Home » Protakos » Kūryba. Giedrė Mičiūnienė

Kūryba. Giedrė Mičiūnienė

Kūryba. Giedrė Mičiūnienė

Pumpuras mįslę tuoj spręs

Plyšti, ar dar palūkėti

Galvą žalsvai prisidengs –

Laukti, ar jau pražydėti

Vėjas kutena jausmus

Tyliai ir širdį krebždena

Pumpuras snaudžia mąslus

Gyslomis kraujas dūzgena

Plyšti, ar dar palūkėti

Viduržiemio žemėj pilkoj

Laukti – ar jau pražydėti

Besniegėj šiltutėj žiemoj…

Balta balta… alsuoja tyla…

Tarsi Krikštui baltai pasipuošus…

Tyliai eik… nesudrumsk paslapties…

Išardysi šventumą… ne juokas….

Saugok paslaptį. Jos neatverk…

Snaigių duknos… beprotiškai keista…

Tos šviesos ir vilties nenužerk….

Saugok ją… Tau pažeisti neleista…

Brisk į pasaką tolin baltan…

Nuo baltumo ten žvilgsnis išbąla…

Saugok grožį… akimirkas verk…

Te širdis nuo džiaugsmo Tau sąla…

Tarsi Krikštas… gal nuotakos rūbas…

Nekaltybės šventa paslaptis…

Gaubia žiemiškas sniego stebuklas…

Ššššš… tyliai… kur šviesa – ten viltis…

Skiriu…

Tu ateik į baltą žiedo tylą

Kai snieginiai raštai ant laukų

Neapsakomais jausmais prabyla

Kai širdy taip ilgu

O aplink gražu

Tu ateik kai skleidžias sniego gėlės

Linksta medžiai nuo baltos naštos

Tu ateik

Tiktai nepasivėlink

Keista nuojauta – lyg nerimas klajos

Ir užgrius visai nepasiruošus

Balta balta sniego lavina

…dar labiau išbalus beržo tošis

…ir tik vėjas šypteli, deja…

Tu ateik į mano širdies tylą

Pasilik joje šviesia viltim

Kai aplinkui balta —- viskas tyli

….aš brendu baltom baltom mintim…

Paslapčia brendu į TAVO BALTĄ TYLĄ…

Saugok širdį – savo laimės namą…

Saugok širdį – tuos trapius Būties vartus…

Saugok širdį – savo Meilės liepsną…

Saugok širdį. Saugok. Neužpūsk…

Saugok ją, kad pykčio vėjas negesintų,

Kad nenugramzdintų neapykantų ledai…

Saugok širdį lyg stebuklą. Lyg Šventyklą…

Saugok širdį. Saugok ją. Ilgai…

Saugok širdį – Ten gyvena Meilė…

Ten Gerumas bręsta. Ten Vilties tąsa…

Saugok širdį. Tegu ji negęsta…

Juk gyvename tik tol, kol širdyje Šviesa.

Mums sugrįžta tiek, kiek išdalijam…

O dalijam tiek, kiek turime širdy…

Ir staiga pajuntame,

Kaip širdin vėl meilės lietūs lyja,

Kaip sužybsi ta vilties šviesa skaisti …

Skiriu E. Š. … A. P. … P. Š. ….

Šitaip kvepia Dangum

Ir taip gera

Vėl spalvotą skarą regi

Tave gaubia

O vakaras šnara

Tyliai snaudžia pusnynai balti

Ir mėnulis Žemę vis stebi….

Tas artumas…

Taip kvepia Dangum…

Aš glaudžiuos prie Tavęs

Ir taip gera

„Būk Žmogum…

Visada Būk Žmogum…“ –

Tolimiausia žvaigždė tyliai kužda

Ji kartoja Tavo žodžius

————

Baltos pusnys

Jos žydi mintim

———–

Ir kai sutemos pilkos užplūsta

Gera būt

Atminty

Su Tavim

Mums sugrįžta tai, ką išdalijam…

Ir sugrįžta tai, ko esame verti…

Tiek gerumo…

tų prasmingų mūsų meilės gijų –

Tiek kilnumo, dėkingumo sutelpa širdy…

Išdalijame ir patys praturtėjame…

Išdalijame ir tampam geresni…

Ir širdis iš džiaugsmo šokinėja…

Ir diena išaušta nuostabiai šviesi…

Laikas – lyg svečias –

Sutinkam – išlydim

Laikas – tai vaikas

Auginam ir mokom

Laikas – tai meilė

Apgaubiam ir tylim

Laikas – tai LAIKAS

Kažko vis dar LAUKTI

96 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.