Home » Protakos » Knyga – nuostabiausia žmogaus sielos atodanga

Knyga – nuostabiausia žmogaus sielos atodanga

Knyga – nuostabiausia žmogaus sielos atodanga

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Tą vakarą Dusetose (Zarasų r.) visą dieną smarkiai lijo… Nepaisant to, dusetiškiai gausiai rinkosi į Marijos Atkočiūnaitės-Varenbergienės knygos „Esu“ sutiktuves. Ši vienintelė išleista knyga – tarsi mažytis jos nugyventų metų žinynas.

Renginio vedėjas Zarasų krašto poetas, literatas Vasilijus Trusovas, nors ir užsiminęs, kad nedrąsu kitoje aplinkoje „suausti knygos sutiktuvių audeklą“, tačiau profesionaliai pateikdamas literatūrologines išvadas, o kartu ir kalbindamas autorę, visus susirinkusius į renginį vedė ne tik taurios poezijos lobynų link, atskleisdamas subtiliausius autorės sielos virpesius, įprasmindamas kiekvieno pasirinkto žodžio, net asmens svarbą, bet ir įtaigiai pakuždėdamas, jog Marijos eilėraščių klodai daug gilesni, nei mums pasirodo iš pirmo žvilgsnio. Pasak V. Trusovo, knygos ir eilėraščio pavadinimas „Esu“ – talpus ir prasmingas žodis, įprasminantis mūsų buvimą čia ir dabar. Poetiniame tekste šio veiksmažodžio prasmė gilesnė – ji intriguoja ir atveria ne tik knygos erdvę, bet ir būties pilnatvę, atskleisdama, koks buvau, kokie pokyčiai metų vagos.

Laima Gorpinič, renginio vedėja, skaitydama eilėraščius puikiai atskleidė visiems žodžio žavesį: įtaigiai nuskambėję posmai atvėrė dar platesnę kompozicinę ir prasminę erdvę, kurioje ryškėja vaizdiniai – jų svarba, sakralumas, įprasminimas: „esu graži / Raukšlių dabintu veidu“, „prie lūpų / Meilės bučiniai sustingę, o džiaugsmo raukšlės – / jos taip pat šalia“, nes „Tiek daug gyvenimo / Ženklų turiu“. Kitaip supleveno eilėraščių dvasia, paliesdama poezijos gerbėjų širdis, įnešdama naujų prasmių pojūčius. Daug gražių padėkos žodžių Marija Atkočiūnaitė- Varenbergienė skyrė buvusiam bendradarbiui Tobijui Jafetui, išgyvenusiam Kauno geto sunkumus, tauriam ir šviesiam žmogui, paskatinusiam išleisti knygą ir parėmusiam jos leidybą, tačiau… sulaukti nebespėjusiam… Iš tiesų ši knyga – tai išsipildžiusi svajonė, kad anūkai ir proanūkiai suprastų, jog ir jų močiutė gyveno – svajojo ir mylėjo. Čia yra ir eilėraščių, skirtų Mamai, Tėvui, anūkei Laurai, poetams P. Širviui ir A. Vienažindžiui, bendradarbiui T. Jafetui.

Renginio akimirka / Vilijos VISOCKIENĖS nuotrauka

Knygoje – 5 skirsniai – lyg metraštis, savotiškai atspindintis kiekvieno laikmečio prisiminimų svarbą, turintis išliekamąją vertę. Ir nors pati autorė – jau garbingo amžiaus, tačiau eilėraštis „Tėvelio dovana“, skirtas tėvui, grįžusiam iš Sibiro, negalėjo palikti abejingų, supratus, kodėl „už šitą dovaną / Nebus brangesnės / Niekada“.

Knygą puošia dusetiškės menininkės Vilijos Visockienės karpiniai, kurie atskleidžia begalinį artumą, sielų žydėjimą, gyvasties – tarsi sapno – trapumą ir skirtybių bendrystę. Karpiniai pagilina eilėraščio įspūdį – rodos, sustabdo šuoliuojantį laiką. Juose gali įžvelgti neišsemiamų liaudies motyvų iš dainų ir pasakų pasaulio, šviesos ir vilties pajautimą, kalbantį per simbolius. Dviem kūrybinėms dvasioms (eilėraščio ir karpinio) susiliejus – padvelkia nepakartojama šiluma, jau pažintu suvokimu: esu.

Anot autorės, tikrai nesitikėjusi, kad knyga bus tokia graži, todėl labai nuoširdžiai nuskambėjo tądien atskleista paslaptis: tebesvajojanti parašyti … dar vieną knygą „apie savo Tėvelių gyvenimą, kuris buvo labai sudėtingas“.

Sveikinimai ir linkėjimai autorei liejosi lyg iš gausybės rago: Dusetų Švč. Trejybės parapijos kunigas klebonas kanaunininkas Stanislovas Krumpliauskas pažymėjo, jog Marija gyvena ne tik sau, bet ir kitiems – visada galima kreiptis į ją pagalbos.

Dailininkas Romualdas Pučekas sakė, jog tikisi dalyvauti dar ne viename projekte kartu su Marija, linkėjo, kad niekada nepritrūktų kūnui ir sielai lietuviškos duonos, pažymėdamas, kad ši knyga – tai žmogaus sielos atodanga…

119 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.