Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Tirštakalbis „žemaičiokas“ iš Aukštaitijos

Tirštakalbis „žemaičiokas“ iš Aukštaitijos

Tirštakalbis „žemaičiokas“ iš Aukštaitijos

Utenos „Saulės“ giimnazija 1920 m. Pirmoje eilėje trečias iš dešinės – F. Andrusevičius / A. Gasperaičio asmeninio archyvo nuotraukos

Antanas GASPERAITIS

Štai koks Rytų Aukštaitijos kraštas – ta lyrikų žemė. Utenos, Zarasų krašto kalnelių, ežerų labirinte išaugo dideli lietuvių literatūros ąžuolai, kilę nuo Anykščių, Tauragnų, iš pa Utenas. Išaugo A. Vienažindys, A. Baranauskas, Vaižgantas, A. Vienuolis, J. Šiožinys, broliai Antanas ir Motiejus Miškiniai, broliai Jurgis ir Teofilis Tilvyčiai, Petras Tarulis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Saulius Šaltenis...

Štai tik iš vieno Gaidžių kaimo net trys rašytojai. Kur matyta? Jei būtų šitaip visoj Lietuvoj, ją galima būtų laikyti Rašytojų Rojaus žeme.

Kai kun. Jurgis Tilvytis jau rašė poemas ir eiles, jo jaunesnysis brolis Teofilis dar buvo negimęs. Kai ruošėsi mokytis Antanas Miškinis, jo brolis Motiejus jau buvo jo mokytojas. Sykiu jis mokė ir vargingiausio Juozo Andrusevičiaus sūnų Fulgencijų, kuriam Balys Sruoga vėliau Kaune pasiūlė rašytis Pulgiu Andriušiu.

Žemaičiokas

Stambioje Čikagoje 1992 m. išleistoje knygoje „Lietuvių egzodo literatūra“ Pulgiui Andriušiui skirtas atskiras skyrius, net 20 puslapių. Skyrių parašė žymus išeivijos prozininkas Antanas Vaičiulaitis. Jis ten rašo taip: Jo raštų žodingumas gali priminti Vaižganto, Peronėlės Orintaitės ar Mariaus Katiliškio kalbinį tirštumą. Jis pastebi Andriušio prisirišimą prie tėviškės grumsto, prie jos šnektos.

Pulgis geriausias knygas sukūrė būdamas Vokietijoje ir Australijoje, ten gyvendamas Adelaidėje. Be to, Bostone buvo išleistas jo „Rinktinių raštų“ I tomas, kur, be geriausių premijuotų apysakaičių „Anoj pusėj ežero“, „Sudiev, kvietkeli“, skelbiama ilga jo autobiografija „Sepinton įleidus“.

Jo vaikystė, anot jo pačio, tikri rojaus vartai. Būdamas pilnas išmonių, juokų, kaip ir jo tėvas, šnekorius, muzikantas, medžiotojas, tarp kaimo berniukų augęs, ėjęs mintynių, sykiu žuvavęs, gaudęs šeškus, daręs sielius, išliko visam laikui gyvastingas ir dargi švelniausias jumoristas. Tėvui mirus Pirmajame pasauliniame kare nuo šiltinės, reikėjo padėti vargstančiai, grūdus sėjančiai ir spragilais kuliančiai našlei motinai. Sesutės išmirė mažos, liko jie, penki berniukai. Jei ne darbštusis senelis, atsikėlęs iš vargingos Meldutiškio žemės, prekiavęs čia linais, iš dvylikos prastos žemės hektarėlių Andrusevičiams būtų buvę labai sunku.

Kaime juos vadino Žemaičiais, nes trobos kaime buvo žemiau kitų Andriusevičių. Klojimas, tėvo ir dar dviejų jo brolių, buvo tik vienas. Reikėjo verkiant keltis į vienkiemį. Bet tas kėlimasis ir namų statymasis nusitęsė iki 1937 metų.

Kai sužinojo, kad jo kraštietis iš Tauragnų mokytojas Pranas Gineitis ruošiasi kurti Utenoje „Saulės“ progimnaziją, 1917 m. jį, Teofilį Tilvytį, Antaną ir Vincą Miškiniokus ir dar iš pačių Juknėnų vieną kitą mokinį karo atgintas iš Maskvos studentas Motiejus Miškinis ėmė ruošti šiai progimnazijai.

Pulgio paauglystės lobynas – Tilvyčių namai su knygomis, spauda ir muzika. Dargi ir pamokų šviesa iš Pulgio tetos vienuolės Jadvygos Tilvytytės.

Ir štai šis Žemaičiokas 1918 m. sausio pradžioje jau sėdasi į progimnazijos suolą. Gyvena jie Utenoje su Teofiliu seno didelio medinio pašto bendrabutyje. Buvusioje pašto raštinėje čia pat buvo ir jų klasė. Nusipelnęs mokytojas R. Šaltenis prisimena: guli bendrabučio lovoje Pulgis, skaito bene Gogolį, o pulkelis bendraklasių pilvais iš juoko lovoje ridinėjas.

Veiklusis progimnazijos kapelionas Vladas Butvila į Uteną iš Kauno prisikviesdavo daug žymių asmenybių, jų tarpe K. Pakštą, J. Eretą, Pr. Dovydaitį, Liudą Girą. Būdavo, ir mokiniai ten sukasi.

Išdaigos Panemuny ir prezidentūroj

Kai Pulgis progimnazijoje baigė 5 klases, su klasės draugu anykštėnu Karveliu nupėsčiavo, neturėdami pinigų traukiniui, į Kauną.

Kaune jis įstojo, kaip ir A. Miškinis, į Kauno „Aušros“ gimnaziją, kurios direktoriumi buvo Mykolas Biržiška. Štai ten jis ir ėmėsi pirmosios žurnalistikos, ėmė leisti rankraštinį laikraštėlį, pats pavadinęs jį ŠEPŠELIJADA. Mat sykiu mokęsis būsimas kompozitorius K. Kaveckas pagal gražius ilgus plaukus jo mokinių buvo imtas vadinti Šepšeliu, o pagal Homero „Ilijadą“ gimė ir „Šepšelijada“. Štai ir pavadinimas. Dauguma kritikos laikraštėlyje buvo skirta vienam negailestingam matematikos mokytojui, kuris ėdęs kaip kirvis ir šio mokslo neįkandusį Pulgį.

Gyveno Pulgis „Žiburėlio“ bendrabutyje sykiu su Jonu Šimkum, Petru Cvirka, su kuriuo vėliau sykiu įstojo į Kauno meno mokyklą. Vėliau sykiu vertėjavo. Pulgis išvertė keliolikos apysakų ir romanų ištraukų, daugiausia jas skelbdamas periodikoje. O minėti draugai jį kryptelėjo kairėn. Kai vėliau jis apsigyveno Aukštuosiuose Šančiuose pas savo dėdę Juozą Juodvalkį, pasak šio sūnaus Jono, Pulgis panemuniais šėldamas traukdavo internacionalą, gi savo gimtinėje smėlyje dargi braižęs penkiakampes…

Ir Kaune nesibaigė jo šėlsmai. Juos prisiminė ir mūsų muziejininkų vėliau pakalbintas A. Miškinis. Pulgis su draugais, apsitaisę donkichotais ir sanča pansomis, prajojo su „vaidinimais“ Laisvės alėja, vaikų klegesio apsupti. Paskui, prieš išvažiuojant į Europą, atidardėjo arklioku su vežimėliu prie prezidentūros ir prašė pasirašyti į kelionės knygą net patį Prezidentą A. Smetoną, kviesdamas pasižiūrėti jų vežimo su žemaituku, pririštu prie pat prezidentūros… Tačiau Prezidentas tik nusijuokė.

Važiavo ilgai jiedu su žydeliu Zelmanovičiumi, keitė kuinelius. Kaip žurnalistas savo kelionės įspūdžius siuntinėjo į spaudą, būtent ir į „10 centų“ laikraštį.

Paskui jis buvo Klaipėdos „Vakarų Lietuvos“ laikraščio darbuotojas, o kelionėje dėvėjo jau ir Kauno universiteto studento kepurę.

Pulgio šeima Adelaidėje

Užsitraukęs nemalonę pasitraukė į Vakarus

„Aušros“ gimnazijos Pulgis nebaigė, o įstojo į kitą, suaugusiųjų gimnaziją, o po jos iki 1932 m. studijavo VDU gamtos mokslus, anglų kalbą, lituanistiką. Ir rašė įvairiems laikraščiams. Sakoma, kad jis paskelbė bent kelis tūkstančius publicistikos straipsnių, feljetonų, recenzijų, reportažų. Dabar, atkūrus nepriklausomybę, buvo išleistos kelios jo apybraižų knygos, dargi su jo paties iliustracijomis. Sykiu su mokslais universitete jis mokėsi ir Kauno meno mokykloje. Išmoko savo gyvenime bent 10 kalbų.

Kaune jis studijavo V. D. universitete, perėjęs į Humanitarinių mokslų fakultetą, sykiu lankydamas profesoriaus B. Sruogos teatro seminarus. Lankė meno mokyklą ir piešė linksmus piešinius.

1934 m. Pulgis buvo pakviestas į „Lietuvos keleivio“ Klaipėdoje redakciją, vėliau į „Vakarų Lietuvos“ laikraštį. Nuo 1937 m., kai pradėjo statytis prie Silio ežero namus gimtajame Gaidžių kaime, tapo laisvu žurnalistu.

Klaipėdoje jis ir žmoną nusižiūrėjo.

Kaip žurnalistas jis gerai užsidirbdavo. Namų vietą išsirinkęs prie Silio ežero romantiškoje vietoje. Statęs namus ir savo lėšomis, ir už avansą Servanteso „Don Kichoto“ vertimui. Ten vėliau, be motinos, gyveno dar du broliai – Balys šiaurinėj pusėj, Jurgis pietinėj, o Pulgis pasiliko mansardą, arba salkas, su vaizdu į ežerą ir Untilgės piliakalnį. 1938 m. namas buvo baigtas statyti. Čia jis pasikvietęs pavasaroti dailininkus Antaną Žmuidzinavičių, Juozą Mikėną, rašytojus Petrą Cvirką, Henriką Blazą ir dar kitus.

Jau užėjus rusams, jis užsitraukė nemalonę parašęs anksčiau straipsnį „Vabalų grėsmė žmonijai“. O vokietmečiu dar pridėjo feljetoną apie žydelį kromininką, paskirtą žemės ūkio artelės pirmininku ir nualinusį ją. Jeigu nepasitraukęs į Vakarus, būtų buvęs sutvarkytas, kaip A. Miškinis ir kiti, ir mes būtume neturėję tokio rašytojo. 1943 m. dar spėjo išleisti Servanteso „Don Kichoto“ dvitomį ir su šeima pasitraukti į Vokietiją.

Ten jis parašė ir išleido pirmąją apysakaičių knygą „Anoj pusėj ežero“ ir su B. Brazdžioniu, A. Gustaičiu bei S. Santvaru rengė labai sėkmingus kūrybinius vakarus dypukams, skaitydami jiems kūrybą. Jų trupė 1968 m. aplankė ir Ameriką, kur jų kūrybinio vakaro metu Los Andžele buvo įrašyti visų keturių balsai ir vėliau išleista įrašų plokštelė. Taip išliko ir Pulgio žemas uteniškių tarme skaitantis balsas.

Antroje jo premijuotoje knygoje „Sudiev, kvietkeli“ kiek mažiau gamtos, daugiau buvo įvesta žmonių kaimiečių buities. Iš šios knygos jis ir skaitė minėtai plokštelei.

Labiausiai jis pats yra vertinęs apysaką „Rojaus vartai“, nes joje jo paties vaikystė, daug veikiančių paauglių, anot jo, knyga rašyta tiršta kalba, pilna tirštos tauragniškės leksikos su daugybe rečiausių šio krašto žodžių.

O ir romaną „Tipelis“ rašęs labai užsidegęs, net apsiverkdamas, nes ten irgi buvusios jo kojomis laikinojoje sostinėje išmindžiotos vietos.

Egzodo literatūros kritikai visi vienu balsu liudijo apie minėtų Pulgio knygų meniškumą. Nemeikštietis poetas ir vertėjas Alfonsas Nyka-Niliūnas sakė, kad Pulgis esąs vienas talentingiausių ir autentiškiausių rašytojų, kaimo buities vaizduotojų po V. Krėvės ir Vaižganto. Nyka jį pavadino aukštaitiškojo kaimo buities čempionu, pasodintu už stalo su pačiu Vaižgantu.

Tenka pastebėti, kad uteniškiams kūrėjams šiuo metu nelabai sekasi. Tiek Taruliui, tiek Tilvyčiui, tiek Andriušiui. Visi jie, tiek Petro Tarulio tyrinėtojas literatūrologas Albertas Zalatorius bei Vygandas Šiukščius, tiek Teofilio Tilvyčio monografiją ruošęs Ričardas Pakalniškis mirė arba, kaip Šiukščius, žuvo Anglijoje autokatostrofoje gana jauni. Ir Pulgį dievinusi Elena Bukelienė neseniai juos pasekusi taip pat išėjo…

Pulgio namas prie Silio ežero

Pats Pulgis taip ir nebesugrįžo į tėviškę pro Rojaus vartus. Tik artimieji po jo mirties iš Australijos, Adelaidės, atsiuntė mažą nuotraukytę su jo kapo paminkliuku broliui Jurgiui. Ant paminklo užrašyti skaudžios Vienažindžio dainos žodžiai Sudiev, kvietkeli. Nuvažiavus į Gaidžius, į Pulgio namus, jo brolis Jurgis rodė šią nuotraukytę, perduotą M. Miškinio jam, ir ašarojo… Lyg paskutinį atsisveikinimą nuo brolio gavęs nuotraukytę su užrašu ant akmens Adelaidės kapinėse: „Sudiev, kvieteli, tu brangiausias“.

176 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.