Home » Protakos » Tremties ženklas neištrinamas

Tremties ženklas neištrinamas

Tremties ženklas neištrinamas

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Juodas tremties ženklas visam pasilikęs ir kasmet gyvuliniais vagonais dundėdamas rieda per širdį, per atmintį… Jau seniai nebėra ašarų, kaip nebeliko ir gimtojo kaimo – pastatų, žmonių, tačiau yra Atmintis. Ten juk viskas gyva: namų ir artimųjų šviesa, įskiepytos vertybės – Meilė, Dora, Viltis ir Tikėjimas. Ir tas neiškeptos duonos kvapas – ta jautri širdyje gyvenusi viltis, kvietusi grįžti: gyventi, tikėti, mylėti.

1949 m. kovo 25 d.

Kaime buvo ankstyvas 1949 m. kovo 25 d. rytas: 4 valanda. Saldžiausiu miego lopinėliu dar dengiasi, dar klojasi kiekvienas, darbai nelaukia, bet greitai keltis reikės – šeima jau likusi be gaspadoriaus (tėvelį palaužė skausmingi išgyvenimai ne tik dėl savo sūnaus Stasio, bet ir visų aštuonių Padvarinių kaime žuvusių partizanų).

„Mes nebuvome pasiruošę – nebuvome įtraukti į sąrašus tų, kurie bus ištremti. Jau buvome kolūkyje“, – prisimena šiandien Vanda Dicevičiūtė, kilusi iš Čigoniškių. Dideliame kaime (4 km nuo Salako), kurio žemė buvo „prie smėlio“, tuomet gyveno net 11 ūkininkų šeimų. Tąryt šeimos, sąžiningai dirbusios 12 ha žemės, likimas juodu brūkšniu buvo perbrėžtas: Tremtin. Niekas neaiškino nei kodėl, nei už ką, nei kiek ilgai. Neiškepta liko ir duona… Dar neišaušus rytui, mama ir keturi jos vaikai (Vanda buvo devyniolikos, sūnus Valdemaras, dukros Janina ir net Eleonora (turėjusi I negalios grupę) – sulaukė baisiausios žinios. Į Sibirą liko neišvežtos dvi jau šeimas sukūrusios ir atskirai gyvenusios seserys (išgelbėjo kitos pavardės). Tiesa, seserį Eleonorą stribai pasiėmė iš sesers Uršulės šeimos, kurioje ji svečiavosi (gerai, kad į tą patį vagoną sesutė pakliuvo). Vanda prisimena, kaip atsisveikindama mama pabučiavo namo slenkstį, pasiėmė maldaknygę, rožančių.

Prie Salako pradinės mokyklos stribai suvežė vežimais visus tremiamuosius. Paskui – jau iš Dūkšto geležinkelio stoties – jų laukė ilga varginanti kelionė. Janina Arlauskaitė iš Sarapiniškių kaimo (buvo partizanų ryšininkė) garsiai užtraukė: „Sudie, sesutės lietuvaitės… Sudie“. „Buvo taip baisu. Kažkoks gniutulas man užspaudė gerklę – nė garso pralementi nesugebėjau“, – sako Vanda.

Vagonui lekiant plačiais naujosios tėvynės laukais skambėjo tolstančių nuo gimtosios žemės lietuvių maldos ir giesmės, kurios kiekvienam teikdavo vilties ir stiprybės ne tik išlikti, bet ir grįžti.

Sibiras

Ilga kelionė per Smolenską, Vitebską. Tolima Irkutsko sritis ir kolūkis „Vlast sovetov“, kaimas Sortai, netoli Baikalo ežero (60 km), ir Sajanų kalnai netoli: čia buvo atvežtos lietuvių tremtinių šeimos – visi, važiavę tame vagone, pateko į tą patį kolūkį. Čia apsigyveno apie 50 lietuvių.

Namai buvo dengti maumedžių žievėmis, nendrėmis. Visi tremtiniai apgyvendinti kolūkio dirbtuvėse: ir nesvarbu, kokio dydžio šeima, kambariukai atiteko visiems vienodi. Krosnys visame pastate tik dvi – jų visiems turėjo pakakti ir šilumai, ir maisto ruošimui. Medžių šakas rinko, tempė, kad šilumos netrūktų. Tik štai maisto išsivirti jau ne visi turėjo… Ir vietiniai, ir tremtiniai buvo labai draugiški.

Pirmieji darbai, skirti tremtiniams – kviečių ravėjimas. Žemė ten derlinga – gerai derėjo. Jaunam nebuvo labai sunku, nes buvo pratę prie darbų. Atlikus šį darbą, dirbo melioracijoje: reikėjo medžius su šaknimis išrauti. „Apkasam, apkapojam, užmetam virvę ir visi traukiam. Norėta dirbamos žemės kiekį padidinti. O medžiai didžiausi, storiausi – maumedžiai“, – prisimena Vanda, kuriai paskui teko kiaulių fermose dirbti.„Reikėdavo bulves plauti. Vanduo šaltas – ledinis, o dirbti tekdavo „grynomis“ rankomis. Bulvės sušalusios. Jų valgyti neteko, bet štai ropes, kurios turnepsais buvo vadinamos, nors ir smarkiai rizikuodami, atsinešdavo namo prisikišę į kelnes, į kišenes, atšildydavo ir valgydavo jas. Vėliau miltų buvo gavę: taupę labai, juk kai nedaug turi, taip greitai baigiasi“, – išmintimi dalijasi buvusi tremtinė ir prisimena, kaip jos mama bulvių, parsivežtų iš Lietuvos, viršūnėles vis nupjaustydavusi, kad pavasarį galėtų pasisodinti.

Kadangi Vanda mokėjo rusų kalbą, vėliau teko dirbti apskaitininke – karvių fermoje reikėdavo skaičiuoti, kiek karvės pieno duodavo. Buvo pildomas ir tabelis – socialistinio lenktyniavimo žurnalas: raudona vėliavėlė žymėdavo pirmaujančiųjų asmenų pavardes. Vanda mielai pasakoja apie darbus, kurie buvo atliekami fermoje ir kuriuos reikėdavo fiksuoti, ir pabrėžia, jog dirbant karvių fermoje badas jau nebuvo toks baisus (melžėjos, melždamos karves, čiurkšlę ir į burną įsimelždavo: sotu). Kartais būdavo dienų, kai pienas, neatitikęs tam tikrų reikalavimų, buvo grąžinamas. Vanda sugalvojo, kad galima sviesto susimušti (iki šiol mielai prisimena, kai jau vėliau, grįžus iš tremties, sutikta moteris jai padėkojo, kad sviestas išgelbėjęs – ne vienam padėjęs išgyventi).

Po trejų sunkių metų gyvenimas ir Sibire šiek tiek pašviesėjo. Sesuo Janina kaip premiją už gerą darbą gavo telyčaitę: šeima jau turėjo nuolat pieno, o vėliau ir kiauliuką užsiaugindavo. Nesvarbu, kad žiemą jį tekdavo namuose auginti, kad nesušaltų.

Nors Sibire gamta buvo labai graži – visur žydėjo gėlės, o ypač pavasarį, bet komendanto priežiūra buvo griežta – reikėjo registruotis. Mirus Stalinui gyventi pasidarė laisviau ir lengviau. Į Lietuvą grįžo 1958 metais.

Vanda Dicevičiūtė / Autorės nuotrauka

Grįžimas į Lietuvą

Kaip penkis į Sibirą ištrėmė, taip visi penki į Lietuvą ir grįžo. Tiesa, grįžus lengva nebuvo: gimtųjų namų buvo likę tik pamatai – trobesiai buvo sunaudoti fermų apkūrenimui.

Tremtiniai niekur nebuvo pageidaujami: toks žmogus niekur nebuvo tinkamas. Kolūkio pirmininkas pyko baisiausiai, kad į kolūkį jie stoti nenorėjo, kitas jau beveik pastatytam namui 60 arų pasodybinio sklypo neskyrė.

Bet buvo ir gerų žmonių. Štai girininkas Krikštaponis pasiūlė nusipirkti namelį Vitkūnuose: nors remonto labai daug reikėjo. Tiesa, Smalvų klebonas Juozas Juodagalvis, tuomet kalęs Smalvų bažnyčią lentomis, likusias atidavė bandantiems kurtis tremtiniams. „Jis buvo labai dosnus – viską išdalindavo“, – su didžia pagarba prisimena šį dvasininką iki šiol. Kartą jos sesuo numezgusi juodas pirštines su žaliais raštais, tačiau jas greit atidavęs – kad vargingesniam rankos nešaltų. (Šv. Mišias užpirkusi už jo nuoširdumą).

Vėliau Vanda apsigyveno ir dirbo Smalvose. Abi su seserimi Janina turėjo gerus balsus – Vanda sopranu giedojo, o sesuo altu – tapo Smalvų bažnyčios choristėmis. Šv. Mišios čia būdavo aukojamos ir lietuvių, ir lenkų kalbomis, todėl vargonininkas Antanas viską surašęs lietuviškai. Ji ne tik giedojo chore, bet ir tvarkė bažnyčią. Daug kunigų per tą laiką pasikeitė: visus juos prisimenanti iki šiol. Geriausiais žodžiais mini ir šviesios atminties kun. Alfonsą Merkį, ir dabar Mielagėnuose klebonaujantį Marijoną Savicką. Juk viskas atrodo buvo taip neseniai. Ji džiaugiasi, kad smalviškiai vis ją aplanko. Maloniai buvo nustebinta, kai čia atvyko su visu koncertu.

Tragiški likimai

„Jau prasidėjus Sąjūdžiui, matėme sąrašus – mūsų tremiamųjų sąraše nebuvo. Mūsų šeimos pavardės įrašytos papildomame sąraše. Gal kas įskundė? O gal dėl brolio – partizano? Dabar galima tik spėlioti, bet jau pakeisti nieko negali“, – ramiai kalba Vanda.

Kokie baisūs, kokie tragiški likimai… Brolis Stasys buvo partizanas. Visus juos išdavė Lionginas Zakarauskas, pakliuvęs stribams. Išduoti savo draugus, aišku, buvo lengviausias kelias – jį ir pasirinko. Kaip sunku buvo tėvams. Štai netekęs dviejų sūnų – partizanų Balio ir Leopoldo Jakučių – tėvas, nepakėlęs skausmo, išprotėjo.

Vanda prisimena, kaip mokykloje buvo mokoma, jog pažinus partizanus, būtina informuoti, kas jie, kas apie juos žinoma. Tėvai mokė kitaip: tylėkit, neišsiduokit, kad pažįstat, kad nelaimės neužtrauktumėt… Klausaisi ir negali patikėti, kad tiek daug baisybių, tiek daug sunkumų teko iškęsti žmonėms, kurie su meile dirbo savo žemę. Vandos tėvo sveikatą irgi palaužė sūnaus Stasio netektis – iš bažnyčios eidamas visada užsukdavo, kur užkastas sūnus, ir visada balsu garsiai raudodavo: „Vaikeli, ne gegutės kukuoja, o sesutės gaili.“

Sesuo Anelė Černiauskienė buvo iniciatorė, kad visi partizanai atgultų Salako kapinėse. Tėvai buvo pasižymėję – žinojo, kuris kur guli. Amžino poilsio vietą 1990 metų birželį pašventino kunigas Alfredas Kanišauskas – jo pusbrolis Nikodemas Biveinis irgi buvo tarp žuvusių partizanų.

Dabar

Dabar Vanda gyvena Salako socialinės globos namuose – arčiau savo gimtųjų vietų. „Ilgai sapnuodavau Sibirą… Dabar sapnuoju Smalvas. Juk tiek daug mano gyvenimo ten prabėgo – 50 metų gyventa. Sava bažnyčia brangiausia“, – kalba Vanda ir pasakoja, kad grįžusi iš Sibiro visą sąsiuvinį prirašiusi prisiminimų:

Išaušo gražus kovo rytas,

Sniegas buvo nenutirpdytas.

Saulutei rengiantis tekėti,

Mus išvežė visus kentėti,

Savos Tėvynės neregėti.

Mus išvežė toli toli –

Iš ten sugrįžti negali.“

Deklamuoja savo sukurtą eilėraštį, o pilkšvais geležinkelio bėgiais atmintim vis lekia dunda tremties traukinys… Ir nors ten toli žydi gėlės, tačiau gimtajame Čigoniškės kaime neiškeptos duonos kvapas buvo toks stiprus.

114 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.