Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » „Mūsų miesteliai“ po 30 metų kūrybinio maratono finišuoja Daugailiuose

„Mūsų miesteliai“ po 30 metų kūrybinio maratono finišuoja Daugailiuose

„Mūsų miesteliai“ po 30 metų kūrybinio maratono finišuoja Daugailiuose

Kristina SAKAITĖ

Pasakojimas apie Utenos rajono Daugailių miestelį užbaigs dokumentinių apybraižų ciklą „Mūsų miesteliai“. Prieš porą savaičių miestelyje vyko legendinės televizijos laidos filmavimai, Daugailių istorija nuskambės šiame krašte gyvenančių ar besidarbuojančių žmonių – tremtinės, klebono, istorikės, seniūnės, ūkininko, dvaro restauratoriaus, muzikanto – lūpomis.

Televizijos žurnalistė, „Mūsų miestelių“ kūrėja Nijolė Baužytė kartu su komanda per daugiau nei tris dešimtmečius įamžino 300 miestelių istorijų. Paklausta apie produktyvumą, istorijos metraštininkė sakė turėjusi skubėti, nes kaimai tuštėja, laidų herojai išmiršta.

„Man reikalinga Lietuvos istorija, kuri paliečia žmogaus širdį ir likimą, nes vien istorinius faktus galima pasiskaityti vadovėlyje. Filmavome moterį Daugailiuose, kuri buvo partizanų ryšininkė, kalėjo, alko, šalo Sibire, tačiau iš jos tiesiog trykšta dvasios tvirtybė.

Noriu parodyti kūrybingiausius, savo kraštui labiausiai pasiaukojančius miestelių žmones, išsaugoti tai, kad po mūsų dar kas nors liktų ir lietuvių genties vardas nedingtų iš pasaulio žemėlapio.“

Be darbo sėdėti nemoka

60 metų televizijoje dirbanti žurnalistė sako, kad tai paskutinė jos laida apie miestelius, tačiau su darbu neatsisveikina – sėdėti be veiklos niekada nemokėjusi.

„Mane visą laiką bara, kad aš persitempiu su darbais – visuomeniniais ir kūrybiniais, bet aš negaliu nedirbti. Esu iš darboholikų šeimos. Pernai turėjome filmuoti nepaprastai greitu tempu, kiekvieną savaitę turėjome važiuoti į 4 dienų komandiruotes, pavargdavom. Kai filmuoji, galvoji, kaip bus gera žiemą dirbti studijoje, bet kai sėdi apa­ratinėje ir kelis mėnesius tvarkai medžiagą, norisi vėl važiuoti į komandiruotę. Jeigu bus sveikatos, dirbsiu ir toliau, sėdėjimo sudėjus rankas aš iš viso nesuprantu. Turiu draugių, kurios 25-eri metai nedirba, matau, kaip susiaurėjęs jų pasaulis, temos, kurios apsiriboja geriausiais pasaulyje anūkais ir pan.“, – sakė 82 metus neseniai atšventusi televizijos laidų kūrėja.

Nenorėjo filmuoti paradinių istorijų

N. Baužytė – vienas iš ilgiausiai matomų televizijos veidų. Prisimena į Lietuvos televiziją atėjusi dirbti vienu metu su kompozitoriumi Algimantu Apanavičiumi. 30 metų rengė kultūrines laidas apie literatūrą ir teatrą, tačiau svajojo nufilmuoti miestelių istorijas. Neskubėjo, nes sovietmečiu tos istorijos nebūtų buvusios tikros. „Kai kolūkiai labai gerai gyveno, būdavo rengiamos miestelių dienos televizijoje. Priveždavo alaus statinių, kepsnių. Kalbėdavo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas, partijos sekretorius, kolūkio pirmininkas. Tekstai būdavo suderinti, kalbas kolūkiečiams parašydavo redaktoriai, koks žmogelis išmokdavo ir prieš kamerą drebėdamas pakalbėdavo. Paskui pasirodydavo saviveiklininkai, kurių būdavo gausu. Vykdavo tokie triukšmingi vakarai, savotiškai gražūs, kur daug dainuojama, deklamuojama, bet tai buvo paradiniai dalykai, o aš norėjau širdies“, – apie tuometinį laikotarpį ir situaciją kalba pašnekovė.

„Mūsų miestelių“ kūrėja įsitikinusi, kad kaimai ir miesteliai buvo kertiniai akmenys, kuriuos išjudinus, padaryta nepataisoma žala valstybei.

„Nepriklausomais laikais buvo kaimai, miesteliai ir miestai. Miestai gyveno savo gyvenimą, kaimai ir miesteliai – savo, o jų gyvenimo būdai labai skyrėsi. Neseniai viename miestelyje filmavome pasakojimą: tėvas, gyvenantis su keturiais sūnumis, po šienapjūtės, rugiapjūtės, sėjos ir kitų sunkių darbų surinkdavo visus prie šulinio, susėsdavo ant prieklėčio ir keturias valandas dainuodavo. Išgirdę jų dainavimą, atsiliepdavo kiti to paties arba kito kaimo dainoriai. Dabar pas mus kaime dažniausiai taip: viena ar dvi bobutės, žiūrinčios pro langus į tuščią kelią ir belaukiančios, kad kas nors pravažiuotų, jeigu nepraeitų. Dar kryžius kaimui atminti ar akmuo ir daugiau nieko. Dar neseniai šitas sluoksnis Lietuvos gyvenime buvo labai svarbus, davęs 91 nuošimtį inteligentijos, iš kaimo kilo beveik visi mūsų šviesuoliai, pradedant V. Kudirka ir J. Basanavičiumi.“

Prieklėčio dainininkų karta

N. Baužytė sako, kad ne tik jai, o visai Lietuvai turėtų būti liūdna matant tokius pokyčius. Tam didžiausios įtakos turėję trys dalykai – trėmimai į Sibirą, kolektyvizacija ir paskutinį smūgį Lietuvos kaimui sudavusi melioracija, po kurios kai kurių kaimų net pavadinimų nebeliko.

„Tai buvo Stalino sugalvotas nutautinimo modelis, kuris puikiai suveikė. Stalinas gerai suprato, kad kiekvieną – didelę ar mažą – respubliką laiko kaimas. Kas laikė partizanus? Ne miestas ir net ne miestelis, o tik kaimas, kur jie galėdavo ateiti iš miško nusiprausti, pavalgyti, pabūti šilumoje ir vėl dingti miške.

Užėjus melioracijai, sugriovė sodybas, kurios buvo kaimo žmogaus tvirtovė, suardė kaimus, išplėšti iš savos aplinkos žmonės susvetimėjo.

Daukanto sodyba – viena iš tų, kurias pavyko išgelbėti. Ji buvo melioruotina. Tolima Daukanto giminaitė nulėkė pas tuos melioratorius ir klausia, kiek reikia, kad aplenktų sodybą. Tie paprašė penkių puslitrių degtinės, giminaitė nupirko šešis. Sodybą aplenkė ir dabar ji liko kaip muziejus. Tai buvo ne vienintelis atvejis.

Lietuva buvo stipri, kol buvo kaimas. Nežiūrint to, kaip sunkiai žmonės gyvendavo, kaip skurdžiai valgydavo ir būdavo apsirengę, jie dainavo. Dabar gi latifundinis žemės ūkis ir didžiuliai laukai, gražiausius dvarus pasistatę žmonės, bet jie nedainuoja. Kodėl? Nes yra liūdni ir nelaimingi. Nebėra ir to senelio ar močiutės, kurie pamokydavo senovinių dainų, dabar tie seneliai dažnai gyvena prieglaudoje, nes jų anūkai yra Airijoje ar Norvegijoje“, – realistinį kaimo vaizdą piešia laidų kūrėja.

Dar liko gyvųjų istorijos liudininkų, kurie savo akimis matė ir išgyveno kaimuose vykusias dramatiškas permainas, nemažai tų liudijimų išgirdo žiūrovai. 1988 m. pirmąją laidą apie miestelį (tai buvo gimtasis Pušalotas) sukūrusi N. Baužytė apgailestauja, kad filmuoti pradėjo per vėlai, nors dar buvo likę žmonių, augusių kitoje generacijoje, toje kartoje, kuri dar dainuodavo ant prieklėčio. Pašnekovams jau buvo 80–90 metų. Jie daug ką prisiminė, kai kurie net Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau potencialių laidos herojų mažėjo – ne tik garbaus amžiaus, bet ir jaunimo. Dar vienas smūgis kaimui buvo emigracija. Po jos senyvi žmonės liko vieni.

„Jie žiūri pro langą, nebeturi sveikatos, artimųjų šalia. Vienas guodėsi: dar nueičiau į bažnytėlę 4 kilometrus, bet bijo, kad grįžti atgal jau neužteks jėgų.

Valkininkų seniūnijoje tą problemą išsprendė seniūnas. Jis kažkokiu būdu susiderėjo dėl autobusiuko, vežiojančio mokinius. Tas autobusiukas surenka senukus iš šešių kaimų, atveža sekmadienį į bažnyčią, po to dar pusantros valandos palaukia, kad žmogus galėtų nueiti į miestelio parduotuvę, aplankyti pažįstamą ir tada parveža namo. Taip pagelbėti vietiniams žmonėms pasiūliau ir Nemunaičio seniūnui, o jis – kam man autobusiukas, taigi aš turiu automobilį! Ir ėmė savo automobiliu vežioti senutes į bažnyčią. Jaučiuosi šiek tiek prisidėjusi darant gerą darbą“, – apie televizijos ekrane ir už kadro persipinančias istorijas pasakojo žurnalistė.

Miestelių istorijų metraštininkė Nijolė Baužytė/ Kristinos Sakaitės nuotraukos

Užsispyrėlių sutramdymas

Politiniai ir visuomeniniai įvykiai buvo kiek pristabdę laidos kūrimą, tačiau visiškai jo nenutraukė.

N. Baužytė aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo Vilniaus miesto pirmojo šaukimo deputatė. „Po Sausio 13-osios darbo turėjau iki kaklo. Kūriau ir apie miestelius, tiesa, mažiau, nei galėjau“, – permainų laikotarpį prisimena pašnekovė. Tos permainos skverbėsi į miestus ir kaimus, tiesa, kai kurie pašnekovai laisvėjo pamažu ir nedrąsiai.

Laidos kūrėja prisimena epizodą, kai kalbino senuką, kuris pasakojo apie partizanus, tačiau nenorėjo sakyti stribų pavardžių, nors visus pažinojo. Tylėjo, nes vis dar bijojo. Jam buvo 85-eri. „Tuomet paklausiau, negi taip ir mirs bijodamas? Už kelių minučių jis išvardijo visas pavardes.“

Žurnalistė sako nepataikaujanti pašnekovams, tačiau juos prakalbinti niekada nebuvo sunku. „Su pašnekovu turi kalbėti, kol jis užsimiršta, atsiveria.

Būna, kad pašnekovai jaudinasi, perspėju – tik pabandykit man čia numirti. Arba skambina moteris kitą dieną ir prašo ištrinti įrašą su ja, atseit, nesąmonių prišnekėjusi, baisiai atrodanti. Tuomet nuraminu – negi įsivaizduoja esanti Anglijos karalienė ir galvoja, kad visa Lietuva susinervins dėl to, kaip ji atrodo…“

Per 30 metų pasitaikė vos pora atsisakiusių kalbėti, buvo ir užsispyrėlių. Vienas iš tokių – savamokslis kraštotyrininkas, buvęs kolūkio buhalteris nuo Seirijų, kuris pareiškė su niekuo nekalbėsiąs. Tačiau bendrą kalbą padėjo rasti… bulviniai blynai.

„Pabeldžiu, vyras atidaro duris ir taip nepaprastai skaniai kvepia blynai iš krosnies. „Viešpatie, kaip skaniai kvepia!“ – pasakiau vietoj pasisveikinimo. Vyras minutę pagalvoja ir siūlo – tai gal nori? Pasikviečiau visą komandą, sėdom valgyti, ištuštinom beveik visą puodą blynų. Bevalgant pamačiau krūvą fotografijų – ten buvo ir Lietuvos kariuomenės pratybų atvirukas. Pamatęs susidomėjimą, vyras pradėjo pasakoti, o paskui jau nebepastebėjo, kad filmavimo grupė ir kameras įsijungė. Po kelių valandų atsitokėjęs pašnairavo į kamerą, bet pats buvo kaltas…“ – filmo kūrimo epizodus prisimena žurnalistė.

Gyvenimas laidoje ir už kadro

Iki tol, kol istorija tampa tokia, kokią ją pamato televizijos žiūrovai, nutinka daug dalykų – smagių ir nelabai. Teiraujuosi laidos kūrėjos, kokie tie filmavimo užkulisiai?

N. Baužytė prisimena laidos kūrimo fragmentą Utenos rajone, kuomet per atlaidus Saldutiškyje operatoriui teko laikytis delikataus atstumo, kad į kadrą nepatektų tai, ko nereikia.

„Tai buvo apie 1993-iuosius, kai iš užsienio jau buvo pradėti vežti dėvėti, vadinami antrų rankų apdarai. Tada žmonės džiaugėsi, kad gražų rūbą gavo, bet tik nepasirinko, kokioje vietoje jį dėvėti…

Atvažiavome filmuoti atlaidų, pilnas šventorius žmonių, netelpa į bažnyčią, o mūsų operatorius skundžiasi negalįs filmuoti, tikras bordelis – panos pasipuošusios palaidinėm su išpjautomis iki bambos dekolte, apačioje iki šakumo prakirpta.

Tąkart nufilmavome iš toli, parodėme gražius atlaidus.“

Laidos kūrėja apgailestauja dėl kai kurių neparodytų epizodų, vienas iš jų – priešrinkiminė dviejų kandidatų į prezidentus agitacinė dvikova tame pačiame Saldutiškyje, kuomet R. Paksas, sukdamas ūžiančiu lėktuvu virš galvų, bandė užgožti konkurentės K. Prunskienės kalbą.

„Buvo juokinga, betgi kūrėme gražią laidą, todėl neįdėjom. Dabar būčiau protingesnė ir įdėčiau“, – šypsosi pašnekovė.

Dar viena ilgam įstrigusi istorija apie Užulėny, prezidento Smetonos gimtinėje, sutiktą miestelio senbuvį. Jis prasitarė tarnavęs prezidentūros arklidėse. „Tuo metu nebeturėjom filmavimo juostų, planavome grįžti po dviejų mėnesių. Žmogus skundėsi, kad serga, mūsų jau nebesulauks. Perspėjau: tik pamėginkit numirt! Atvažiuojam rugpjūčio gale, tas vyras pasitinka gražiausiu kostiumu. Klausiu: tai nenumirėte? O jis: tai kad ponia taip griežtai pasakėt…“

Tarp kelių piliakalnių įsikūrę 766 metus skaičiuojantys Daugailiai užbaigia ilgą įamžintų miestelių sąrašą. Be jau minėto Saldutiškio ir Tauragnų, tai yra trečiasis miestelis, pasakosiantis Utenos krašto istoriją.

Miestelių istorijos panašios ir visiškai skirtingos, niekada nepasikartojančios – taip tvirtina „Mūsų miestelių“ kūrėjai. Filmą apie Daugailius žiūrovai turėtų pamatyti iki kitų metų spalio.

„Mūsų miestelių“ kūrėjų komanda su seniūne Giedre Eimutiene ir Daugailių Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonu Sauliumi Kalvaičiu Daugailiuose

Apie daugailiškius

Užbėgdami už akių , kuo ypatingas Daugailių miestelis paklausėme ir vieną iš filmo herojų, Daugailių seniūnę Giedrę Eimutienę, kuri pirmiausia įvardijo šio krašto asmenybes.

„Šiame krašte gimė daug žymių žmonių, tarp kurių archivyskupas Mečislovas Reinys, čia savo vaikystę praleidęs Teofilis Matulionis. Kalbant apie dabartį džiaugiamės mūsų slidininkais – juk nepaprasta, kai kaimo mokyklos mokiniai pasiekia tokių rezultatų šalies mastu, atstovauja Lietuvos rinktinei olimpinėse žaidynėse. Tai trenerių Svetlanos ir Stasio Dervinių nuopelnas.

„Mūsų miestelių“ kūrėjams apie miestelį pasakojo klebonas Saulius Kalvaitis, iš šio karšto kilusį muzikantas, respublikinių konkursų nugalėtojas, armonikierius Mindaugas Didžiokas. istorijos mokytoja Rita Jurkevičienė, tyrinėjanti Daugailių istoriją, tremtinė Elvyra Kašalynienė ir kiti šio krašto šviesuoliai.

Atrodo, kad kaime nieko įdomaus nėra, bet kai pradedi ieškoti, viską sumuoti, turi kuo pasidžiaugti.

Mes net įsteigėme apdovanojimą už nuopelnus Daugailių kraštui, kuris įteisintas heraldikos komisijoje. Jį pagamino uteniškis Nerijus Treinys. Kol kas ši apdovanojimas įteiktas tik dviems žmonėms – kraštiečiui Antanui Vilūnui ir fizikui prof. Vytautui Valiukėnui“, – sakė G. Eimutienė.

Paklausta, ar kaip ir daugelis, mato niūrią miestelių perspektyvą, seniūnė sako, kad ateitis, žinoma, liūdna, keičiasi tradicijos ir žmonių gyvenimo būdas.

„Bet aš esu optimistė, manau,vis tiek kažkas čia gyvens, nebus tuščia.

Kodėl žmonės nebedainuoja?Dabar technikos amžius ir pasitelkiama technika. Žmonės nenori dvasiškai tobulėti, viskas, ko jiems reikia, yra paduodama. Technologijos atima iš jų dalį vaizduotės. Anksčiau vaikai klausydavosi tėvų skaitomų pasakų ir įsivaizduodavo tą pasakojimą. Dabar informacinės technologijos tuos vaizdus rodo,vaikams nebereikia galvoti“ .

Daugailių piliakalnis
Deksnio dvaro pastatai

891 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.