Šį ritualą darydavo jaunamartės, pavasarį giedodamos sutartines ar vienbalses dainas šokdavo ant lentos, kuri būdavo permesta per kaladę. Viena šokdavo ant vieno galo, kita ant kito galo ir katra aukščiau iššoks. Dainuodavo pavasarines dainas, kad linai didesni augtų, kad vaikelių susilauktų. Pavyzdžiui, Ažvinčių krašte ( Ignalinos r.) yra buvę daug burtininkių, užkalbėtojų, todėl iki dabar yra išlikę labai daug užkalbėjimų, įvairių gydymų, sukauptų kraštotyrinėje medžiagoje.

Medkopis Stripeikiuose / S. Mudinienės asmeninio albumo nuotraukos

Kodėl kinta tradicijos, papročiai?

Tradicijos, papročiai taikosi prie laikmečio. Atkartojamuose papročiuose atsiranda šių dienų realijų. Senų tradicijų sušiuolaikinimas nėra joks blogis, svarbu, kad nepakistų tų švenčių, tradicijų esmė, jos netaptų banaliomis, nebūtų sugadintos. Bet kartu svarbu žinoti ir tai, kad jei jaunimas nepradės švęsti tų švenčių – jos išnyks. Kad jaunimui tos šventės taptų savos, reikia, kad jos būtų įdomios ne tik vyresnio amžiaus žmonėms. Tik kur tą ribą atrasti, labai sunku pasakyti. Kad mes nemylime savo kultūros, yra didžiulis mokyklų ir net visos švietimo sistemos skaudulys. Kiek vaikai ikimokyklinio ugdymo įstaigose, mokyklose turi galimybių prisiliesti prie tradicijų ar liaudies meno?.. Ir kaip tie vaikai gali mylėti ir puoselėti savo tautos kultūrą, jeigu jie jos nepažįsta. Mūsų mokyklose etninio ugdymo nėra. Jei tuo besidomintis mokytojas turi galimybę vesti laisvai pasirenkamas pamokas, tai vaikai dar gali susipažinti su tautos kultūra, tradicijomis. Negali sakyti, kad niekas tuo nesidomi. Yra šiai sričiai atsidavusių mokytojų, tokių kaip, pavyzdžiui, Utenoje Rima Garsonienė. Pas ją ateina vaikai, kurie groja cimbolais, būgneliu. Bet taip yra dėl to, kad Utenos meno mokykloje yra tokia programa ir mokytoja, deganti noru dirbti. Ignalina, Zarasai to neturi. Folkloro ansamblių taip pat nebėra daug. Zarasuose kažkada jų buvo 14, dabar žymiai mažiau. Zarasuose jų buvo tiek daug todėl, kad šioje srityje buvo tvirta savivaldybės politika, o šią sritį buvo patikėta kuruoti etnografei Rimai Vitaitei. Ignalinoje dabar yra tik vienas senąsias tradicijas atspindintis folkloro ansamblis. Utena taip pat turėjo ir sutartinių giedotojų kolektyvą, ir folkloro ansamblį, deja, jų vadovė iš pareigų pasitraukė.

Norisi, kad etninis ugdymas vaikams būtų pasiekiamas jau pradinėse klasėse. Etninę kultūrą dabar puoselėja ne valstybės politika, bet entuziastai. Yra žinoma ir kitų mechanizmų, tokių kaip Etninės kultūros globos taryba ir kt. Tačiau iki švietimo sistemos nepavyksta prisibelsti. Etninės kultūros dalykai mokyklose tėra kaip pasirenkamas dalykas. Žinoma, augdami vaikai, ypač paauglystėje, neretai praranda norą domėtis folkloru, tradicijomis, papročiais, bet vėliau, dažno jų gyvenime įvyksta lūžis, ir jiems tai, prie ko buvo prisilietę vaikystėje, tampa sava, brangu ir vertinama. Tačiau jei vaikai auga nežinodami ir nepažindami savo tautos kultūros, jie vėliau jos ir nepuoselės arba jiems bus sunku tai daryti. Tai todėl dabar dažnai tas tradicijas palaiko folkloro ansambliai, kultūros centrai. Dalis tradicinių švenčių atkurtos, organizuojamos bendruomenių, kultūros namų darbuotojų, tačiau gyvosios tų švenčių tradicijos kartais ir neatspindi. Gyvųjų tradicijų, kurios eitų iš šeimos į šeimą, iš kartos į kartą, beturime mažai arba tik jų atgarsius. Išlikę tėra tik tos šventės, kurios dažniausiai siejasi su mūsų tikėjimu, o kitos išeina iš gyvenimo.

Kodėl svarbu išsaugoti tradicines šventes, papročius ir ką reikėtų daryti, kad išsaugotume savo tautos vertybinį pamatą?

Tradicijas išsaugoti, jas perduoti svarbu, nes o kuo kitu mūsų tauta bus įdomi, išskirtinė ir sau, ir pasauliui? Bet kuriame pasaulio krašte, norėdami pristatyti savo šalį, mes remiamės folkloru, liaudies daina, tautiniu drabužiu. Kad dabartinė situacija pasikeistų, kiekvienas turėtume pradėti nuo savęs. Turime pripažinti, kad tauta be tradicinės kultūros neturi ir savo šaknų, turime nebijoti atsigręžti į savo tradicijas. Labai norėtųsi, kad švenčių organizatoriai labiau pasigilintų į tas švenčių tradicijas, miestelio ar kaimo istoriją, taip galima būtų atrasti tokių šventimo tradicijų, ritualų, kitaip sakant perliukų, kurių nei vienas kitas kraštas neturėjo. Papročiai, tradicijos yra užrašytos knygose, tereikia jomis pasidomėti. Mums, aukštaičiams, reikėtų turėti daugiau išdidumo ir meilės savo kraštui.

Sekminės Meironyse

232 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.