Home » Gallery » Veidai » Mindaugas Survila: Egipto piramidę galima išrinkti ir sudėti atgal, o iškirstos sengirės nebesudėsi

Mindaugas Survila: Egipto piramidę galima išrinkti ir sudėti atgal, o iškirstos sengirės nebesudėsi

Mindaugas Survila: Egipto piramidę galima išrinkti ir sudėti atgal, o iškirstos sengirės nebesudėsi

Kristina SAKAITĖ

Po filmo „Sengirė“ sėkmės režisierius gamtininkas Mindaugas Survila tęsia sengirės temą naujame projekte. „Tai bus skirta visiems, kurie yra pavargę nuo Trumpo, Putino, Kim Jong Uno ir visų kitų, kurie nori atsipalaiduoti ir pabūti miške, kad ir 10 minučių“, – apie kuriamą interaktyvią platformą, perkelsiančią į seniausius Lietuvos miškus, sako filmo autorius.

Su uteniškiu, dokumentinių filmų kūrėju Mindaugu Survila kalbamės apie tikrą ir virtualų mišką.

Siekdami apsaugoti senuosius miškus po paskutinio savo filmo įkūrėte Sengirės fondą. Ar sulaukėte žmonių paramos ir palaikymo?

Kai įkūrėme tą fondą, buvome numatę, kad dalį už kino teatruose rodomą filmą „Sengirė“ surinktų pinigų skirsime šiam fondui. Tai buvo 60 tūkst eurų. Tikėjausi, kad iš žmonių papildomai per metus būtų galima surinkti kokius 5–7 tūkst. eurų. O iš tiesų nuo praėjusių metų gegužės mėnesio buvo paaukota 70 tūkst. eurų, fondui paramą skyrė daugiau nei 300 žmonių. Tai parodo, kad lietuviams miškas yra genuose ir jiems rūpi jį išsaugoti.

Palyginus žmogaus ir miško gyvenimą, tai mūsų gyvenimas yra labai trumpas. Kad fondas turėtų prasmę, mes planuojame, kad jis gyvuotų bent kokius 300 metų. Kai rengėme įstatus, stengėmės sudėti kuo daugiau saugiklių, kad ir kas nutiktų, fondas, kartu ir miškai, išliktų. Paslapčia tikimės, kad pavyks padidinti miškų įsigijimo tempus. Dabar turimi beveik 163 tūkst. eurų kaip žmogui būtų didžiuliai pinigai, bet miškui tai nėra daug. Reikia labai daug pinigų, kita vertus, kiekvieną paaukotą eurą stengiamės labai branginti, neįsigijome miškų bet kur.

Mūsų mokslininkų komanda, naudodama geoinformacines sistemas, atrinko vertingiausius sklypus, juos apvažiavo, apžiūrėjo. Esame ištyrę 50 pačių vertingiausių teritorijų, išsidėsčiusių visoje Lietuvoje, dabar ieškome savininkų ir yra pradėti miškų įsigijimo procesai.

Vyksta amžina diskusija dėl miško panaudojimo – tie, kurie mišką kerta, sako, kad taip jis atkuriamas, pagerinama miško būklė. Miškų saugotojai tvirtina, kad gamtai nereikia žmogaus įsikišimo.

Žmonės vertina skirtingus dalykus. Miško pramonės atstovų tikslas, kad būtų kuo daugiau kubų medienos viename hektare, kad miškas būtų gražus, medžiai lygūs ir kuo didesnė ekonominė nauda.

Dėl to yra sodinimai, retinimai ir vos užaugęs miškas nukertamas.

Gamtininkai žiūri visai kita prasme: jiems svarbu, kad miške būtų kuo daugiau biologinės įvairovės. Normalioje sengirėje gyvena apie 15 tūkstančių įvairių organizmų rūšių. Ir mūsų vertybė, kad miške būtų kuo daugiau gyventojų. Vakarų Europa sengires jau seniai sunaikino, o pas mus dar liko nedideli jos lopinėliai, tai reiškia, kad dar galime jas atkurti. Verslininkui svarbu pelnas, jis nori uždirbti pinigų, o mūsų tikslas, kad visi gyviai turėtų namus.

Skelbiate, kad už fondo lėšas įsigyti miškai bus saugomi nuo kirtimų ir kuriama pirmoji Lietuvoje visuotinai lankytina sengirė.

Žmogus toks sutvėrimas, kad galvoja, jeigu turi kažkokį turtą, jį reikia kažkaip panaudoti. Bet miškui tas negalioja. Jeigu nori sengirės, iš esmės nereikia nieko daryti, ji pati savaime užaugs ir susiformuos. Lietuva yra borealinių miškų zonoje, tai reiškia, kad net jeigu nieko su žeme nedarai, po kiek laiko miškas užaugs. Miškas yra natūrali ekosistema. Tie visi kirtimai labai prailgina brendimą. Jeigu palygintume Egipto piramidę ir sengirę, tai teoriškai piramidę būtų galima išrinkti ir su šiuolaikine technika sudėti atgal. O jeigu iškerti sengirę, jos atgal nebesudėsi, vėl reikės laukti tuos 300 metų.

Jeigu paklaustume mokslininkų, kiek Lietuvoje yra miškų, kurių amžius 300 metų, tai atsakymas būtų – tokių miškų nėra. Kai pasidomėjome, kiek jų sulaukė 200 metų, sužinojome, kad tokio senumo miško liko 64 hektarai, t. y. 0,0009 proc. Lietuvos teritorijos.

Tuo tarpu iki žmogaus veiklos apie 90 proc. Lietuvos teritorijos sudarė miškai. Mes galvojame, kad tie 0,0009 proc. yra mažai. Būtų galima kirsti mažiau ir palikti juos gamtai, nes gali būti, kad sunaikinsime kai kurias rūšis, net nežinodami, kad jos egzistavo. Neseniai skaičiau, kad Kanadoje tyrinėjant didžiuosius medžius sekvojas, buvo rasta 20 mokslui nežinomų organizmų rūšių – tiesiog medžiuose. Aišku, gal kas nors sakys: kam mums tie visokie vabalai ir panašiai. Bet štai pavyzdys: vandenyno dugne yra tokie tamsieji rūkaliai – vietos, kur iš žemės veržiasi labai karštos versmės. Ten gyvena tokios bakterijos – atrodytų, na kam žmogui turi rūpėti tos bakterijos vandenyno dugne? Iš tiesų, iš tų bakterijų buvo paimtos tam tikros genų sekos, jos dabar naudojamos atliekant genetinius tyrimus. Tai labai paprastas pavyzdys, kad mes iki galo nežinome, ką tie miškai mums duoda ir ką gali duoti ateityje.

Uteniškiams bus įdomu sužinoti, kokie miškai vertingiausi šiame regione?

Lietuvoje yra saugomų teritorijų sistema ir vertingiausi miškai yra rezervatuose, o ten žmonėms negalima vaikščioti be parko administracijos sutikimo.

Aukštaitijos nacionaliniame parke yra Minčios giria. Visai netoli Utenos yra Ąžuolijos miškas prie traukinių stoties – labai senas ir vertingas.

Zarasų rajone prie Šavašos upelio yra pažintinis takas ir galbūt būsimos sengirės lopinėlis.

Sengirė pagal apibrėžimą – kai medis užauga, nugriūna ir vėl užauga be žmogaus įsikišimo. Pasikeičia dvi kartos. Šavašoj, manau, keičiasi pirmoji karta. Labanoro girioje yra gamtos paminklas – didžiulė pušis, o aplinkui gana jaunas miškas – 60–70 metų pušynėlis. Tos pušies istorija tokia: dar tais laikais, kai medžius pjaudavo rankiniais pjūklais, vyrai priėjo prie pušies, padejavo, kad labai stora, bus sunku nupjauti, paskui nusispjovė ir paliko. Dėl to ji išliko. O šiais laikais, kai technika modernesnė, miškui apsisaugoti sunkiau.

Galima netikėtai atrasti mažus miško lopinėlius sunkiai žmogaus pasiekiamose vietose – tarkim, kai yra status šlaitas, o apačioje ežeras ar siauras upelis. Ten, kur nepatogu kirsti medžius.

Šiais metais buvome nustebinti, kai Utenos rajone užėjome tokią vietą, buvo sunku patikėti, kad esame Lietuvoje.

Kokio ploto turi būti miškas, kad jame susiformuotų jam būdingos augalų, kitų gyvųjų organizmų rūšys?

Jeigu norime sengirės meškai, tai reikėtų trečdalio Lietuvos. Tai priklauso, ką norime saugoti.

Kuo didesnis plotas, tuo geriau. Kai kurioms organizmų rūšims, kurios yra nejautrios drėgmės, saulės režimui, užteks vieno seno ąžuolo, ir jis atstoja gelbėjimosi laivą.

<..>

Visą interviu skaitykite šeštadienio „ Utenos apskrities žiniose“.

Mindaugas Survila / M. Survilos asmeninio albumo nuotrauka
M. Survilos nuotrauka
Kadrai ir filmo „Sengirė
Filmavimo metu / M. Survilos asmeninio albumo nuotrauka
270 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.