Home » (NE)MATOMI MUZIEJŲ FONDAI » Utenos Laisvės kovų muziejuje – skaudžių likimų ir didvyriškų poelgių atgarsiai

Utenos Laisvės kovų muziejuje – skaudžių likimų ir didvyriškų poelgių atgarsiai

Utenos Laisvės kovų muziejuje – skaudžių likimų ir didvyriškų poelgių atgarsiai

Rugilė MACKUTĖ

Pastaraisiais metais dėl kelionių į užsienį apribojimų žmonės dažniau keliavo po Lietuvą, atrasdami ją iš naujo, aplankydami muziejus bei Lietuvos istoriją menančias vietas. Utenos Laisvės muziejus ne išimtis – šią vasarą sulaukė per 300 lankytojų iš įvairių Lietuvos miestų ir užsienio. Nors vasarą buvo jaučiamas pagyvėjimas, Laisvės kovų muziejaus vadovė Regina Zapolskienė sako tarp lankytojų pasigedusi Utenos miesto gyventojų.

Pastatas, kuriame dabar veikia Utenos Laisvės kovų muziejus, buvo oficialiai atidarytas 1901 m. gegužės 13 dieną. Taigi būtent šįmet gegužės mėnesį bus gražus 120 metų šito pastato jubiliejus ir, kaip pati muziejaus vadovė sako, jei leis sąlygos, ši data bus paminėta.

Utenoje, siaurojo geležinkelio stotyje, vos prieš penkerius metus įkurtas modernus, interaktyvus Laisvės kovų muziejus nepalieka abejingų nuo visai mažų iki prisiminti totalitarinių režimų priespaudos įvykius galinčių žmonių. Muziejuje saugomi partizano Antano Kraujelio, Utenos krašto tremtinių, kitų laisvės kovotojų daiktai. O lankytojai, pamatę traukinio laukiančius tikroviškus žmogaus dydžio manekenus, net aikteli. Keista, tačiau dažnas mūsų apie Lietuvos didžiųjų miestų ar net kitų pasaulio šalių muziejus žino daugiau, nei apie tame pačiame mieste įsikūrusį unikalų bei įdomų muziejų. Laisvės kovų muziejaus vadovė Regina Zapolskienė pastebi, kad tokio tipo muziejų Lietuvoje nedaug.

„Kiekvienas kraštas turi savo istoriją ir mažo Utenos kampelio dėka žmonės sužino apie visos Lietuvos ir netgi apie visos sovietinės okupacijos istoriją“, – dalinasi pastebėjimais Laisvės kovų muziejaus vadovė Regina Zapolskienė

Tik atvykus į muziejų ir muziejaus vadovei atvėrus duris, mus pasitinka prieblandoje stovintys bei savojo traukinio laukiantys manekenai. Tai yra pirmoji muziejaus ekspozicijos dalis – siaurojo geležinkelio istorija. Vaikštant tarp tikroviškai atrodančių manekenų kyla dvejopi jausmai: vienu metu baugu, bet taip pat ir smalsu. Anot R. Zapolskienės, kai kurie žmonės net negali čia išbūti ir iškart išeina iš muziejaus. O pati muziejaus vadovė papasakoja, kad buvo momentas, kuomet ji pati išsigando, jog neišgirdo, kaip susirinko tiek daug žmonių, nors kaip po to paaiškėjo – tai buvo manekenų ekspozicija.

„Vieną kartą, pirmais metais ir aš iš tamsos žiemą išlėkiau ir galvojau, kaip aš negirdėjau. Aš išsigandau dėl to, jog negirdėjau, kad žmonių priėjo“, – prisiminimais dalinasi R. Zapolskienė

Tikriausiai manekenų-skulptūrų autoriaus Manto Kazakevičiaus ekspozicija kiekvienam lankytojui palieka savotišką įspūdį. Kaip pastebi muziejaus vadovė, ši ekspozicija buvo kuriama pagal gyvų žmonių atvaizdus, kas ir sukuria jausmą, jog stovi šalia tikrų žmonių, natūralaus dydžio, apvilktų tikrais, tačiau pilkais dažais nulietais tarpukario rūbais.

Stoties laukiamojo autentiškumą kuria ir paliktas kasos langelis ir jame stovintys tikri žibintai, su kuriais būdavo pasitinkami traukiniai.

Kai kurie lankytojai atvyksta į muziejų pažiūrėti į save iš šono, kaipgi atrodo pagal jų atvaizdą sukurtas manekenas. Tad tikroviškai perteiktos manekenų emocijos, laukiantys bei nežinioje paskendę veidai papildo Laisvės kovų muziejaus nerimo ir laukimo atmosferą.

Muziejus įtraukia lankytojus, kurie gali iš arčiau pažvelgti į nuotraukas, įsiklausyti į žmonių pasakojamas istorijas apie totalitarinį režimą 1940–1965 m. ir partizanų pasipriešinimus okupacijai. Arba galimybę kartu su tikroviškais manekenais stovėti ir laukti traukinio, kuris greitai lėkdamas kartais praskrieja nepastebėtas, tik nusinešantis paskui save griausmingus bėgiais važiuojančio traukinio garsus. Taip pat nuvykus į Laisvės kovų muziejų verta pakelti akis į viršų, kur lubose išsidėstę juodos stačiakampės dėžės su poezijos fragmentais.

Turistai Laisvės kovų muziejų aplanko iš įvairių pasaulio šalių, tokių kaip Pietų Korėja, Amerika, Rusija (ypač Sankt Peterburgas), Prancūzija, Italija. Turistų tikslas, anot R. Zapolskienės, dažniausiai būna suprasti, kad mes esame ta išsivadavusi tauta ir kad mūsų nedidelio krašto istorijoje būta tokių žiaurių etapų.

Tikėjimas tremtyje

1940–1965 m. laikotarpiu iš Utenos buvo ištremta apie 3 tūkstančius niekuo nekaltų žmonių, kuriuos gyvuliniais vagonais veždavo tolyn nuo Lietuvos. Muziejaus vadovė yra įsitikinusi, kad okupacijos metu nors ir buvo gniuždomas tikėjimas, tačiau, kaip ji pati teigia – tikėjimas, meilė ir viltis išgelbėjo tremty lietuvį. R. Zapolskienė taip pat dalinasi įdomiais faktais ir tuo, kad muziejuje yra laikomi įvairūs eksponatai, susiję su tikėjimo tema, pavyzdžiui, rožiniai, padaryti iš duonos.

„Yra eksponatas – Lukiškių kalėjimo žemė mažame maišelyje. Dvi kalinės Lukiškių kalėjime sužinojo, kad jas rytoj ištremia. Tai kad ir kalėjimo žemė, bet vis tiek Lietuvos. Ir tai nusivežė ir viena parsivežė (žemes maišely), ir muziejui jis atiteko“, – sako R. Zapolskienė

Čia saugoma ir Kraujelio šventos Agotos duona. „Ir dabar, kai jį laidojo, sesuo sakė, kad buvo jo marškiniuose, su kuriais jį ir išvežė nusišovusį, ta duona“, – pasakojimu dalinasi muziejaus vadovė.

Vaikai domisi istorija

Regina Zapolskienė pastebi, kad šiuolaikiniai vaikai domisi istorija bei dalyvauja muziejaus rengtuose projektuose, kuriuose jie gali parašyti nuoširdžius laiškus laisvės kovotojams.

„Muziejus pagal projektą leido knygelę – laiškai laisvės kovotojams. Tai buvo gana sunki užduotis, nes čia muziejuje nėra kur rašyti. Tai aš eidavau į mokyklas, ieškodavau tų rašančių vaikų. Ir vienos klasės pradinukai labai smagiai parašė – „Oi, partizane, kaip ten tau pavalgyti“. Tokie tikroviški, taip jiems iš tikrųjų rūpi“, – pastebi R. Zapolskienė.

Muziejaus vadovė mato, kad vaikams patinka Laisvės kovų muziejus ir jame vaikai aktyviai dalyvauja. Muziejaus teikiamos įvairios interaktyvios veiklos, kaip pavyzdys – paspaudus tam tikrą mygtuką išgirsti tam tikrą istoriją ar pamatyti filmą, visa tai sudomina vaikus.

„Vienas vaikas pirmą kartą atėjo su draugu. Paskui atsivedė tėvus, paskui pas jį atvažiavo pusseserė. Jis vėl atėjo su ta pussesere ir pats jau jai ekskursiją veda. Ką girdėjęs, ką sužinojęs, pats jau rodo, čia reikia paspausti, čia tą padaryti“, – pasakoja R. Zapolskienė

Muziejaus vadovė džiaugiasi, kad vaikai domisi Lietuvos praeities istorija ir kad jiems kyla protingų ir įdomių klausimų būnant muziejuje.

„Kaip gražu pažiūrėti, kaip visi sėda to filmo žiūrėti, arba kokius protingus klausimus vaikai uždavinėja, jiems vis tik ta praeitis yra svarbi“, – pastebi pašnekovė.

Daiktas prie daikto ir susideda muziejaus visuma, kuri nuolat pildydamasi vis plačiau pasakoja apie okupacijos laikotarpiu gyvenusių Utenos krašto žmonių istoriją. Tad daugelį įdomių ir įtraukiančių istorijų papasakoti pasiruošusi Utenos Laisvės kovų muziejaus vadovė Regina Zapolskienė ragina, kuomet bus atveriamos muziejaus durys, atvykti ir aplankyti šį įdomų bei unikalų muziejų.

Manekenai-skulptūros kai kuriuos lankytojus priverčia aiktelėti / Rugilės Mackutės nuotraukos
Partizano A. Kraujelio daiktai
Vaikų rašyti laiškai laisvės kovotojams sugulė į knygą
Čia prasidėdavo tremties kelias
Laisvės kovų muziejaus vadovė Regina Zapolskienė
256 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.