Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Einant Rytų Aukštaitijos keliais

Einant Rytų Aukštaitijos keliais

Einant Rytų Aukštaitijos keliais

Stepas EITMINAVIČIUS

Vaikystėje pasaulio pažinimas buvo susijęs ir su ėjimu. Mama vis didindavo atstumus, kiek mes patys neatsiklausdami galėjome nukeliauti. Iš pradžių tie orientyrai visai šalia: iki šulinio, iki guobos, iki sodo pabaigos. Vėliau horizontai gražiai plėtėsi: jau atsidurdavome už puskilometrio ant didelio kalno, nuo kurio daug matydavome, jau nubėgdavome iki miškelio. Vėliau pradinė mokykla už pustrečio kilometro, aštuonmetė beveik dvigubai toliau, po to Zarasai, Vilnius. Man vis atrodo, kad lėtai ar greičiau eidamas pamatydavau, suprasdavau daugiau nei važiuodamas dviračiu ar mašina. Šis pojūtis išliko iki dabar, kai turiu laiko ir noro pusdieniui kur nors iškeliauti. Tos mano išvykos – tai mankštos, meditacijos, galvojimo apie Rytų Aukštaitijos istoriją, etnografiją, kultūrą, apie atsitiktinai sutiktus žmones valandos.

Kitoj pusėj ežero

Regis, visos netoli Utenos esančios apylinkės žinomos, sunkoka atrasti naujesnių maršrutų. Bet šis procesas yra panašus į knygų skaitymą: juk grįžtame prie tų pačių ne vieną sykį, vis džiaugdamiesi, kad atrandame naujų spalvų. Skaitome kaip savo gyvenimo fragmentus. Keliai iš Utenos tą patį liudija: vėl po kurio laiko prieiname prie staigių kelio posūkių, prie mums patinkančių klevų, prie apleisto dvaro – lyg ir viskas matyta, bet mes juk bent šiek tiek kitokie. Ieškau ir tų atkarpų, kuriose dar nebuvau. Štai visai neseniai pasiekus Medenius rūpėjo pasukti kairėn ir spėlioti, ką pamatysiu. Vietovės labai gražios. Stabteliu prie mažų kapinaičių. Sužinau, kad esu Katlėrių kaime. Dešinėje įspūdingas ežeras. Kur keliauti toliau? Pasibeldžiu į netoli kelio medžiuose paskendusį namą. Man paaiškinama, jog tai iš tikrųjų Katlėriai, jog mačiau Ilgio ežerą, jei eisiu toliau, pasieksiu Spitrėnus. Sakau, kad už Medenių įsidėmėjau vietą, kur įvyko sukilėlių susirėmimas su caro kariais, kad iš Katlėrių kilusi rašytojo Petro Tarulio motina. Ežerą ne kartą regėjau, bet tik iš kitos pusės. Man regis, mūsų rajone keturi ežerai, kurių pavadinimas panašus. Pamenu, jog kažkada domėjausi, kiek ežerų, upių, susijusių su žodžiu „ilgas“, yra Lietuvoje, – nepavyko, nes labai daug. Beje, ne vienas žmogus su manimi diskutavo apie tokių vandenvardžių semantiką. Įprasta įvairovė: senesni namai ir modernesni statiniai. Kreipiu dėmesį į tvoras, į namo puošmenas, į sodą, daržą – tai man leidžia spėlioti, kokie yra šeimininkai. Jaučiu požiūrių, praeities vertinimo įvairovę. Štai moteris man paaiškina, kad namą statė tėvas, kad pinigų užsidirbo Amerikoje, rodo jo sodintas obelis. Veriasi šeimos istorija. Na o kaimynai ne vietiniai, tik vasaromis būna. Bet jau Spitrėnai. Yra proga prisiminti Utenos kleboną Pranciškų Turauską, kurio pastangomis pastatyta bažnyčia, pasidžiaugti gražiu kryžiumi, dubeniuotu akmeniu. Beje, visada turiu galimybę atidžiau įsižiūrėti į kryžius, stogastulpius – kiek daug jais pasakoma apie mūsų kraštą, apie nacionalinį charakterį… Stabtelėjimų ties jais akimirkos ar valandos išties yra kitokios. Geriausia žiūrėti vienam, galvoti, spėlioti apie autorių likimus. Dabar vaikštau apie bažnyčią, užkalbinu kunigą. Norėjau sužinoti, ar Spitrėnų kapinėse palaidotas kunigas Antanas Maciulevičius. Kalbamės ne vien apie tai. Aiškinu, jog nueinu į Biliakiemį specialiai dėl kunigo, rašytojo, tautodailininko Petro Markevičiaus. Prisimename ir Sudeikius, Juozo Šnapščio-Margalio, Juozo Girniaus žemę. O mano atmintyje gražios kelionės į Sudeikius, aplink Alaušą.

Kelio atkarpa „Spitrėnai–Dičiūnai–Droničėnai“ man jau pažįstama, tad galiu tik atidžiau įsižiūrėti, prisiminti ankstesnes keliones. Įsidėmėjau kelis gražius namus. Eidamas prisiminiau Jasonis, archeologo, kraštotyrininko Pranciškaus Vilčinskio kapą. Ten būdamas vis galvoju, jog Utenos krašte reikėtų daugiau įvairių informacinių stendų, kad ne tik turistai, bet ir uteniškiai tokiu būdu sužinotų apie žmones, kurie savo veikla nusipelnę Lietuvai. Tarkim, prieš kelerius metus vis mąsčiau, kaip atvykėliams nurodyti, kur gyveno poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas. Atsirado labai informatyvus, gražus stendas. Toks ir Vyžuonėlėse, kuriame kalbama apie dailininkę Marianą Veriovkiną. Įsivaizduoju, jog ateityje jų bus žymiai daugiau. Tądien jau keliaudamas namo galvojau ir apie tai, jog derėtų nuolat pasidomėti tokiais stendais, rodyklėmis. Esu matęs gražią rodyklę, o pats cementinis stovas, prie kurio ji pritvirtinta, aptrupėjęs, apaugęs aukšta žole. Keliaudamas senoviniu Varšuvos–Sankt Peterburgo traktu (plentu) vis prisimenu Joną Pleckevičių, kuris rašė apie jo istoriją, įsivaizduoju šiuo keliu važiuojantį poetą Antaną Baranauską.

Redakcijos archyvo nuotraukos

Vyžuonų link

Man patinka pėdinti Vyžuonų pusėn. Kaliekiai, Šiaudiniai gražiai saugo partizanų, tremtinių atminimą. Mintyse kuriu ekskursijas apie Lietuvos istorijos sunkius momentus būtent čia. Bet juk kalbėtume ir apie paminklą Vytautui Didžiajam – unikalų patriotizmo atvejį. Smagu eiti Užpalių link ir pro Rašę, ir pro Sirutėnus. Čia kalbėtume apie Joną, Valentiną Šimonėlius, žavėtumės skulptūromis. Ko gero, ta vieta, kuri stebina meno kūriniais, kraštovaizdžiu, unikali ne tik Lietuvoje. Iš Laimos Laučkaitės knygos „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ sužinojau apie vieną garsiosios dailininkės kelionę: važiavo iš Sirutėnų į Vyžuonėles, užėjo lietus, audra; gamtos stichijos aprašymas lyg gražios novelės ištrauka. Tad verta tuo keliu paėjėti. Žygiavimas Užpalių pusėn žavėdavo ir žavi visokiausiais netikėtumais. Tarkim, spėlioju, jog išeisiu netoli Šiaudinių, o, mano nuostabai, atsiduriu už Vyžuonų, kur autobusų stotelė pavadinta Kušnieriūnų vardu. Tokiais atvejais gelbsti termosas, kuriame kava ar arbata, ir kelios duonos riekės ar sausainių pakelis. Miela keliauti Luknių gatve pro Sprakšius į Vyžuonas. Kartą Sprakšiuose paklausiu vyro, kapojančio malkas, gal yra tiesesnis kelias į Galelius. Paaiškina. Pasiteirauju, ar galiu pasivaišinti obuoliu. Prisikraukite, sako, nors ir visą savo krepšį. Aš mandagus: pasiimu vieną, eidamas valgau ir stabteliu: tai, ko gero, grapšteinai, tokie buvo mano tėviškėje. Atgyja epizodai, su jais susiję, tad grįžtu ir klausiu žmogaus, kaip jis šiuos obuolius vadina. Vyras darsyk siūlo prisikrauti pilną kuprinę. Vis pasiklausinėju ir nuo tol man Sprakšiai tampa savesni. Namie randu informaciją, kad 800 m nuo šio kaimo yra pilkapynas, kurio nemačiau, tad bus proga darsyk ten grįžti.

Pėsčiomis į laimę

Esu trijų rajonų (Zarasų, Ignalinos, Utenos) gyventojas – kartais taip žaismingai pagalvoju. Zarasai kaip tėviškės, Ignalina kaip trejų darbo metų vieta. Čia esu gražiai pavaikščiojęs. Pamenu, studijų metais traukiniu atvykstu į Dūkštą, autobuso mano tėviškės pusėn nėra, tad pėstute. Puiki kelionė (gal 17 km) ir dėl to, nes žinau, jog Dūkšte yra buvęs Adomas Mickevičius, jog čia palaidoti du žymūs profesoriai: dailininkas, pedagogas Jonas Rustemas, daręs įtaką 19 a. lietuvių dailės raidai, ir Adomas Hrebnickis – pomologas. Šios vietos primena ir Lietuvos istorijos žaizdą – Vilniaus krašto užgrobimą. Eini, žiūri, galvoji ir džiaugiesi tokia galimybe. Panašiai jaučiausi skubėdamas iš Ignalinos į Linkmenis (Vilniuje spektaklis, po jo traukiniu Ignalinon), iš Antalieptės į Uteną. Beje, netoli Antalieptės yra Senadvaris, poeto Fausto Kiršos tėviškė. Ten vasaromis gyvena garsus dailininkas Arvydas Každailis. Irgi unikali kultūros vieta. Antalieptės hidroelektrinė, užtvenkti ežerai – istorijų istorijos. Jei suksime į Dusetas, pamatysime poeto Pauliaus Širvio tėviškę, jei atsigręšime Utenos pusėn, ieškosime arkivyskupo Mečislovo Reinio žemės. Bet ir vėl turėčiau pakartoti: eidami daugiau pamatome, išgyvename, nes turime daugiau laiko rimčiau galvoti. Vasarą gera keliauti basam.

Visada įsimintinas ėjimas iš Zarasų į savo Paukšteliškes. Atmintinai atsimenu gražesnius medžius, vietas, iš kur toli matyti. Tada vis mėginu prisiminti buvusias keliones šiomis vietomis, įsivaizduoju savo artimuosius, skubančius šiuo keliu. Tokiais atvejais (tai filologams būdinga) įsivaizduoju tiek monologus, tiek dialogus, mėginu pajusti nuotaikas, rūpesčių priežastis. Kalbos nėra – ši kelio atkarpa man viena brangiausių.

Ežerai, Šventoji, sunykę ar atstatomi dvarai, piliakalniai, ištuštėję kaimai ar augančios gyvenvietės, iš enciklopedijų žinomi ar tik kartą sutikti žmonės – sąmonėje ilgam išlieka svarbi informacija, asmeniniai išgyvenimai. Dažnai šypteliu: visa laimė, kad kojos dar eina.

390 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.