Home » Gallery » Veidai » Kunigas Povilas Klezys: darbas parapijose (II)

Kunigas Povilas Klezys: darbas parapijose (II)

Kunigas Povilas Klezys: darbas parapijose (II)

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

Per beveik 40 kunigo darbo metų Povilas Klezys dviejose parapijose dirbo vikaru, o po penkerių vikaravimo metų buvo paskirtas administruoti pradžioje dvi parapijas, vėliau prisidėjo dar viena ir koplyčia. Šias pareigas sėkmingai atlieka jau 35-eri metai.

Darbas parapijose: vikaras (1981–1986)

Per penkerius vikaravimo metus kun. Povilas Klezys dirbo dviejose parapijose: Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje ir Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų parapijoje.

„Per penkerius vikaravimo metus, – kalba kunigas Povilas, – turėjau nuostabius du klebonus – auklėtojus: Panevėžyje mons. Juozapą Antanavičių, Kupiškyje – jau šviesios atminties mons. Klemensą Gutauską. Jų nuoširdumas, ištartas geras žodis, padrąsinimas šildė ir lydėjo visą laiką. Ir dabar juos aplankau: Panevėžyje Šv. Juozapo globos namuose, pastatytuose mons. J. Antanavičiaus iniciatyva ir daugiausia asmeninėmis lėšomis, kuriuose dabar slaugomas monsinjoras ir Kupiškio bažnyčios šventoriuje, kuriame palaidotas mons. Klemensas Gutauskas.“

Pas dekaną Klemensą Gutauską vykdavo gražūs kunigų susibūrimai-susirinkimai, o po jų kunigai Povilas Miškinis, Juozas Varnas, Pranciškus Tamulionis, Vytautas Tvarijonas, Antanas Lukša (dėl smulkaus kūno sudėjimo ir panašumo kun. J. Varnas jį vadino Suslovu) ir monsinjoras lošdavo „vintą“. Vikaras Povilas nemokėjo. „Bandė išmokyti, bet buvau negabus“, – mena kun. Povilas Klezys. Tačiau jis nupiešė lošikų šaržą, sukeldamas daug juoko.

Vabalninko klebonas Juozas Varnas yra pasakojęs, kad kartą į jį kreipėsi žmogus, prašydamas paremti pinigais, nes jis neturįs kaip sugrįžti į namus. Gavęs pinigų, greitai dingo. Kitą dieną klebonui pranešė, kad vienoje aludėje pinigų prašytojas vaišindamas sugėrovus pasakė: „Pakelkim tostą už kleboną!“ Klebonas, pasakodamas šį įvykį, pridurdavo: „Jeigu prašo, reikia duoti, negalvoti, pragers, ar ne!“

Darbas parapijose: klebonas-administratorius

Po penkerių vikaravimo metų kun. Povilas Klezys buvo paskirtas į Sudeikių Švč. Mergelės Marijos parapijąir Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės parapiją administratoriumi (t. y. klebonu). Netrukus Utenos dekanas kun. Jonas Pranevičius vyskupui pasiūlė, kad kun. P. Klezys aptarnautų ir trečią – Biliakiemio parapiją bei Atgimimo metu įsikūrusią Radeikių kaimo koplytėlę.

Kun. P. Klezį į naują paskyrimo vietą atvežė mons. K. Gutauskas su Pranskūnais: apžiūrėti patalpų ir padėti pasirinkti gyvenamąją vietą: Sudeikius ar Spitrėnus.

Sudeikiuose klebonijos namelis buvo mažytis ir tik pusė buvo laisvo – kitoje pusėje gyveno bobutė Burokaitė. Spitrėnuose – kita situacija: nelabai matosi, kas čia ką daro. Mons. K. Gutauskas pasakė: „Čia kur mesi kepurę – viskas tavo. Be to, kiek gi tu čia būsi!“ Kun. P. Klezys sako: „Kitąmet bus 40 kunigystės metų ir iš jų 35-eri, kai gyvenu Spitrėnuose.“

Spitrėnuose buvo anksčiau dirbusio klebono kun. Vytauto Tvarijono pastatyta, bet nespėta įrengti klebonija. Kadangi 10 metų niekas negyveno, tai viskas buvo apaugę, tinkas iškritęs, matėsi balanos, nebuvo grindų, mediniai langai iš lauko pusės supuvę – tik vienas kambarėlis buvo kiek tvarkingesnis.

Tik atvykus, Utenos dekanas kun. Jonas Pranevičius pakvietė kun. Povilą Klezį pravesti trijų dienų rekolekcijas Utenoje. Tai buvo pirma ir miela užduotis Utenos dekanate. Ir vėliau klebonas P. Klezys, kaimyninių kunigų kviečiamas, niekada neatsisakydavo talkinti atlaiduose ar rekolekcijose. Bendravo su Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios ilgamečiu klebonu mons. Petru Baltuška, talkino atlaiduose, lankė ligoninėje. Viskuo besidomintį monsinjorą prisimena kaip labai jautrų žmogų. „Nežinia iš kur sužinojo apie mano mamytės mirtį ir, man aplankius jį Utenos ligoninėje, pareiškė užuojautą. O išvykstant, paprašė palaiminti“, – pasakoja kun. P. Klezys.

Kun. P. Klezui dar nesutvarkius buities reikalų, aplinkiniai kunigai vis klausinėjo, kada bus įkurtuvės, kada parodysi, kur gyveni?

Sykį parvykęs į namus ir atsirakinęs duris klebonas pajuto, kad kažkas ne taip – lyg kieno būta. Pagaliau ant stalo pamatė padėtą nubraižytą planą su įrašu: „Jeigu dirbi – dirbk. Jei ne – nekišk nagų!“ Pasirodo durų prabajų ištraukę Naujojo Daugėliškio klebonas Edmundas Paulionis ir statybininkas Mielagėnų klebonas Marijonas Savickas paliko namo pertvarkymo planą. Išvykdami vėl viską sutvarkė, tarsi nieko ir nebūta. Remiantis planu buvo padaryta koridorinė sistema, atskirtas valgomasis, kambarėlis šeimininkei, raštinė, vonia ir tualetas bei kunigo kambarys.

Kolūkis davė parketlenčių, sudėjo vieno kambario grindis, sutvarkė, pagilino ir įrengė rūsį – kibirais išnešė žemes. Klebonas stebėjosi, kad vis dingsta muilas, padėtas prie dubens, iš kurio prausiasi. Išplėšus supuvusias grindis, rasti muilo gabalai, išnešioti žiurkių, kurios drąsiai šeimininkavo ne tik naktį, bet ir dieną.

Kunigas Povilas užkalė naujas lubas, tiesino išlinkusias lentas. Pats klebonas dirbo įvairiausius darbus, o jam talkino gausūs parapijiečiai – net 15 Povilų. Deja, dabar iš jų su kunigu telikę tik du.

Iš Rokiškio medelyno kun. P. Klezys žiguliuku parsivežė 80 tujų daigelių. Jos ne tik prigijo, bet ir užaugusios sudaro gražią tvorą.

Prieš trejus metus apšiltino sienas: apkalė lentom, primenančiom rąstus, sudėjo plastikinius langus.

Klebonas džiaugiasi turėjęs du arkliukus, dvi lineikas, važiukus. Kalendavoti važiuodavo su arkliukais ir žvangučiais. Kadangi parapija buvo išsimėčiusi vienkiemiais, tai vežikas, pamatęs prie kelio paliktą šieną, sakydavo – čia bus pietūs. O šienas buvo padėtas arkliams.

Kunigai Petras Tarulis, Vytautas Kapočius, Petras Baniulis, Antanas Zulonas, Povilas Klezys dekano Jono Pranevičiaus paraginti važiuodavo į teatrą Vilniuje. Bilietus nupirkdavo netoli Vilniaus gyvenęs kun. Vytautas Rūkas. Kunigas džiaugiasi, kad kun. P. Tarulis jį išmokė klausyti operą. Po spektaklio, užsukdavo pavalgyti, padiskutuoti. O dekanas kaskart nurodydavo, kuris turi mokėti už maistą: „Tu mokėsi“, – ir besdavo pirštu…

Klebono sumanumu prie klebonijos pastatytas kryžius. Dideliame Balaišio klojime (statytas be vinių) vyko medžio drožėjų pleneras. Drožė skulptūras Utenos „Jaunavedžių kalnui“. Kunigas kreipėsi į tarybinio ūkio direktorių Vygantą Jučių, prašydamas, kad kas nors iš plenero dalyvių padarytų kryžių. Direktorius liepė tartis pačiam. Susitarė. Ir Rimantas Zinkevičius iš Ukmergės atvežė kunigui projektą ir padarė kryžių. Liepė iškasti nurodyto dydžio duobę, ją išbetonuoti, parengti vietą kryžiaus pastatymui. Kasant duobę, atsirado smalsuolių, tačiau klebonas, kad nesukeltų įtarimų, sakė, kad statys tualetą.

Kryžių statė naktį – 4 valandą. Labai sunkiai ir nesėkmingai bandė įstatyti į vietą. Kėlusieji kryžių apsidžiaugė pamatę atvažiuojantį kraną, kuris ir pagelbėjo. Klebonas mano, kad tai buvo geranoriško ūkio direktoriaus V. Jučiaus nuoširdi pagalba.

Po savaitės atvažiavo rajono valdžia – „ponai“ barti klebono: „Davėm leidimą lentelėmis apkalti kleboniją, o tu kryžių pastatei?! Griauni tarybų valdžią!“ Kunigas kantriai klausėsi tokių ir panašių žodžių, tačiau kai priekaištai vis stiprėjo, jis pasakė: „Jei nebeturite ką daugiau pasakyti, tai prašom išeiti!“ – ir atidarė duris.

Kun. Povilas Klezys prie savo pastatytos „Žvirblių bažnyčios“ / Dr. A. Vasiliauskienės nuotraukos

Nepriklausomybės pradžioje kunigas paprašė tarybinio ūkio direktoriaus V. Jučiaus, kad jam atiduotų du kolūkio riboženklius – „Senelį su dalgiu“ ir „Lietuvaitę su duonos kepalu“ – pasistatyti prie klebonijos. Kadangi jau keitėsi politinė situacija, jam leido tuos riboženklius parsivežti.

Klebonijos kieme, kuriame pilna senovinių ūkio padargų – tai lyg muziejus po atviru dangumi, itin daug dėmesio sulaukia unikalus rotondos formos namelis – „Žvirblių bažnyčia“. Ją klebonas P. Klezys vienas pastatė per metus: rudenį pradėjo, o vasarą baigė. Pavyzdį ėmė iš Nepriklausomybės pradžioje ėjusio 2 puslapių laikraštėlio „Meisteris“. Jame rado architekto iš Vilniaus, pasistačiusio įdomų namelį, nuotrauką. Tad kunigas irgi sumąstė kažką panašaus pasistatyti. Kai apie jo „Žvirblių bažnyčią“ buvo parašyta spaudoje ir įdėta nuotrauka, šio unikalaus statinio pažiūrėti atvažiavo ir svečias iš Vilniaus, atvežė ir gėlių, džiaugėsi kunigo sumanumu. Parapijiečiai klebono padarytus 41 langelius įvardijo jo gyvenimo metais, o pats klebonas juokauja, kad namelis: „40 plėšikų ir Ali Babai!“

Namelyje daug neregėtų daiktų, pagamintų tautodailininko dr. Romualdo Šimkūno, o viduryje esantis stalas – paties kunigo. Klebonas kalbėjo, kad daugelis, pakrikštiję vaikučius, nori čia pasisėdėti, pabendrauti. Čia pokalbiams ateina ir parapijiečių bei atvykusių svečių.

O „Žvirblių bažnyčios“ sienos nukabinėtos padėkomis ir sveikinimais darbščiam ir išmoningam kunigui, negailinčiam jėgų puošti ir gražinti aplinką. Beje, vienas iš apdovanojimų – Utenos r. savivaldybės administracijos diplomas už I vietą geriausiai tvarkomų sodybų konkurse, vykusiame 1999 m.

Netrukus prie namelio atsirado ir darželis. Skelbimų lentai buvo atvežta šaka, bet ji kunigui pasirodė per didelė, tad buvo panaudota sūpynėms (įsisūpuoti negalima, galima tik pasėdėti).

Klebonijos kieme yra ir kun. V. Tvarijono rankomis iškastas šulinys, kuriame net ir sausiausią vasarą nepritrūksta gaivaus vandens.

Kieme gausu sumaniai, išmoningai išdėstytų ne tik medžio raižinių, bet, kaip jau minėta, ir įvairių darbo įrankių – su jais klebonas anksčiau mėgo darbuotis, o klebonijoje – žvėrių bei žvėrelių iškamšos, gausybė ragų.

Ne tik kleboniją bei jos aplinką išpuoselėjęs kun. Paulius Klezys: išmoningai išpuoštas ir šventorius.

Spitrėnų bažnyčios šventorius

Vos atvykęs kunigas pats vienas plytelėmis išgrindė taką apie bažnyčią: „Dabar jau nebepajėgčiau tokio darbo atlikti, – sako kunigas. – Ėjau keliais.“

Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčios šventorių puošia kun. Povilo Klezio iniciatyva menininkų sukurtos ir parapijai padovanotos medžio bei akmens skulptūros. „Visi paminklai dovanoti, – sako klebonas, – o du dideli – tautodailininko dr. Romualdo Šimkūno darbai.“

2000 m. krikščionybės jubiliejui du broliai iš Vyžių kaimo (Tauragnų parapija) dr. Romualdas ir Mykolas Šimkūnai pagamino – išdrožė ir išskaptavo unikalų paminklą, skirtą „Lietuvos kunigams“, kurį pavadino svajonių laivu „Supkitės svajonių laivai“.

Iš Radeikių kaimo Kazimieras Misiūnas padovanojo medinę Jėzaus Širdies skulptūrą su šalia sėdinčiu angeliuku. Klebonas P. Klezys prisiminė, kad kažkas tautodailininkui pajuokavęs: „Išdrožtas Jėzus – nepanašus į Jėzų!“ – o šis atsakė: „O kas matė Jėzų? Kas žino, kaip jis atrodė?“

Šventoriuje prie įėjimo stovi pušinis kryžius – tai meno paminklas, apie ką byloja prikalta lentelė: „Liaudies dailės paminklas saugomas valstybės“. Sovietmečiu, naikinant kryžius, jį kun. V. Tvarijonas perkėlė į „saugumo akį“ mažiau gadinančią vietą – šventorių.

Prieš įėjimą į bažnyčią dešinėje šventoriaus pusėje stovi akmeninė Marijos su kūdikiu skulptūra. Tai akmenskaldžių iš Vaikutėnų kaimo maždaug prieš 10 metų iškaltas darbas. Jie šią skulptūrą buvo pagaminę vaikų namams, kurie nebeatsiėmė. Klebonas P. Klezys, pamatęs skulptūrą ir sužinojęs istoriją, paprašė padovanoti bažnyčiai. Akmenskaldžiai ne tik atvežė skulptūrą, bet ir padarė jai postamentą.

Kun. P. Klezys, radęs gražų akmenį, prisimindamas savo gimtojo krašto Biržų dekano Broniaus Strazdo darbus, pritvirtino prie jo saulutes – tai dar vienas gražus akmens ir metalo paminklas šventoriuje.

Spitrėnų Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčios šventorių puošia Romualdo ir Mykolo Šimkūnų 2000 m. pastatytas paminklas Lietuvos kunigams „Supkitės svajų laivai.

Bažnyčios šimtmečiui dr. R. Šimkūnas sukūrė įdomią skulptūrą su įrašu „Sveika, Marija“ ir metais „1918–2018“.

Bažnyčios šimtmečiui paminėti pastatyta ir akmeninė skulptūra su Vyčio ženklu bei iškaltais metais „1918–2018“. Tai darbas Valentino Šimonėlio iš Utenos r. Sirutėnų kaimo – jo dovana.

Jono Balaišio (netoli bažnyčios buvo jo tėvo dvaras) atminimo akmuo šventoriuje su data ir iškaltais mecenatų vardais.

Prieš bažnyčią esanti aikštė dabar vadinama Santaikos vardu, nes parapijoje vyksta Santaikos atlaidai. Aikštėje kabo ir vėliava, prie kurios žmonės renkasi valstybinių švenčių dienomis, o gatvė, einanti pro kleboniją, pavadinta ilgai klebonavusio ir daug nuveikusio kunigo V. Tvarijono vardu.

Kunigo pamąstymai

Klebonas kalba, kad Spitrėnai – Dievo numylėtas kraštas, žmonės labai geri – tik jų vis mažėja, nebeliko mokyklos, nebėra ir parduotuvės. Tik atvykus, šešis kartus dienoje važiuodavo autobusas – dabar tik kartą savaitėje…

Kunigas kalba, kad parapijų žmonės per tiek laiko tapo savi, todėl, kai tenka juos laidoti – liūdna, apverkia juos. „Seniau buvo šarvojami savo namuose, giedodavo choristai, kaimynai, kurie turėjo kantičkas, tie, su kuriais velionis bendraudavo, o paskutinę dieną ateidavo giedoti ir kunigas. Tai buvo labai nuoširdu. Dabar yra šarvojimo vietos. Giedama dvi valandas iš vakaro ir vieną valandą prieš išlydint. Dabar gieda specialistai, gieda gražiai, tačiau valdiškai.“

Klebonas džiaugiasi, kad per 35-erius metus trijose parapijose nesutiko jokio pikto žmogaus, nebuvo jokių kivirčų. Jis prisimena vysk. V. Michelevičiaus žodžius: „Žmonės visus griekus kunigams gali atleisti, bet tik ne gobšumą.“ Studijų metu V. Michelevičius į klieriko Povilo Klezio užrašų sąsiuvinį įrašė: „Gratiarum actio est invitatio ad plus dandum“ (dėkojimas yra prašymas duoti daugiau).

Klebonas turi kiekvienos parapijos (Spitrėnų, Sudeikių, Biliakiemio) nuotraukų albumus – jie jau tapę istorine vertybe. Tarkim, vysk. Juozo Preikšo lankymasis Spitrėnuose 1990 metais (fotografavo Rimvydas Matulionis, nuotraukas atspausdino Bronius Maniušis). Nuotraukose – vyskupą sutinkantys motociklai, mašinos, arkliukai su lineikomis – žmonės juose laiko gėles, vėliavas, plakatus. Tarp jų ir klebono pusbrolis Rolandas Makrickas, motociklų korteže laikęs vėliavą, o vėliau – procesijos metu – nešęs tautinę vėliavą (tada dar jis nestudijavo seminarijoje, dabar jau monsinjoras, dirba Vatikane).

Kunigas džiaugiasi, kad visi trys vyskupai: R. Krikščiūnas, J. Preikšas ir J. Kauneckas buvo Spitrėnuose Povilui minint 25-erius kunigystės metus.

Vyskupams R. Krikščiūnui ir J. Preikšui apsigyvenus Kaune, kun. Povilas Klezys juos lankydavo mažiausiai du kartus metuose: prieš Kalėdas ir Velykas. Atvykdavo su „kaimo gėrybėmis“.

Kun. Povilo pusbrolis mons. Rolandas Makrickas, dirbdamas Afrikoje, 2018 m. lankėsi Lietuvoje su arkivyskupu iš Afrikos. Aplankė ir Spitrėnus, čia aukojo šv. Mišias. Žmonėms juodaodis arkivyskupas kėlė didelę nuostabą. Jie džiaugėsi, kad svečias nuoširdžiai dėkojo ir pagarbiai elgėsi su parapijiečių įteiktomis gėlėmis – baltomis lelijomis.

Padėkos

Padėkomis nukabinėtos „Žvirblių bažnyčios“ sienos, jų yra ir gyvenamosiose patalpose. Tarp padėkų ir Utenos miesto garbės piliečio, Utenos rajono kultūros ir meno premijos laureato, dailininko ir mokytojo, ekslibrisų autoriaus Vytauto Petronio kunigui sukurti keli ekslibrisai.

Tačiau svarbiausi – Apaštaliniai palaiminimai iš Vatikano. O jų kun. P. Klezys gavo ne vieną: Jono Pauliaus II ypatingas apaštališkas palaiminimas minint 5 kunigystės metų sukaktį; kitas – 15-kos metų kunigystės proga. O minint 25-erių metų kunigystės sukaktį apaštalinį palaiminimą kunigui Povilui Kleziui suteikė Jo Šventenybė Benediktas XVI, linkėdamas gausių Dievo Malonių bei Motiniško Mergelės Marijos užtarimo skelbiant Gerąją Kristaus naujieną.

Knygoje „Sudeikiai ateities kartoms“ (sudarytojas prof. Algirdas Vyžintas) kun. Povilas Klezys savo glaustą biografiją užbaigia tekstu, įvardydamas jį „Vietoj testamento“: „Mano amžinojo poilsio vieta – Spitrėnų parapijos bažnytėlės šventoriuje. „Kad matytų kapas sodžių, kūdikystėj kur bėgiojau“, anot J. Biliūno, kur prabėgo patys gražiausi kunigystės metai su rūpesčiais, rūpestėliais, kurių užtenka kiekvienam iš mūsų, argi ne taip?!“

Nuotraukos iš dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo:

3576 – Spitrėnuose paminėtas kunigystės 35-erių metų jubiliejus. Kun. Povilas Klezys su šventėje dalyvavusiais kurso draugais. Sėdi (iš kairės) vysk. Lionginas Virbalas, Minsko arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičius, vysk. emeritas Jonas Kauneckas. Stovi (iš kairės): Kęstutis Kaknevičius, Povilas Klezys, Antanas Gylys, Jonas Katulis, Adolfas Grušas, prel. Vytautas Gustaitis, Edmundas Paulionis ir Edvardas Zeidotas

Spitrėnų klebono kun. Povilo Klezio portretas (dailininkas Bronius Uogintas (jaunesnysis)

2686 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Genovaitė parašė:

    Nuostabus žmogus,visiems reikalingas!Sveikatos geriausios ir išminties linkiu.Džiaugiuosi pažindama šį g.kunigą,daugiau tokių vyrų Lietuvai!Visur tinkantis ir gerą žodį tariantis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.