Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Degsnio dvaro savininkas: „Nežinojau, kokį lobį čia rasiu“

Degsnio dvaro savininkas: „Nežinojau, kokį lobį čia rasiu“

Degsnio dvaro savininkas: „Nežinojau, kokį lobį čia rasiu“

Kristina SAKAITĖ

Atstatyti dvarą šiais laikais labiau išimtis negu tendencija. „Kai nusipirkau šį apleistą dvarą, nežinojau, kokį lobį čia rasiu“, – sako Utenos rajone esantį Degsnio dvarą atstatinėjantis Raimundas Černiauskas.

Pagrindiniai dvaro rūmai, kurių griaučiams dvaro savininkas bando įpūsti dvariškos didybės, tik nedidelė šių lobių dalis. Aplink stūksantys trys piliakalniai, buvusių pastatų pamatai, galimai ypatingos paskirties vietas žymintys akmenų dariniai užmena dar daugiau mįslių ir, tikėtina, siekia žymiai tolimesnius istorinius laikus nei pats dvaras.

Dvarininkiškoms pramogoms laiko nelieka

R. Černiauskas sako esantis verslininkas, statybininkas, investuotojas, netrukus paaiškėja, kad ir entuziastingas istorijos tyrinėtojas.

Prieš gerą dešimtmetį Anykščių rajone įsigijo Antalinos dvarą, tačiau tvirtina, kad ten vaizdas gerokai paprastesnis. „Šitas dvaras užkariavo viską. Kai pamačiau skelbimą, kad parduodamas Degsnio dvaras, susidomėjau. Ten buvo nuotrauka su svirnu, viskas apsodintas tujom, kitų pastatų nesimatė. Jaučiau, kad tai yra vieta, kuri mane trauks. Atvirai sakant, bijojau važiuoti čia, nes tuo metu nebuvo finansinių galimybių tokiam pirkiniui, o tik vizija, kad galima kažką padaryti. Kai atsirado pinigėlių, dingo skelbimas. Supratau, kad pavėlavau…“ – pirmą pažintį su dvaru prisimena Vilniuje gyvenantis verslininkas. Vėliau sužinojęs, kad dvaras dėl kažkokių nesklandumų vis tik nebuvo parduotas, dar vienos progos nebelaukė. Tuomet už dvarą sumokėjo 250 tūkst. litų, bet nesitiki greitos grąžos. „Manau, kad šitos investicijos niekada neatsipirks, bet norisi, kad žmonės pamatytų, kad mes buvome ne bakūžių šalis, bet turėjome savo gražius pastatus, įdomią, vertą pasididžiavimo istoriją. Man smagu, kad galiu tai daryti. Kultūros paveldo departamentas ir vietiniai žmonės jau buvo nurašę šitą dvarą, viskas buvo užžėlę, net nueiti nuo dvaro iki tvenkinio buvo sudėtinga“, – sako pašnekovas.

Dvarininkiškoms pramogoms laiko kol kas nelieka, statybos, teritorijos tyrinėjimas ir valymas trunka jau šeštus metus, tačiau dvaro savininkas sako, kad atkurti autentišką vaizdą ir įgyvendinti savo vizijas gali neužtekti ir dešimtmečio.

„Čia anksčiau gyveno tokie žmonės, kad pirmą pusmetį teko valyti krūvas šlamšto, išnešti visus butelius. Stogai jau buvo beveik visiškai sugriuvę į vidų, tik kampuose dar matėsi gabalai dangos, – pagrindinį rūmą, kurio plotas su rūsiais siekia apie 750 kv. m, rodo šeimininkas. – Priekyje buvo likusi tokia žema negraži priemenė, mes ją nuardėme ir radome buvusių kolonų žymas. Atstatėme kažkokias, bet pasitarsime su kultūros paveldo specialistais, ar jos turėtų būti apvalios, ar palikti kvadratines.“

Pagrindinė pastato struktūra išlikusi, nežiūrint to, kad praėjusiame šimtmetyje šios erdvės buvo naudojamos ne dvaro reikalams: čia buvo įsikūrusi kolūkio administracija, kultūros namai, biblioteka, o kitame pastato gale gyveno žmonės. Vienoje iš erdvesnių patalpų su viršuje iškirstomis angomis galėjo būti kino teatras.

Centrinis dvaro pastatas buvo atstatytas apie 1800 m., prieš tai sienos buvo žemesnės, matosi dideli, užmūryti langai, todėl dabartinis rūsys galėjo būti pirmas aukštas.

„Pastate daug angų buvo užmūryta, tik dabar pradedame atkurti pirmykštį vaizdą. Yra išlikę kelių laikotarpių dažymai. Kadangi pastatas ilgai buvo be stogo, sienos pažeistos, pavyks atkurti tik ornamentų fragmentus“, – sako R. Černiauskas.

Pagrindiniai dvaro rūmai, smarkiai nukentėję nuo laiko ir žmonių , bus atstatyti / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Dvaro istorija

Dvaro istorijoje yra baltų dėmių, tačiau dabartinis savininkas tikisi, kad jas užpildyti padės istorikai.

Tiksliai nežinoma, kada čia pasirodė pirmieji šeimininkai Kozielos-Poklevskiai. Viena iš versijų, kad Maskvos bajoras Piotras Kozlovas su kažkuriuo kunigaikščiu po vieno mūšio perbėgo į lietuvių pusę. Tai buvo apie 1560 metus. Kita versija, kad valdininkas Piotras Kozlovas buvo LDK pasiuntiniu Rytuose, vėliau sugrįžo į Lietuvą.

„Informacijos apie tuometinius dvaro savininkus nėra daug todėl, kad šis dvaras nėjo iš rankų į rankas, jis buvo vienos šeimos rankose. Gal yra žmonių, istorikų, kurie žino apie tai daugiau. Aš žinau tiek, kad į lietuvių pusę perbėgę rusų bajorai čia gavo daug žemių kaip kompensaciją už ten prarastas žemes. Dvaro žemės prasidėjo važiuojant nuo Sudeikių ties posūkiu į Kirklius ir, apimdamos Maneičius, Alaušų pakraštį, driekėsi link Bajoriškių. Matyt, Kozlovas buvo pakankamai nusipelnęs žmogus, jeigu jam tiek žemės atidavė. Istorikas, kuris man padeda ieškoti duomenų, minėjo, kad vienu metu dvaras buvo užstatytas Peterburgo bankui už 60 tūkst. auksinių rublių. Įspūdinga suma, reikia manyti, dvaras irgi atrodė įspūdingai“, – pasakojo R. Černiauskas.

Žinoma ir tai, kad apie 1800 m. šio dvaro valdytojas pradėjo statyti Sudeikių bažnyčią, kuri buvo baigta po 35-erių metų, jau po jo mirties. 1920 m. dvaras buvo nacionalizuotas.

Blaivininkių kerštas

„Šie pastatai – vienas neįdomiausių dalykų, šioje vietoje yra kai kas žymiai įspūdingesnio“, – netikėtai sako pašnekovas ir veda link pirmojo piliakalnio. Išvalius teritoriją čia aptikti nedegtų plytų mūro pamatai, kurie tęsiasi 50 m. Tokio ploto pastatas turėjo būti per prastas šitai aplinkai, taigi tikėtina, tai buvo žymiai ankstesnių laikų medinis statinys.

Piliakalnio viršuje randame duobę su apsamanojusiais akmenimis, šioje duobėje Mindaugo laikais galėjo būti laikomas prisiplėštas grobis. „Matosi keturkampė struktūra, kol kas bijau lįsti, bet turiu norą tai atstatyti“, – kalba dvaro šeimininkas. Dar vienus statinius jis pasiryžęs atkurti piliakalnio papėdėje ties tvenkiniu. Šioje vietoje rasti akmeniniai smuklės pamatai, netoliese matyti dar vieno statinio, kaip spėja pašnekovas, buvusios kalvės, pamatų kontūrai ir gan didelės krosnies liekanos. Kalbama, kad smuklės istorija baigėsi liūdnai dėl moterų, M. Valančiaus blaivybės idėjų šalininkių, protrūkio – neapsikentusios, kad vyrai užeigoje girtaudami praūžia pinigus, blaivininkės sudegino smuklę. Netoli pamatų į kalvą šliejasi šio gaisro liudininkas – senas ąžuolas. „Įsivaizduoju, kad šitam medžiui gali būti 300 metų, bet jis išgyveno ekstremaliomis sąlygomis“, – kalba R. Černiauskas. Smuklės vietoje turėtų iškilti panašios paskirties pastatas, o vietoj kalvės planuojama įrengti nedidelį viešbutuką arba namelius svečiams.

Teritorijoje kiekvienas daiktas iš fragmentų dėlioja skirtingų laikotarpių istoriją. Netoliese rastos dvi išlikusios ledainės, viena jų galėjo būti skirta smuklei. Čia pat auga maumedis, po kuriuo, kaip pasakojama, Napoleonas buvo prisėdęs. Raimundo draugai šmaikštaudami žemesnį maumedį šalia pakrikštijo Žozefina.

Dvaro savininkas sako, kad esame Aukštaitijos piliakalnių koncentracijos centre. Teritorijoje yra trys bevardžiai piliakalniai, o tai jau panašu į piliakalnių sistemą.

„Čia daug istorijos. Pradedant tuo, kad vienas karaliaus Mindaugo sūnus buvo vardu Ruklys. Sutapimas ar ne, bet netoliese yra Ruklių kaimas ir tokio paties pavadinimo piliakalnis. Sunku pasakyti, galėjo būti ir Ruklio piliakalnis, istorikai traktuoja skirtingai“, – istorijos detektyvą bando išnarplioti žemių savininkas. Jam padeda istorikas Ričardas Čepas, kiti istorijos ir paveldosaugos specialistai.

Archeologiniai tyrinėjimai šiose vietose kol kas nebuvo vykdomi, tačiau pašnekovas neabejoja, kad piliakalniai ir jų prieigos turtingi radinių.

„Aš manau, kad pirmiausia reikia išvalyti visą teritoriją. Yra tokia neintervencinė technologija, kai važinėja su tam tikrais aparatais ir mato, kas yra po žeme. Iš pradžių noriu pasižiūrėti, gal čia pavyks kažką surasti. Kituose piliakalniuose mažiau statinių, viename likę pamatų fragmentai.

Kol kas renku informaciją, daug ko nežinome.“

Raimundas Černiauskas sako, kad dvaravietė užminė daugybė mįslių

Akmeninė mįslė

Už pagrindinių dvaro rūmų dar vienas objektas – akmenų krūva. Istorikai kol kas nesutaria, ar tai kolūkio laikais žmonių sunešti akmenys, ar pilkapis. Vakarų Lietuvoje buvo rastos panašios kapavietės, iš akmenų padaryti supylimai – pilkapiai, bet Rytų Lietuvoje tokių nebuvo. „Archeologė
R. Rimantienė savo knygoje yra rašiusi, kad pajūryje, prie Kretingos, yra trys tokios vietos, bet jose išrankioti akmenys. Pagal tai, kas ten nufotografuota, sakyčiau, kad tai labai panašus kapas. Jis padarytas labiausiai matomoje ir gražiausioje dvarvietės ar piliavietės vietoje, visomis kryptimis atsiveria labai gražūs vaizdai. Tai galėtų apie 1100-ųjų, vėlyvojo piliakalnių laikotarpio objektas“, – dar vieną mįslę bando įminti pašnekovas.

Buvusi dvaro teritorija siekė 1400 ha, dabar apie 80 ha. Per ją veda kelias, R. Černiauskas sako, kad jeigu teritoriją tektų dalinti į du sklypus, tai suteiktų pretekstą ateityje išpardavinėti atskiriems žmonėms. „Tai yra dvarų naikinimas. Nežinau, ar tokie įstatymai, ar ambicijos…“

Tai netrukdo vyrui kurti vizijų, kaip atrodys dvaro (ar piliavietės) teritorija. Vienas iš sumanymų – įkurti nedidelį muziejų, kuriame būtų eksponuojami čia rasti archeologiniai radiniai. „Esu suradęs daug dalykų, dabar jie atiduoti archeologams pasižiūrėti. Noriu, kad atvažiavę žmonės pamatytų tai, nes Lietuvoje beveik visi nuėjo į komerciją, kad iš dvarų išspaustų kapeiką arba tik nusifotografuotų šalia ir viskas. Dvarų naikinimas yra savo tautinės kultūros ir didybės trypimas. Bandydamas atkurti tokią vietą, pabandysiu ją padaryti labiau prieinamą istorikams ar archeologams, galbūt kalbininkams, kad tokioje vietoje žmonės galėtų burtis, kad tai juos uždegtų kažko ieškoti, domėtis, daryti.

Nuo 1795 m. Lietuvos ir Lenkijos padalijimo mus totaliai naikino – kalbą, kultūrą ir viską, kuo didžiuojamės“, – sako R. Černiauskas.

Beveik 2 metrų aukščio ir 3 m pločio akmuo, kurį rado tvarkydamas tvenkinį, turėtų tapti išskirtiniu eksponatu tarp dviejų piliakalnių esančioje teritorijoje. Jame bus iškaltas karaliaus Mindaugo spaudas. Šią idėją įgyvendinti padės žinomas Utenos krašto akmens skulptorius Valentinas Šimonėlis.

„Kai kas diskutuoja, kad tai yra padirbinys, bet ne tame esmė. Jeigu yra padirbinys, vadinasi, buvo ir tikras spaudas. Pagalvojau, kad tie spaudai turėjo būti labai panašūs.

Kadangi tas akmuo pailgas, gal jį bus galima padaryti kaip žiedo imitaciją. Gerai apšvietus šioje aplinkoje jis atrodys įspūdingai.“

Toje pačioje teritorijoje turėtų būti įkurdinta dar viena neįprasta skulptūra. Raimundas sako, kad idėją pamėtėjo prieš keletą tūkstančių metų padarytas ir 1979 m. prie Šventosios miestelio rastas išskirtinės archeologinės svarbos daiktas – stabas.

Tai maždaug 1,90 cm aukščio išdrožta galva, skulptūra be kūno, ji panaši į Velykų salų primityvius stabus. „Noriu iš ąžuolo padaryti stabo kopiją. Dvejojau, gal tai per baisu, gal ne tas tikėjimas. Bet galvoju, senoviniai simboliai yra unikalus dalykas. Manau, kad galėtų atsirasti 6–7 metrų aukščio stabo imitacija, kad žmonės bent žinotų, ką mes turėjome, kuo kažkas tikėjo. Panašių dalykų iš akmens rasta Baltarusijoje, Kaliningrado srityje. Gal ši vieta taip pat galėtų turėti tokius daiktus…“

Garbanotos „dvarininkaitės“

Be atvykstančio šeimininko, nuolatinėmis dvaro gyventojomis kol kas yra tik avys. Jų buvimo požymių nepastebėti, tiksliau, į juos neįminti, beveik neįmanoma, tačiau šios porakanopių būrio atstovės atlieka ir naudingesnę misiją. Pasak šeimininko, čia šienauti nereikia tik dėl avių, nes išvalius krūmus, viskas pradėjo vėl staigiai augti, o avys pasirūpino, kad teritorija netaptų šabakštynu.

Banda jau užpildyta, joje yra apie 300 mėsinių avių. Kaip atspariausios ligoms, romanovų veislės atstovės mišrinamos su tekselių baronais. Avių auginimas – viena papildomų veiklų ir verslų, kurių ėmėsi, kad pripratintų žmones valgyti truputį sveikiau. „Tam tikra grupė žmonių negali taip paprastai nusipirkti mėsos, kurioje mažai cholesterolio. Aviena, ėriena yra viena iš tokių mėsos rūšių“, – apie ūkio paskirtį aiškina pašnekovas. Prižiūrėti avis ūkininkaujančiam vilniečiui padeda kaimynas.

Smuklės ir kalvės pamatai

Praradimai

Daug dvarų, esančių valstybės žinioje bei privačiose rankose, stovi ir nyksta, nes nėra pinigų arba turto savininkai nemato prasmės juos atnaujinti.

G. Černiauskas sako net neskaičiuojantis, kiek jam kainuos dvaro atstatymas, tačiau jeigu daug darys savo rankom ir nekreips dėmesio į prabangą, beprotiškų investicijų neprireiks.

Statiniams naudoja daug savo medžiagų – kieme kaip tik stovi stirta storlentėm supjauto uosio, iš jo darys palanges, duris, įvažiavimo vartus. Statiniuose, išskyrus akmeninį svirną, kuris atlaikys dar kokius 200 metų, per daug pažeidimų, kad viską atkurtų autentiškai.

Paveldosauginiai apribojimai dėl statybos technologijų, medžiagų dvaro savininko nevaržo, priešingai, sako reikia džiaugtis, kad tokie reikalavimai yra. „Čia galima sudėti plastikines duris ir langus ir viską sugadinti. Net nelaikau tai ribojimais, jie reikalingi kaip informacija, nes nepatyręs žmogus gali padaryti taip, kad nebus į ką žiūrėti – teko matyti dvarus su iškištomis nišomis ir baisiais nevarstomais plastikiniais langais.

Sugriauti visą laiką yra lengviau. Čia gyveno žmonės, kurie šias teritorijas valdė šimtmečiais, ir jie tikrai nebuvo kvailesni už mus. Jie žinojo, kaip su žeme elgtis, kaip statyti, reikia tik atsekti viską“, – aiškina pašnekovas.

Dvarai – ne tik nekilnojamas turtas, bet ir šalies istorijos, kultūros dalis, ir ši dalis, anot R. Černiausko, šiuo metu yra tragiškoje situacijoje. Lietuvoje buvo apie 6000 dvarų, liko gal 60.

Priežasčių gali būti daug – laikas, valstybės politika, nuvertinimas. R. Černiauskas galvoja, kad didžiausia bėda ta, jog dabartiniai žmonės nelaiko to Lietuvos vertybe. „Dvarininkai, nors laikė save lietuviais, daugiausia buvo lenkakalbiai, todėl jie traktuojami kaip užsieniečiai. Kai kam dvarų istorija – ne Lietuvos paveldas ir kultūra, todėl aplinkui vien suniokoti dvarai. Lietuvos istorijoje yra baisus paradoksas: mes vis kalbame apie mūsų didikus Radvilas, Komarus, bet nei vieno jų neturime. Iš jų buvo atimti dvarai, jie išvyko į Lenkiją ir laikė save lenkais. Turbūt pusė lenkų elito yra iš Lietuvos.“

R. Černiauskas mano, kad atstatyti dvarą prireiks dar ne vienerių metų, tačiau sako matąs tame prasmę ir malonumą. „Manau, kad Lietuva labai daug neteko ir tai yra prarasta amžiams. Reikia pabandyti išsaugoti nors likučius. Ar aš patriotas? Gal kiekvienas iš mūsų toks esame, tik ne kiekvienas žinome. Taip išėjo, kad gavau tokią vietą, ir bevaikščiodamas čia ratais penkerius metus supratau, ką iš tikrųjų turiu“, – sako Degsnio dvaro savininkas Raimundas Černiauskas.

Prieš šešerius metus naujakurys rado pagrindinį dvaro pastatą be stogo, akmeninį svirną ir kumetyną
30159 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Comments 15 komentarų

  1. Anonimas parašė:

    Didelė garbė pažinti, bendrauti su dabartiniu dvaro savininku Raimondu Černiausku. Stiprybės ir kantrybės jam prasminguose darbuose.Ina

  2. Nijolė parašė:

    O, kad daugiau tokių žmonių kaip Jūs būtų,kurie taip nuoširdžiai džiaugtųsi ir iš griuvėsių bandytų prikelti savo tautos kultūrinį paveldą .Tik gaila, kad tie, kurie buvo ir yra atsakingi už jo išsaugojimą, leido niokoti mūsų tautos turtą.Kol kas daugumas paveldo darbuotojų yra abejingi ir stato biurokratinius reikalavimus, vietoj to ,kad juos šalintų.Didelės Jums ištvermės ir sėkmės atstatant šį dvarą. Tikiu, kad likimas Jums bus palankus ir mes pamatysime šį vertybinį palikimą .AČIŪ. Pagarbiai Nijolė R.

  3. Giedrius parašė:

    Džiugu, kad yra turtingų žmonių su tokiu požiūriu. Norėčiau vasarą atvažiuoti su šeima, pasigrožėti.

  4. Marija parašė:

    Duok, Dieve, žmogui sveikatos. Norėčiau sulaukti jo pergalės, norėčiau pamatyti.

  5. Viera Strelčiūnienė parašė:

    Dėkoju. Daugelis šio dvaro istorinių žinių man buvo atradimas. Pagarba, stiprybės dvaro savininkui Raimondui Černiauskui ir jo talkininkams.

  6. Skaire parašė:

    As ten buvau.buvau parduotuveje,bibliotekoje ir sokau kulturnamyje.Nesenai pravaziavau,maciau, kad kazkas vyksta.Sirdis dziaugesi.

  7. Valdonė parašė:

    Dvaro rūmų architektūra labai primena Leonpolio dvarą. Būtų smagu stebėti, kaip jums seksis atkurti tokią didybę. Didelio atkaklumo ir šiek tiek sėkmės.

  8. Vidmantas parašė:

    Sveikatos Tau žmogau 🤝👍

  9. Anonimas parašė:

    Neišlykę 4 kolonos autentiškos.pritaupĕ.be kolonu toks ten ir dvaras….

  10. Aldona parašė:

    Teko lankytis prieš 10metų tuo metu dvaro patalpose gyveno du vyrai save vadino nuomininkais ir dvaro sergėtojais. Pripasakojo daug įdomių galbūt nevisai tikrų istorijų apie dvarą ir lobius kurių atvažiuoja kasineti lobių ieškotojai su metalo detektoriaus. Vieta nuostabi, bus įdomu stebėt kaip keičiasi dvaras ir jo aplinka. Sėkmės jum Raimundai.

  11. Kęstas parašė:

    Būk drūtas, brolau
    Pagarba tamstai

  12. Egidija parašė:

    Didelė pagarba šiam žmogui.Sekmės.

  13. Gražina parašė:

    Puikūs užmojai! Tegul darbai rikiuojasi sklandžiai. Vaikystėje teko naudotis Degsnio biblioteka, parduotuve. Ateidavau čia iš Maneičių kaimo, kur vasarodavau pas senelius, bet ne Mineičių, kaip čia klaidingai minima. Lauksim dvaro atgaivinimo 😊

  14. as parašė:

    pagarba

  15. irena parašė:

    Mano senelio iš Filadelfijos Degsnio dvaras.Černiauskas dvarininko titulo neturi-nenusipirko.Utenos meras gąsdino baudomis,kai tėtis mirė,tai turėjom veltui atiduoti….Po kolūkių laikų,ten gyveno pijokai.Čia mūsų dvaras,nusipirko už kapeikas p.Černiauskas ir vaidina….Pragyvenau dvare daug metų…Nuo vaikystės.Mama atsiėmė dvarą,tik prisiklijavo daug giminaičių…

Komentuoti: Skaire Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.