Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Susikaupę prie Broniaus Radzevičiaus žodžio

Susikaupę prie Broniaus Radzevičiaus žodžio

Susikaupę prie Broniaus Radzevičiaus žodžio

Stepas Eitminavičius

Šiemet švenčiame rašytojo Broniaus Radzevičiaus (1940–1980) gimimo 80-metį. Yra proga dar sykį pasidžiaugti, kad jis vienas gabiausių Lietuvos prozininkų, kad romanas „Priešaušrio vieškeliai“ tikrai išliks mūsų literatūroje. Mums, uteniškiams, svarbu ir tai, jog šis menininkas augo Vyžuonose.

Žavimės, galvojame, stebimės

Laikas, kai skaitome Broniaus Radzevičiaus apsakymus, romaną, yra kitoks: mes turime labai susikaupti, neskubėti, vis ką nors pasižymėti. Tai nėra paprasto laisvalaikio leidimas, o kažkas daugiau. Jo kūriniai leidžia patirti, kaip galime pažinti žmones, kaip galime apie juos kitiems pasakoti. Dar vienas svarbus dalykas: skaitydami mąstome ir apie savo gyvenimą: apie klaidas ar sėkmes, apie tai, kokie liekame kitų atmintyje. Į mus gana neįprastai prabyla istorija: pokario pasirinkimai, kolūkio kūrimasis, mokyklos situacija ir miesto gyvenimo kitoniškumas.

Žinome, kad rašytojas spėjo išleisti tik pirmąją romano dalį, kita rūpinosi Juozas Aputis. Stebimės, jog toks jaunas žmogus sugebėjo tiek daug, taip savitai grožiniu tekstu papasakoti apie mūsų likimų sudėtingumus, prigimties komplikuotumą. Suprantame: „Priešaušrio vieškeliai“ tikrai verti tiek Žemaitės, tiek Nacionalinės kultūros ir meno premijų.

Literatūrologai įvairiais aspektais nagrinėjo Broniaus Radzevičiaus kūrinius. Man norisi pasidalyti tik viena kita savo, kaip skaitytojo lituanisto, pastaba. Daug kartų tvirtinau: skaityti šį autorių – džiaugsmas. Dabar manau, kad galbūt žodis „džiaugsmas“ ne visai apibūdina pojūčius, mąstymo labirintus. Kremtiesi, galvoji apie begalę egzistencinių problemų, abejoji – visaip būna. Man atrodo, jog nemažai kūrinių veikėjų eina vidinės šviesos link: ne iškart ją pastebi, ne iškart kitiems perduoda – viskas pamažu vyksta mūsų kasdienybėje. Kasdienybė ir buities rūpesčiai, ir būties spalvos. Ši galima jungtis Broniaus Radzevičiaus kūriniuose, ypač „Priešaušrio vieškeliuose“, labai įtaigiai atskleidžiama. Romano pirmojoje dalyje mums pasiūloma kartu pabūti Užpelkių kaime. Primenama, jog reikės čia ilgai užtrukti, reikės atidžiai į viską įsižiūrėti, kitaip nieko nesuprasime. Po truputį atgyja Daukinčių šeimos žmonės, kaimynai, visi tie, su kuriais prireikia bendrauti. Iš epizodų, iš detalių, iš pasakotojo komentarų po truputį imame daugelį įsivaizduoti. Va tuomet mes, kaip skaitytojai, kaip asmenybės, jau augame. Nustebina dviejų laiko pakopų: dabarties bei ateities – gretinimas. Įsigiliname į aprašomą situaciją ir staiga mums atskleidžiama, kaip šis įvykis atsilieps veikėjo būsimuose poelgiuose. Kita vertus, kartais pasijuntame tarsi žiūrėtume filmą: tarkim, kalbama apie vieną brolį, staiga prabylama, ką šiuo metu veikia kitas. Žmonės, sujungti vienos akimirkos, vienos valandos, – mėginu taip apibendrinti.

Girdėjau, jog ne vienam buvo, yra nelengva suprasti romano antrąją dalį. Kodėl? Lyg ir aišku: mažiau įvykių, daugiau apsistojama ties vidinių išgyvenimų sudėtinga analize. Sutinku, jog nėra lengva kartu su pasakotoju mąstyti, vertinti, lyginti ar prognozuoti. Nėra lengva, bet pamėginti neskubant skaityti – prasmingas užsiėmimas. Vien dėl to, jog būname su tikrai meniniu požiūriu labai stipriu kūriniu. Kartais pasijunti tarsi dalyvautumei psichologų ar filosofų seminare. Bet štai kas unikalu: esi įjungtas į tą procesą ir gali pats save patikrinti. Gali į save pažvelgti tarsi iš šalies. Jeigu prisėdame prie grožinio teksto ne pirmą kartą, galime pajusti savo pačių keitimąsi: kas buvo anksčiau aktualu, o kas dabar, ar kinta požiūris į amžinąsias vertybes.

Turėčiau prisipažinti: daug sykių skaičiau tiek apsakymus, tiek romaną. Kuo dažniau tai darau, tuo labiau nustembu: pasirodo, anksčiau nemažai svarbių teiginių nepastebėjau. Tokių minčių, kurios leidžia sėkmingiau galvoti apie grožinio kūrinio paslaptis, mįsles. Jau seniai esu išsirašęs šį sakinį: „Tėvo, pakirdusio po ligos, siela jis visa regėjo ir jautė.“ Man atrodė, kad ši mintis leidžia suprasti, koks yra Juozas Daukintis. Apskritai sūnaus ir tėvo bendravimas labai įtaigiai atskleidžiamas. Ką mes suvokiame? Kad knygoje kalbama apie retos prigimties vaiką, jaunuolį, suaugusį vyrą, kuris geba kitaip išgirsti, kitaip pamatyti, geba pajusti, kaip šiuo metu jaučiasi kitas. Ir tada veikėjai mums lyg gyvi: kalba savaip, vertina savaip arba atsiveria siekiamybė būti kaip visi. Jau vien dėl to kyla ginčų, diskusijų, liūdnų refleksijų. Kas romane gražu? Dienoraščių, kaip intymiausių užrašų, citavimas.

Bronius Radzevičius kalba apie rašytoją: apie jo pastebėjimus, kurie galėtų virsti grožinio kūrinio ląstele, apie sielos šviesą, apie mėginimus pažiūrėti į viską amžinybės žvilgsniu. Norėčiau pacituoti dar vieną sakinį: „Jis džiūgavo, jis pajuto, nors to dar nesuvokė, kad gali… kada nors bus rašytojas, o jeigu ir ne rašytojas, vis vien ras čia sau vietą, niekas jo iš čia neišgins!“ Kai prisimename šį sakinį, galėtume vien tokiu aspektu analizuoti romaną. Tuomet pirmosios dalies įvykiai, įvairūs svarstymai mums dar kitaip atsiskleistų. Noriu štai ką pridurti: meditavimui galime sugalvoti įvairiausių temų, tad kiekvieną kartą vis kitaip skaitytume.

Bet turėčiau bent šiek tiek stabtelti prie apsakymų. Bronius Radzevičius sugeba trumpame kūrinyje parodyti vidinę dramą, skausmą, dvasinio augimo variantus. Nuostaba, kylanti iš gamtos stebėjimo, iš prisiminimų, iš poelgių kitoniškumo. Tarkim, apsakymas „Naktį“: motina laukia iš restorano ar iš kitokios pasilinksminimo vietos grįžtančio sūnaus. Jai labai neramu. Viena kita buvusio laiko detalė padeda mums suvokti šių valandų dramatiškumą. Motinai pranešama, kad sūnus nusikalto. Ateities gyvenimas lyg ir aiškus. Bet kūrinio pabaigoje būsimuoju laiku pateikiamas toks atodūsis: „Mama, kaip aš negalėjau matyti tavo šviesos?“ Arba „Žmogus sniege“: kaip gražiai parodoma, kokiu būdu dvasiškai subręstama, kas yra empatija.

Skaityti padeda artimųjų liudijimai

Mes, uteniškiai, turėjome, dar turime galimybę susitikti su rašytojo artimais žmonėmis: paklausinėti, pasakyti savo nuomonę, padėkoti. Netvirtinu, kad norint geriau suprasti kūrinius tai būtina daryti, ne, tik rūpi pasakyti, jog pasinaudoti tokia proga nėra blogai.

Vyžuonų vid. mokyklos abiturientai. B. Radzevičius – viduryje, dešinėje – Masionis / Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotraukos
B. Radzevičius

Labai graži kūrėjo žmonos Genės Radzevičienės ir brolio Sauliaus Radzevičiaus knyga „Buvusiojo laiko vieškeliais“. Skaitome ne paprasto smalsumo vedami, o galvojame, koks yra menininko likimas, pašaukimas. Kai kas skatina darsyk grįžti prie apsakymų, romanų. Žmonos pasakojimas atviras, parodantis, kuo kūrėjas gyveno. Saulius pasakoja, kaip brolis padėdavęs, kaip eidavęs į jo slėptuvę po šiaudų kūgiu kluone. Įdomus vienas faktas: mini ant aukšto palėpėje stovėjusį grūdų aruodą, kuriame dabar buvo laikomos knygos. Romane yra tokia informacija: „Vizgirda eina parsinešti knygų, kurios sukrautos daržinėje į senas avelių ėdžias.“ Lyginu tai dėl to, kad bendraudamas su rašytojo artimaisiais daug girdėjau apie romano autobiografiškumą: kas iš tiesų buvo, o kas sufantazuota. Tie, kas domisi šia tema, tai kalbėdami su vyžuoniškiais gali prisirinkti daug pavyzdžių. Dar prieš 1990-uosius kalbėjau su Broniaus Radzevičiaus tetomis Albina ir Veronika Namikaitėmis. Veronika Namikaitė stebėjosi: „Taip viskas aprašyta, taip viskas atsimenama lyg tuo momentu būtų susirašęs. Romaną skaityti sunku. Kai antrą kartą skaičiau, aiškiau pasidarė.“ Pamenu, ši teta man padovanojo lapą „Broniaus Radzevičiaus knygos „Priešaušrio vieškeliai“ prototipai“. Apie juos, galimus prototipus, man kalbėjo ir rašytojo sesuo Birutė Surgailienė. Birutė apskritai daug pasakojo ir pasakoja apie savo bei brolio vaikystę, apie anksti mirusią mamą, kurios visą laiką trūko, apie tėvą. Man patinka sesers požiūris: „Rašytojai visai kitokie žmonės, prie jų reikia mokėti prieiti. Visi tie, kurie rašo, man yra meilūs. Tokiems žmonėms negalima trukdyti, tokiems žmonėms viskas iš vidaus, iš širdies, iš sielos.“ Birutė, kol gyveno Vyžuonose, tai atvykėliams, kurie domisi rašytoju, pasakodavo, vesdavo į kapines, verkdavo. Man atrodo, jog brolis Saulius galėjo rašyti, – atsiminimų turinys bei forma leidžia daryti tokią prielaidą.

Bet mums svarbiausia susikaupus vėl grįžti prie kūrinių – skaityti lyg pirmą sykį, džiaugtis tomis kitoniškomis valandomis.

290 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.