Home » Protakos » Prasmingas gyvenimas skamba eilėmis

Prasmingas gyvenimas skamba eilėmis

Prasmingas gyvenimas skamba eilėmis

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Mūsų kraštiečiui Vytautui Ivoniui (iki 1946-ųjų žinomam Stasio Krasausko asmenvardžiu) šių metų vasario 2 d. būtų suėję 100 metų. Ir tada, kai iki šios gražios sukakties buvo belikęs vos pusmetis, Jis (2020-08-16) išėjo Anapus Saulės…

Stasys – vyriausias Krasauskų šeimos vaikas, vienintelis sūnus, gimė 1921 m. vasario 2 d. Ežerėnų apskrities (dabar Zarasų r.) Česnaviškio dvaro (dabar Dusetų seniūnija) kumečių šeimoje. Paskui gimė dvi seserys – Marytė (1922) ir Elena (1926). Jis – Vandos Sinkevičienės, daug metų dirbusios bibliotekininke Dusetų K. Būgos bibliotekoje, – dėdė (jos motinos Elenos brolis). Pokalbis su ja buvo labai naudingas – praturtinęs literatūroje rastas žinias; Dusetų K. Būgos bibliotekoje bibliotekininkės surinkusios visą aplanką publikuotos medžiagos apie žymaus mūsų kraštiečio gyvenimą.

Stasys Baibių pradžios mokykloje baigė keturis skyrius. Buvo 15 metų paauglys, kai mirė tėvas, todėl svajonių studijos Vytauto Didžiojo universitete ėmė tolti… Patriotiškai nusiteikęs jaunuolis dalyvavo ir Birželio 23-iosios sukilime. Karo metu dirbo Antalieptės savivaldybėje raštvedžiu, vėliau – Degučių savivaldybės sekretoriumi. 1944 m. bandė pasitraukti į Vakarus, tačiau nesėkmingai. Gal todėl įstojo į partizanus. Stasys Krasauskas partizanavimą baigia – „gauna“ Vytauto Ivonio dokumentus ir … pradeda kurti naują gyvenimą. 1946 m. Stasys, jau būdamas Vytautu Ivoniu, patenka į Kauną, dirba ekonomistu, paskui persikelia į Vilnių. Bijodamas būti susektas gan dažnai keičia darbovietes. Žinia apie tremtį užklumpa netikėtai: 1949 m. kovo 28 d. jam, kaip ir daugeliui lietuvių, tapo žiauriu nuosprendžiu – Sibiras. Dirba Irkutsko srityje, Bodaibo aukso kasyklose. Iš Sibiro dar rašė laiškus savo mamai. Buvo atsiuntęs ir nedidelę nuotraukėlę, liudijančią, kad ten gyvendamas sukūrė šeimą (žmona Ona Mimaitė – VU studentė). Tačiau motinai mirus (1951), ryšys su Lietuva nutrūksta.

Vytautas Ivonis į Lietuvą grįžta 1958-aisiais. Dirba įvairiose žemės ūkio įmonėse buhalteriu, vėliau Kauno žemės ūkio technikume vyriausiuoju ekonomistu. „Nors mano mama ir teta iš žmonių ne kartą girdėjo, kad kažkas Stasį-Vytautą matė kažkur Lietuvoje, tačiau santykių su giminėmis neužmezgė“, – kalba Vanda Sinkevičienė, ne kartą girdėjusi, kaip abi jo seserys vis norėjusios pradėti ieškoti brolio pėdsakų.

Kraštotyrininkui Vytautui Indrašiui netikėtai aptikus sąsajas tarp dingusio partizano Stasio Krasausko ir Vytauto Ivonio, atskleidžiama mįslė. Daugiau nei po keturių dešimtmečių susitinka Stasys-Vytautas su seserimis Maryte ir Elena. „Jautru. Atpažino vienas kitą. Mamai tai buvo labai didelis įspūdis. Ji labai laukė to momento. Paskui jis atvažiavo jau su visa šeima“, – švelniai verčia savo giminės istorijos puslapius Vanda, akcentuodama, jog tai buvo pats geriausias jos dėdė. Žavėjo žmogiškas nuoširdumas, ir nors jie susipažino ir susitiko tik vyresniame amžiuje, kiekvienais metais atvažiuodavęs į Dusetas, dažnokai susiskambindavę, nors jis nesistengė bendrauti su visais.

Poezijos knygelėje „Neišsipildžiusios svajonės“ Vladas Buragas, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos (LNRS) valdybos pirmininkas, apžvelgė V. Ivonio biografiją (1936 m. pasirodė pirmieji eilėraščiai. „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Jaunasis ūkininkas“, „Kregždutė“, „Liepsnos“, „Lurdas“, „Panevėžio garsas“, „Pavasaris“, „Savaitė“, „Studentų dienos“, „Šaltinėlis“, „Varpelis“, „Žiburėlis“ – šiuose puslapiuose buvo spausdinami 1936–1944 m. jaunojo poeto eilėraščiai, už kuriuos pelnytas ne vienas apdovanojimas. Dažnai pasirašinėjęs slapyvardžiais. 1997 m. įstojo į Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungą; 80-mečio proga poetui V. Ivoniui suteiktas LNRS garbės nario vardas (2001)), ir pažymėjo: „Didžiuojamės Jūsų septyniais dešimtmečiais, atiduotais sparnuotoms eilėms.“ „Šią knygelę Vytautas Ivonis išleido 2018 m. – ruošdamasis savo gražiam jubiliejui, kurio tikėjosi sulauksiąs…“ – dar nesenais įspūdžiais kalba Vanda.

1998 m. Vytautas Ivonis rašė: „Pragyvenęs Vytauto Ivonio pavarde visą sąmoningą (virš 50 metų) gyvenimą nesirengiu jos keisti į buvusią, nes tai susiję su mano artimųjų trijų kartų gyvenimu. Neverčia to daryti ir turtiniai reikalai. Juolab kad 1996 m. išleistame V. Vanago „Lietuvių rašytojų sąvade“ 343 psl. įrašyta: Vytautas Ivonis, poetas. Istorijos nepakeisi.“

Vytauto Ivonio (Stasio Krasausko) poezija Zarasų rajonas gali pelnytai didžiuotis: įvairiuose kūrybos leidiniuose – „Tremtinio Lietuva“ (1990), „Apkasų poezija“ (1997), „Eilėraščiai Marijai“ (2000), „Ten, sidabro vingy…“ (2000–2005) lyriški posmai žavi tėvynės ilgesiu, karo ir pokario vaizdais, švelniais gamtos ir meilės motyvais.

Apdovanojamas Vytautas Ivonis

Nuotrauka iš Vandos Sinkevičienės šeimos albumo

Išklysim

Padangėm debesėliai

Kažkur toli nuplaukia

Ir mes išklysim vėlei

Papievėm ir palaukėm.

Išklysime su laime,

Baltais žiedais nuūšim.

Pasveikins klevas kaime,

Sutiks sena motušė.

Šypsosis melsvas linas,

Saulutei žemę glostant.

Giria žiedais užtvinus

Vilios į savo sostą…

Ir bus smagu, ir gera,

Ir džiaugsimės, ir šauksim. –

Vėjeliui tyliai šnarant,

Išklysime lyg paukščiai.

1939 m.

Kalnų debesys

Taiga nuliūdus stebisi,

Kad saulė staigiai dingo.

Kalnais vėl gula debesys,

Pilni lietaus, aptingę, –

Tik širdgėlą, ne žavesį

Man sukelia jų vingiai…

Ir ritasi į nežinią,

Ir stumdosi, apninka,

Kaip žmogžudžio kad sąžinė –

Juodi juodi ir sunkūs. –

Gėlos jie nesumažina,

Tik mano skausmas bunka.

Taiga nudžiugus stebisi,

Kad saulė vėlei juokias.

Kalnais nugriūna debesys

Ir supasi atokiai. –

Ne širdgėlą, o žavesį

Sukėlė saulės juokas.

1952

173 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Irena Unikauskiene parašė:

    Wow, kokie sovietų išdraskyti dorų Lietuvos žmonių likimai. Ačiū už informaciją 😊❤️

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.