Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Laikrodininkų pagaminti aukštaitiškos muzikos grynuoliai

Laikrodininkų pagaminti aukštaitiškos muzikos grynuoliai

Laikrodininkų pagaminti aukštaitiškos muzikos grynuoliai

Kristina SAKAITĖ

Respublikinė Peterburgo armonikų šventė Utenoje tęsia tradiciją – dešimtus metus vykstančiame renginyje iš įvairių Lietuvos miestų susirenkančių muzikantų rankose atgyja šimtamečiai unikalaus skambesio instrumentai. Pradedantys ir jau patyrę Peterburgo armonikų meistrai Utenos kultūros centre demonstravo grojimo techniką, savitą polkų, valsų, liaudiškų melodijų tempą ir charakterį.

Kas dvejus metus rengiamas armonikierių suvažiavimas neprarado savo aktualumo, kasmet sutraukia apie 30 muzikantų. Pasak šventės sumanytojo ir organizatoriaus etnomuzikologo Raimondo Garsono, šiemet šventė buvo ypatinga tuo, kad joje, be senbuvių, dalyvavo 8 nauji atlikėjai, tai suteikė gyvumo, šviežumo.

Šventėse groja muzikantai iš Utenos, Ignalinos, Molėtų, Kauno, Zarasų ir kitų miestų. Jaunimas keičia vyresnius. Svarbiausia, anot etnomuzikologo, jaunus žmones sudominti šiuo instrumentu, paskui jie patys nori groti. Dusetose susirenka Gintaro Andrijausko peterburgskininkai, Kęstutis Kuzmickas turi mokinių Molėtuose. Utenos meno mokyklos muzikos skyriuje daug jaunųjų atlikėjų paruošė Rima Garsonienė, vadovaujanti kapelai „Sietynėlis“.

Nedaug meistrų sugebėtų pagaminti Peterburgo armoniką, nors senieji instrumentai – paveldėti, rasti, dovanoti – jau garbaus amžiaus, kai kurie, vis paremontuojami, skaičiuoja antrą šimtmetį. Kai kurie meistrai naują instrumentą surenka iš detalių. Šiai šventei irgi buvo planuota pagaminti Peterburgo armoniką. Organizatoriai šios idėjos neatsisako, tačiau planus kol kas nukelia ateičiai. „Yra 5–6 meistrai, kurie galėtų restauruoti tokias armonikas, o kokie trys galėtų ir padaryti.

Pvz., Vytautas Rimkus, kuris namuose turi apie 200 armonikų, gali jas ir pagaminti. Uteniškis Kazimieras Mackonis remontuoja dumplinius instrumentus, vieną ir surinko iš detalių. Peterburgo armonikas restauruoja ir Daugailių meistras Rolandas Mecelica“, – instrumentų meistrus vardija
R. Garsonas.

Būtent nuo gamintojo priklauso, ar instrumentas išlaikys savitą skambesį. Dedant naujesnius balsus Peterburgo armonika skamba kaip akordeonas. Senieji balsai buvo daromi iš laikrodžio spyruoklių, jie skamba kitaip, net jų derėjimas nesutampa su pianino. Naujai padarytos armonikos gali groti viena su kita, o su Peteburgo – sudėtingiau.

Rytų aukštaičiai „nusavino“ instrumentą dar XIX a., kuomet armonikas pradėta gaminti Peterburgo fabrike. Šio amato išmoko daug lietuvių meistrų (dauguma jų buvo laikrodininkai), kurie grįžę pradėjo gaminti instrumentus Lietuvoje. Puošnus, sidabrinius garsus skleidžiantis instrumentas nustelbė tuo metu populiarias vokiškas ir Vienos armonikas. Peterburgo armoniką ypač pamėgo Rytų Aukštaitijos muzikantai, nors šaltiniuose teigiama, kad šiuo instrumentu grota ir Žemaitijoje.

„Juo sudėtingiau groti todėl, kad, skirtingai nei akordeone ar rusiškoje armonikoje, vienoje pusėje yra vienoki balsai, kitoje – kitoki. Peterburgo armonikomis anksčiau grodavo gegužinėse, šventėse, kartais šalia pritardavo būgnelis, smuikas, kai kada ir klarnetas. Mums svarbu, kad tai nebūtų miręs instrumentas, nes pvz., akordeonu ar kitu instrumentu nelabai pagrosi tokių melodijų. Peterburgo armonika turi specifinį skambesį. Atrodo, kad jos dumblės kvėpuoja lyg gyvos ir kaskart tame pačiame balse atskleidžia skirtingus niuansus“, – sako R. Garsonas.

2017 m. išleistoje knygoje „Respublikinės Peterburgo armonikų šventės Utenoje“ renginio organizatoriai surinko ir iššifravo daug kūrinių, švenčių dalyvių bei senosios kartos muzikantų atliekamų melodijų. Knyga tapo savotišku vadovėliu pradedantiems muzikantams, norintiems įvaldyti šį instrumentą. Tame pačiame vadovėlyje – ir profesoriaus humanitarinių mokslų daktaro Algirdo Vyžinto pastebėjimas ir palinkėjimas: „Tas pats muzikos instrumentas kito krašto atlikėjo rankose kitaip skamba. Taip ir turi būti, neduokdie niveliacijos. Antra vertus, ta pati armonika kaime kitaip skamba negu mieste. Atrodytų, kad pati jos prigimtis ir paskirtis yra kaimas, gamtos aplinka, buitis, pramogos. Gero muzikanto aukštaičio rankose armonika, nors ir peterburgiška, bet aukštaitiška, nesivaikanti šiam instrumentui būdingų svetimybių, o nuolat ieškanti lietuviškojo meloso. Ji, kaip ir smuikas, tapo šiandieninio lietuvių folkloro įrankiu, paženklintu dviem užkeiktais klaustukais – ką ir kaip groti. Tad didysis rūpestis ir pasilieka – armonikai būdingas repertuaras ir atlikimo stilius, instrumento prigimties ir raiškos priemonių sistema. Tikėtina, kad civilizuotam kompiuterių eros žmogui dar ilgai reikės armonikos, nežiūrint to, kad į muzikos meną atėjo tobulesnis ir universalesnis jos tipas – akordeonas. <…> Reikia pastebėti, kad iki šio renginio pastaroji armonika buvo atsidūrusi išnykimo stadijoje – šį pasaulį paliko bemaž visi nagingi senosios kartos meistrai, todėl instrumentas tapo deficitiniu. Tik vienetai jaunimo bando imtis garbių senolių – armonikų meistrų amato. Kaip pavyks atgaivinti unikalią meistrų tradiciją – mūsų visų pastangos parodys, suvokiant esmę, kad lietuviškoji Peterburgo armonika yra tikras Rytų Aukštaitijos liaudiškos muzikos grynuolis.“

Peterburgo armonikų šventės Utenoje dalyviai / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Kapela „Muzikontai iš pa Utenas“

355 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.